Kai panevėžietė Viktorija Viksvaitė-Staškūnė vaikystėje su didžiule aistra stebėdavo Panevėžio futbolo klubo „Ekrano“ rungtynes, nė įsivaizduoti negalėjo, kad vieną dieną pati taps šio klubo dalimi – suburs moterų komandą ir ne tik savo, bet ir kitų panevėžiečių gyvenimus pripildys futbolo džiaugsmo.
Kai panevėžietė Viktorija Viksvaitė-Staškūnė vaikystėje su didžiule aistra stebėdavo Panevėžio futbolo klubo „Ekrano“ rungtynes, nė įsivaizduoti negalėjo, kad vieną dieną pati taps šio klubo dalimi – suburs moterų komandą ir ne tik savo, bet ir kitų panevėžiečių gyvenimus pripildys futbolo džiaugsmo.Viktorija, kuriai vaikystėje buvo diegiama, kad futbolas – tik berniukų sportas, tokį stereotipą sulaužė.
Tarp sporto ir kūrybos
Aukštaitijos sostinė visuomet garsėjo kaip futbolo miestas, turintis gilias šio žaidimo tradicijas – ne viena miesto reprezentacinė futbolo komanda į Panevėžį parvežusi nugalėtojų taures.
Panevėžietė 31-erių Viktorija Viksvaitė-Staškūnė nuo vaikystės taip pat buvo aistringa futbolo klubo „Ekrano“ sirgalė.
Nepraleisdavo nė vienų rungtynių, kurias komanda žaisdavo namų aikštėje, vėliau prisijungė ir prie garsiosios sirgalių grupės „Pirmoji Armada“.
Viktorija neslepia, kad apie tai, jog pati galėtų aikštėje gainioti kamuolį, tuo metu nebūtų nė galėjusi svajoti.
„Tėvai neleido lankyti futbolo, nes tai buvo tik berniukų sportas. Nuo mažų dienų intensyviai užsiėmiau lengvąja atletika, o kadangi ten taip pat buvo daugiausia berniukų, lengvosios atletikos manieže nuolat žaisdavome futbolą, tad šis žaidimas visuomet buvo labai artimas“, – pasakoja panevėžietė.
Gal futbolas ir būtų likęs tik neišsipildžiusia vaikystės svajone, bet tikriausiai pats gyvenimas sudėlioja taip, kaip reikia.
Baigusi mokyklą Viktorija svarstė ateitį sieti su sportu arba mokytis Karo akademijoje, tačiau patirtos traumos pakoregavo pasirinkimus.
Anot panevėžietės, joje visuomet buvo du pradai – sporto ir kūrybos, tad galiausiai išvyko į Škotiją, Edinburgo universitetą studijuoti fotografijos.
„Edinburge atsirado galimybė pirmą kartą pačiai paspardyti futbolo kamuolį. Labai džiaugiausi, kad galiu suderinti didžiausius savo pomėgius – sportą ir menus“, – pamena V. Viksvaitė-Staškūnė.
Vieta atrasti save
Dar prieš išvykdama mokytis Viktorija žinojo, kad po studijų svečioje šalyje neliks, grįš gyventi į Lietuvą. Čia jos laukė ir mylimasis, su kuriuo susipažino dar besimokydama mokykloje.
Tik grįžo ne į gimtąjį Panevėžį, o Vilnių, tuomet viliojusį didesnėmis perspektyvomis.
Be to, sostinė turėjo ir savo moterų mėgėjų futbolo komandą, prie kurios prisidėjo ir Viktorija. Tačiau netikėtai pasaulį sukausčiusi pandemija pakoregavo jaunos panevėžiečių poros planus.
Sutuoktiniai nusprendė, kad šeimos gyvenimui tinkamesnis Panevėžys, kuriame viskas buvo pažįstama, sava, o ir artimieji visai šalia.
Pasak Viktorijos, ji supratusi, kad nėra svarbu, kuriame mieste gyveni, kai dirbti galima nuotoliu. Iki šiol ji tebedirba pinigų plovimo prevencinį darbą vienoje Vilniaus finansinių įstaigų.
O vyras nesunkiai darbą rado Panevėžyje.
Nors buvo nerimo, ar gimtasis miestas jiems nebus per mažas, V. Viksvaitė-Staškūnė džiaugiasi, jog ryžosi žengti šį žingsnį ir po aštuonerių metų klajonių pagaliau grįžo į gimtinę.
Panevėžys per tuos metus taip pat išgyveno renesansą.
„Su vyru pradėjome svarstyti, kad sukūrus šeimą gyventi Panevėžyje būtų daug patogiau ir lengviau. Bet vis delsiau dėl šio sprendimo, bijojau, kad mano miestas bus per mažas, kad neturėsiu čia veiklos, kad tai bus kone žingsnis atgal. Kol supratau, kad tokios baimės visiškai nepagrįstos“, – šypsosi Viktorija.
Iš autsaiderių į lyderes
Fotografijos studijas baigusi V. Viksvaitė-Staškūnė netikėtai buvo pakviesta įamžinti atsikūrusio futbolo klubo „Ekrano“ varžybų.
Ilgainiui Viktorija pajuto, kad jai neužtenka futbolo tik per fotoobjektyvą.
Tačiau Aukštaitijos sostinėje nebuvo nė vienos moterų mėgėjų futbolo komandos.
Skirtingai nei jos vaikystėje, dabar futbolo treniruotės vyksta ir mergaitėms, tačiau suaugusios moterys neturėjo kur pagainioti kamuolį.
Tad V. Viksvaitei-Staškūnei kilo idėja pačiai įkurti tokią moterų futbolo komandą.
„Ekrano“ futbolo komandos vadovų paklausiau, kaip jie žiūrėtų į idėją turėti ir moterų futbolo komandą. Mano nuostabai, šią mintį sutiko labai entuziastingai“, – lemiamą posūkį pamena moterų futbolo klubo „Ekrano“ komandos kapitone tapusi Viktorija.
Socialiniuose tinkluose išplatinus kvietimą tapti moterų futbolo komandos dalimi, atsiliepė apie dvi dešimtys panevėžiečių.
Pasak FK „Ekrano“ moterų komandos įkūrėjos, daugelis atėjusiųjų futbolo kamuolio rankose iki tol net nebuvo laikiusios, nežinojo taisyklių, bet turėjo didžiulį norą ir užsidegimą.
Futbolininkės nuoširdžiai dėkoja ir savo treneriui Dariui Maciulevičiui, kuris meistriškumo paslaptimis su jomis dalijasi neatlygintinai.
„Daugelis moterų niekada nebuvo žaidusios futbolo, bet mes jau po dviejų savaičių išvykome į pirmąsias savo varžybas. Buvo tragedija, pirmais metais likome lentelės pabaigoje. Bet pernai laimėjome Regioninės lygos sezoną, šiemet taip pat kaunamės dėl pirmosios vietos. Iš pradžių varžovės stebėdavosi, kas tas „Ekranas“, o dabar žino, kad su mumis lengva nebus“, – šypsosi Viktorija.
Moteriška bendrystė
Panevėžio „Ekrano“ moterų futbolo komandos narių amžius svyruoja nuo 16 iki 50 metų. Kai kurios žaidėjos – buvusios profesionalės, bet dauguma futbolą atrado tik čia.
Komanda tapo bendruomene, kurioje mezgasi draugystės, o kartais į aikštę kartu išeina net mamos su dukromis.
Kai kurios moterys futbolą žaidžia nuo pat klubo įkūrimo prieš trejus metus.
Komanda nėra didelė, kartais net nėra kuo per varžybas pakeisti traumą patyrusios žaidėjos, tačiau net ir skaudžiai parkritusios futbolininkės keliasi ir vėl su didžiuliu užsidegimu bėga į aikštę.
„Dažnai būna, kad kai kolektyvas išimtinai moteriškas, pasitaiko įvairių intrigų, apkalbų, bet pas mus komandoje to nėra. Aikštėje labai išsikrauname, išliejame visas susikaupusias emocijas, tad kokioms nors intrigoms tiesiog nebelieka jėgų“, – moteriška bendryste džiaugiasi Viktorija.
Treniruotės vyksta du kartus per savaitę – dažniausiai „Žemynos“ progimnazijos arba Panevėžio mokymo centro stadione Pilėnų mikrorajone.
Dabar, vasarą, kai atostogų metas, o ir oras nelepina, į treniruotes moterų susirenka mažiau. Komandos kapitonė šypsosi, kad panaši situacija būna ir tuomet, kai prasideda vaikų ligų sezonas.
„Moterims visada pirmoje vietoje šeima ir vaikai, ne visuomet pavyksta susiderinti treniruotes. Aš pati taip pat auginu metų ir aštuonių mėnesių sūnelį, kartais į treniruotes atsivedu ir jį. Ir tokių vaikučių čia ne vienas – visa krūva laksto užkulisiuose“, – juokiasi pašnekovė.
Mėgaujasi žaidimu
Pasak futbolininkės, kai nori, viską įmanoma suderinti, o be sporto Viktorija tiesiog negalinti ištverti – į futbolo treniruotes grįžo prabėgus vos trims mėnesiams po gimdymo.
„Turime ir daugiau mamyčių, visos į futbolą grįžo gana anksti. Būtina tiesiog atitrūkti nuo kasdienybės, buities rūpesčių, paleisti visas emocijas. Taip sutapo, kad vienu metu laukėsi net trys mūsų komandos narės, šeimos pagausėjimo laukė ir kelios futbolininkų žmonos, juokaudavome, kad kas nori sulaukti gandrų, tegu ateina į „Ekraną“, – šypsosi V. Viksvaitė-Staškūnė.
Futbolininkės teigimu, jeigu atsitinka taip, kad komandos gretos išretėja, žaisti futbolą pasikviečiančios sirgalių „Pirmosios Armados“ vyrus ar futbolą lankančius vaikus ir jų tėvelius.
Ne vienas varžybas moterys surengė ir su pareigūnais ar Pusiaukelės namų gyventojais.
Pasak Viktorijos, nors žaidžiančios futbolą moterys jau nieko nebestebina, tačiau jei per miestą tenka žingsniuoti su futbolo klubo apranga, smalsių žvilgsnių sulaukianti.
„Jei kas būtų pasakęs, kad Panevėžyje susikurs moterų futbolo komanda „Ekranas“, kurioje žaisiu ir aš pati, tikrai nebūčiau patikėjusi. Nekeliame sau didelių tikslų, žaidžiame mėgėjų lygoje, bet mūsų tikslas ir yra ne siekti profesionalaus sporto aukštumų, o tiesiog mėgautis žaidimu. Labai laukiame naujų narių, o einant į treniruotes geriausia atsivesti ir draugę“, – ir kitas moteris išbandyti futbolą kviečia komandos kapitonė.
Adrenalino mėgėja
V. Viksvaitė-Staškūnė ne tik aistringa futbolininkė, bet ir adrenalino mėgėja.
Automobilių sportu aktyviai besidomintis jos vyras savo rankomis surinko ir „paturbino“ senutėlį „Honda Civic“, su kuriuo panevėžietė dalyvavo jau ne vienose varžybose.
Gimus sūnui tokius ekstremalius pomėgius teko kuriam laikui atidėti.
„Vaikiška kėdutė nebetelpa šiame automobilyje, teko jį su ašaromis parduoti. Bet kadangi vyras dar turi lenktyninį automobilį, žinau, iš ko galiu pasiskolinti“, – atsarginį variantą turi ekstremalė.
Visgi šiuo metu daugiausia jos dėmesio reikalauja dar dvejų metukų neturintis sūnelis. Mažiausiai kelias valandas per dieną Viktorijai tenka skirti ir pasivaikščiojimams su šeimos augintiniu haskių veislės keturkoju.
„Labai mėgstu skaityti – bet tam dažniausiai laiko lieka tik vedžiojant šunį. Kaimynai, matydami mane vaikščiojant su šunimi, tikriausiai stebisi, kad einu įbedusi nosį į telefoną, bet tikrai ne socialiniuose tinkluose naršau, o skaitau. Mano gyvenime taip jau yra, kad kuo daugiau veiklų turiu, tuo daugiau suspėju. Džiaugiuosi, kad apsisprendėme grįžti į gimtąjį Panevėžį. Drąsiai galiu sakyti, kad tai miestas, kur kiekvienas gali atrasti save“, – tvirtina V. Viksvaitė-Staškūnė.
