Moteris vyriškoje teritorijoje

Barberė, mokytoja, ūkininkė ir dviejų vaikų mama – visa tai apie Justiną Jelinskę, kerpančią ne tik vyrus, bet ir stereotipus. Su šeima grįžusi iš Anglijos, Justina Panevėžyje sukūrė tai, apie ką seniai svajojo.

Vyriško kirpimo meistrė, mokytoja, vadovė, ūkininkė, mama – visa tai apie 35-erių panevėžietę Justiną Jelinskę.

Prieš septynerius metus kone per vieną naktį ji su vyru apsisprendė palikti dešimtmetį kurtus namus Anglijoje ir su dviem dukrytėmis grįžti į gimtąjį Panevėžį.

Sprendimas rizikingas, tačiau, tvirtina Justina, išties pasiteisinęs.

Šaknis gimtinėje įleidusi J. Jelinskė čia įkūrė barberių saloną – grožio oazę vyrams, kur dirba ir vyriško kirpimo meistrai, ir barzdaskučiai, pati veda mokymus norintiems išmokti šio amato ir ambasadoriauja Panevėžiui.

Justina niekada nepraleis progos kiekvienam pasakyti, kaip gera gyventi Aukštaitijos sostinėje.

Grįžtantis paveldas

Barberių kultūra – senovės paveldas, kuris grįžo.

Dar antikos laikais kirpyklos buvo kur kas daugiau nei vieta tvarkyti plaukus. Senovės Graikijoje ir Romoje barzdaskučiai ne tik kirpdavo ir skusdavo. Tokios vietos tapdavo ir socialinio gyvenimo epicentrais. Vyrai čia susirinkdavo diskutuoti apie politiką, meną, filosofiją ar tiesiog dalintis kasdienėmis naujienomis.

Tai buvo tarsi vyrų klubas – atviras visiems, nuo poetų iki politikų.

Turtingesni klientai puoselėjo išvaizdą itin kruopščiai: barzdos buvo tepamos kvapniais aliejais, o plaukai prižiūrimi ne tik dėl higienos, bet ir kaip statuso simbolis. Nors ne visi lankydavosi kasdien, reguliarus apsilankymas kirpykloje buvo įprastas vyrų ritualas.

Po Romos imperijos žlugimo ir viduramžių sumaišties šios tradicijos gerokai priblėso. Karai, skurdas ir religijos primetamas kuklumo idealas stūmė išvaizdos puoselėjimą į šalį.

Tačiau šiandien galima drąsiai sakyti – barberių kultūra sugrįžo ir dar su trenksmu.

J. Jelinskė į ją pasinėrė visa galva.

Į Angliją paragauti gyvenimo

Kad nori būti kirpėja, Justina žinojo dar būdama trylikos.

Sulaukusi tokio amžiaus ji pradėjo darbuotis vienoje kirpyklų – pindavo afrikietiškas kasytes.

„Jau tada mane sužavėjo šis amatas. Galvojau, čia tikrai yra tai, ką noriu veikti ateityje. Bet apie barberius nieko nežinojau. Prieš tiek metų jų Lietuvoje tiesiog nebuvo“, – pasakoja J. Jelinskė.

Baigusi dvylika klasių, atsiėmusi brandos atestatą, Justina vos po trijų dienų susikrovė daiktus ir išvyko į Angliją.

Ten jos jau laukė tėtis, kuris jau daug metų gyvena svetur, ir tuomet dar tik širdies draugas – dabartinis vyras.
„Į užsienį manęs nenunešė nepriteklius ar kas nors panašaus. Tiesiog važiavau pagyventi“, – sako panevėžietė.

Apsigyveno ji nedideliame mieste, panašaus dydžio kaip Panevėžys, net ir identiškame žmonių skaičiumi. Tad didelio kontrasto tarp gyvenimo Lietuvoje ir žemėje, kur tūkstantmetė monarchija dera su modernia kultūra, nepajuto.

Tiesa, galbūt dar ir dėl to, jog anksčiau ne kartą yra ten viešėjusi pas tėtį ar tiesiog atvažiuodavo padirbėti.

„Anglija man nebuvo nauja šalis. Bet pamenu, kai pirmą kartą, būdama gal keturiolikos, ten nuskridau, iš tiesų buvo keista: visi namai vienodi, raudonų plytų. Pirmas įspūdis nebuvo labai geras“, – šypsosi Justina.

Tikslo link

Visgi likimas sudėliojo taip, jog mažą Anglijos miestelį Justina per kurį laiką prisijaukino ir liko jame beveik dešimtmetį.

Per emigracijos dešimtmetį J. Jelinskė su vyru dirbo įvairiausius darbus, tačiau greta visada ėjo kirpimas.

„Dirbau su lietuvėmis moterimis, važinėdavau pas jas į namus. Šalia mūsų miestelio yra antras pagal dydį Anglijos miestas Birmingamas, kuriame gyvena nemažai mūsų tautiečių“, – pasakoja pašnekovė.

Justina sako, jog Anglija ją užaugino ir užgrūdino.

„Aš apskritai niekad nebijojau jokio darbo, o ten sakydavau: duokit man bet ką, tik duokit dirbti, aš noriu dirbt, aš padarysiu“, – pasakoja J. Jelinskė.

Krimsdama emigrantės duoną, Justina įstojo į Mykolo Romerio universiteto neakivaizdines viešojo administravimo studijas – toks buvo mamos noras.

Bet nuvažiavusi į pirmą sesiją, jau po vienos paskaitos į universitetą nebegrįžo. Suprato, jog tai visiškai ne jos sritis.

„Grįžau namo ir mamai pasakiau: atleisk, bet aš nesimokysiu, nešvaistysiu tavo pinigų ir savo laiko, nes tikrai nieko su tuo diplomu neveiksiu. Noriu būti kirpėja“, – pamena Justina.

Jau kitais metais panevėžietės kelias nuvingiavo į Kauną, kur keturis mėnesius profesionaliai mokėsi plataus profilio kirpėjos amato. Tuomet grįžo atgal į Angliją.

Nuo to laiko daug domėjosi grožio industrija, tobulinosi įvairiuose seminaruose, mokymuose ir darbavosi grožio salone.

Lūžis J. Jelinskės gyvenime įvyko 2017 metais, kai ji nusprendė išbandyti visiškai naują sritį – barberių mokymus.

„Atsimenu, sakiau vyrui, kad noriu dirbti kirpykloje, bet ir dar ką nors naujo išmokti, nes man patinka mokytis. Taip atradau barberių akademiją. Iš karto pagalvojau, kad tai – kaip tik man“, – pasakoja Justina.

Akimirkos sprendimas

Anglijoje gimė ir dvi J. Jelinskės dukros. Viena jų jau ėjo į mokyklą.

Pagrindinė priežastis, kodėl Justina su sutuoktiniu ir dukrelėmis paliko Angliją – „Brexit“ – Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos.

Anot Justinos, tie, kurie negyveno Anglijoje, nematė, kokia yra tamsioji tokio susitarimo pusė.

„Mes gyvenome miestelyje, kuriame dauguma gyventojų britai ir netgi, sakyčiau, nacionalistai. Atėjo momentas, kai vesdama vaiką į mokyklą, kiekvienam namo lange matydavau agitacinį plakatą „Vote Leave (liet. „Balsuok už pasitraukimą“). Tada labai aiškiai supratau, kad aplink mane yra žmonės, kurie nenorėtų, kad čia būčiau“, – pasakoja J. Jelinskė.

„Brexitui“ įsisiūbavus svetimšaliams pasidarė dar nesaugiau.

Justina pasakoja, jog pradėtos deginti lenkų parduotuvės, užgauliojami emigrantų vaikai, pratrūko netgi smurtas mokyklose.

„Nors mūsų niekas nelietė ir gana draugiškai su visais sutarėme, bet vieną rytą prabudusi vyrui pasakiau: žinai, aš noriu namo. O jis: važiuojam“, – trumpą pokalbį mena J. Jelinskė.

Dar vienas daug lemiantis veiksnys sugrįžti Justinai buvo šeimos šaknys.

„Mūsų šeima ten turėjo tik vienas kitą ir daugiau nieko. Kabiniesi į vyrą, vaikus, nes esame tik mes. Bet vaikai paaugo. Supratau, kad jie nežino, kas yra seneliai, močiutės, proseneliai. Ten jų tiesiog neturi. Jie atvažiuoja į svečius, pabūna, o po to vėl tampa svetimais žmonėmis“, – pasakoja Justina.

Miestas pranoko lūkesčius

Pasvėrę visus už ir prieš, per geras dvi savaites Jelinskai pardavė namus Anglijoje, susipakavo daiktus ir išvažiavo. Kaip pati Justina sako, į nežinomybę.

Kadangi kirpėjos amato mokėsi Kaune, J. Jelinskė vyrui kartodavo: jeigu grįš į Lietuvą – tik į Kauną.

„Bet tada pagalvojome: juk grįžtame tam, kad vaikai turėtų senelius. O gyvenant Kaune jų taip pat nuolatos nebus šalia. Tad pasirinkome Panevėžį“, – aiškina Justina.

Panevėžys, sako buvusi emigrantė, juos pasitiko labai svetingai.

„Aš turbūt buvau labai išsiilgusi žmonių, lietuvių kalbos, tad grįžusi tiesiog skraidžiau. Visi sakė: bus sunku, žmonės čia pikti, tau nepatiks. O aš visa išsišiepusi, kur nueinu, jokių piktų žmonių nesutinku. Visi pasirodė labai paslaugūs, mandagūs, norintys padėti“, – pasakoja J. Jelinskė.

Pasak jos, šis įspūdis apie miestą ir jo žmones ir dabar nepasikeitė.

Spontaniško sprendimo parvykti į gimtinę Justina niekada nesigailėjo ir išdidžiai pabrėžia: esu panevėžietė.

Tiesa, vienas dalykas sugrįžusią Justiną kiek trikdė.

„Grįžome 2018-ųjų pradžioje. Panevėžys tada tik pradėjo keistis – parkų, infrastruktūros beveik nebuvo, vaikų nelabai kur nusivesi. Anglijoje ir parkai didžiuliai, ir su vaikais yra kur nueiti. Bet praėjo pora metų ir Panevėžys pasikeitė neatpažįstamai. Dabar jis tikrai auga ir gražėja. Visada sakau svarstantiems sugrįžti, o ypač jaunoms šeimoms – grįžkite. Viskas čia labai gerai ir labai faina! Mūsų miestas auga, čia gera“, – šypsosi J. Jelinskė.

Gyvenimo ramstis

Įvertinusi visus gimtojo miesto privalumus, J. Jelinskė nusprendė, jog metas susikurti darbo vietą.

Tai, anot Justinos, nebuvo „verslo projektas“. Norėjo dirbti ten, kur patinka.

Tuo metu Panevėžyje jau veikė vienas barberių salonas.

„Kadangi jo savininką pažinojau dar nuo paauglystės laikų, tiesiog parašiau jam, kad baigiu mokslus ir noriu grįžti. Kad noriu dirbti tik barbere ir apie jokią kirpyklą net nesvarstau“, – pasakoja Justina.

Deja, teko nusivilti. Ji sulaukė atsakymo, jog tame salone moterų nebus, kirps tik barberiai vyrai.

Justina nenusiminė ir jau turėjo planą B: Panevėžyje bus dar vienas barberių salonas.

Kaip tarė, taip ir padarė.

J. Jelinskė neslepia, jog dedant nuosavo salono pamatus būta baimių – ir labai didelių. O ir iš aplinkos sulaukė mažai palaikymo.

„Buvo daug žmonių, kurie man sakė: tu gal juokauji, kas kirpsis Panevėžyje už trylika eurų?! Tiek tada kainavo vyriškas kirpimas“, – pasakoja Justina.

Vienintelis žmogus, kuris neleido nuleisti rankų, buvo jos vyras.

„Jis sakė: daryk, tikrai viskas bus gerai, pavyks. Tai žmogus, kuris su manimi buvo iki pat galo ir labai man padėjo“, – gražių žodžių sutuoktiniui negaili Justina.

Susprogdino bombą

Prieš septynerius metus įsigytas patalpas Justina gražino ir pati su vyru, ir meistrų padedama. Pati dažė sienas ir viską su didžiule meilę įrengė.

Barberių salono atidarymą J. Jelinskė vadina bomba.

„Atsimenu, iš pradžių su vyru sėdėjome ir skaičiavome, kad kokie trys keturi klientai per dieną jau būtų gerai. Bet nuo pirmos dienos tas ratas augo, augo ir augo“, – pamena Justina.

Po dviejų mėnesių ji jau skambino bičiuliui, gyvenančiam užsienyje, ir sakė: eik mokytis ir atvažiuok, man reikia žmonių.

„Tiesiog mačiau, kad nebespėsiu. O dabar labai smagu, jog jis irgi grįžo, baigė mokslus ir prisidėjo prie manęs. Ir šiandien kartu dirbame“, – šypsosi Justina.

J. Jelinskei pavyko taip sėkmingai užkurti varikliuką, kad šiuo metu jos salone pluša net vienuolika barberių.

Anot barberės, dažniausiai vyrai emociškai prisiriša prie meistro, tad yra tokių klientų, kurie pas Justiną kerpasi nuo pat pirmos salono atidarymo dienos.

„Vyrams reikia pastovumo. Jiems patinka, kad niekas neklausinėja, kaip kirpti, nes jie dažniausiai nežino – daryk, ką nori“, – juokiasi meistrė.

Terapija barberio kėdėje

J. Jelinskė sako nesanti iš tų tyliųjų barberių.

Jai pačiai labai svarbus bendravimas.

„Klientai, kurie nemėgsta bendrauti, ateina pas mane vieną kartą ir daugiau nepasirodo, – juokiasi Justina. – Man labai patinka žmonės, aš visiškai negaliu būti viena, man patinka kalbėtis pačiomis įvairiausiomis temomis.“

Jos nuomone, vyrai į barberines eina ne tik dėl kirpimo – jie ir patys nori išsipasakoti, pasidalinti tuo, kuo gyvena.

Tad kirpėjai dažnai tampa pusiau psichologais.

„Mes žinome turbūt visų nuolatinių klientų gyvenimo istorijas, ką jie veikia, kur keliauja, kokiose šventėse dalyvauja, kas vyksta namie. Taip ir patys gauname daug informacijos, nes kiekvienas jų dirba skirtingose srityse, tad tai ne tik įdomu, bet ir naudinga, nes gali kaupti žinias“, – sako Justina.

Visgi pašnekovė pastebėjo, kad pati turi reguliuoti tempą, jog prietaisų skydelyje neįsižiebtų raudona šviesa.

Žino savo ribas – per daug žmonių per dieną gali ne juokais išvarginti.

Mezgasi draugystės

J. Jelinskė svarsto nuo prigimties esanti menininkė. Kūrybinė laisvė darbe ją labiausiai ir žavi.

„Atrodytų, kirpimas toks pat, bet mes, kaip savo srities profesionalai, matome, kur galime šiek tiek paimprovizuoti, pakeisti detales. Klientas galbūt ir nepastebės, bet meistrui smagu“, – šypsosi barberė.

Justina dar ir šiandien mena susitikimą su krepšininku Gediminu Oreliku, tuo metu gynusiu Panevėžio „7bet-Lietkabelio“ komandos garbę.

„Labai norėjau jį nukirpti. Man tiesiog nepatiko jo šukuosena. Jis atėjo pas mane ir sako: girdėjau, tu nori mane apkirpt. Aš: noriu! Po kirpimo net kiti barberiai man rašė: „Pagaliau kažkas padarė jam normalią šukuoseną!“ – juokiasi J. Jelinskė.

Nuo pat pirmojo vizito susidraugavę krepšininkas ir barberė ir dabar palaiko ryšį.

Netgi išvykęs žaisti į Utenos klubą, Gediminas važinėdavo į Panevėžį, kad apsikirptų pas Justiną.

Tiesa, į Rumuniją sparnus pakėlęs žaidėjas dabar tokios galimybės neturi, bet savo meistrės nepamiršta.

„Kažkada paskambinęs klausia: kaip tu ten mane kirpai? Turiu žinoti, ką pasakyti meistrui“, – juokiasi J. Jelinskė.

Kerpa ne tik plaukus, bet ir stereotipus

Ar sunku dirbti išskirtinai vyrų dominuojamame barberių pasaulyje?

Justina neslepia, jog tam tikrų stereotipų apie moteris barberes jai yra tekę girdėti.

„Buvo keletas klientų turkų, atvykusių į Panevėžį. Vienas atėjo ir sako: tu kirpsi? Kai patvirtinau, jis prasitarė, jog visą gyvenimą kerpasi barberinėse, bet dar nėra matęs barberės moters. O kitą kartą atėjo musulmonas. Pradėjome kalbėtis apie jų religiją ir aš paklausiau, ar jo religija nedraudžia kirptis pas moterį. Jis atsakė, kad draudžia, bet kadangi yra ne savo šalyje, tiks ir barberė moteris“, – juokiasi J. Jelinskė.

Visgi Justina pati pastebi, jos vis daugiau moterų renkasi šį amatą.

„Turbūt visame pasaulyje dauguma barberių yra vyrai, bet mes, lietuviai, esame išskirtiniai – pasidalinę po lygiai. Kita vertus, pasaulyje ir plaukų stilistų vyrų, kurie dirba su moterimis, yra penkiasdešimt ir penkiasdešimt – bet tik ne Lietuvoje. Čia devyniasdešimt procentų moterų dirba būtent moterų plaukų stilistėmis“, – skaičiuoja Justina.

Ji svarsto, jog jei gyventų ir dirbtų Vilniuje, tikriausiai turėtų daugiau kūrybinės laisvės. Ten žmonės jaučiasi laisvesni, tad ir kirpimus renkasi įdomesnius.

Panevėžyje vyrai santūresni.

Visgi ir šie bėgant metams, regis, laisvėja.

„Panevėžiečiai jau keičiasi. Kai atvykau čia dirbti, dominavo visiška klasika – tik klasikiniai kirpimai ir nieko daugiau. O dabar turbūt socialiniai tinklai turi įtakos, nes ateina jaunimas ir tiesiog žino, ko nori. Jie žino kirpimus, jie tikrai nori eksperimentuoti“, – pažymi barberė.

J. Jelinskė sako esanti iš tų, kuriems reikia mokytis gyvai. Tad pati dažnai važiuoja į įvairiausius seminarus, ypač į užsienį – Anglijoje vyksta didžiuliai barberių renginiai, kuriuose kerpa pasaulinio lygio meistrai ir kurių darbą galima stebėti. Tuomet grįžta namo su naujomis idėjomis ir įkvėpimu.

Šiame darbe, anot J. Jelinskės, negali užsisėdėti – privalu nuolat tobulėti, sekti naujoves, madų tendencijas.

„Visą gyvenimą turi mokytis. Bet būtent tai mane ir žavi“, – sako Justina.

Išbandė ūkininkų batus

Panevėžio rajone, Paįstryje, Jelinskai bemaž prieš penkerius metus įkūrė ūkį. Iš tiesų šio ūkio užuomazgos veda į Angliją.

„Ten labai mėgdavau žiūrėti „Svajonių ūkio“ laidas, kurias rodydavo sekmadieniais. Tiesiog pasidarydavau kavos puodelį ir mėgaudavausi“, – pamena Justina.

Viena laida buvo apie spanguolių auginimą. Tai J. Jelinskę labai suintrigavo.

„Kai pardavėme namus Anglijoje, nusipirkome Paįstryje sodybos dalį su žeme – su intencija, kad kada nors ūkininkausime arba gyvensime kaime“, – pasakoja barberė.

Gavę jaunojo ūkininko paramą Jelinskai įrengė ūkį.

Turėjo planą įveisti tik spanguolyną, tačiau šio paramai nepakako. Teko hektarą apsodinti braškėmis. Dar ėmėsi eksperimento – ūkyje augina vadinamuosius šitaki grybus.

Pradžia, anot J. Jelinskės, buvo lydima didžiulio noro ir užsidegimo, tačiau su laiku suprato, jog tam turi atiduoti save šimtu procentų, o ne tik dalelę, kuri lieka nuo pagrindinių darbų.

„Galvojam, jog viskas, dabar turbūt paskutiniai metai, bent jau kai auginame braškes. Turi gyventi ūkiu, o mums, tiek man, tiek vyrui, tai nėra pagrindinė veikla. Labai sunku viską suderinti. Be to, šie metai tikrai nekokie, derliaus beveik nebuvo, nes nušalo braškių daigai“, – pasakoja ūkininkė.

Įprastai birželis ir liepa Jelinskams būdavo pats darbymetis – triūsdavo be jokių laisvadienių, netausodami savęs.

„Pamiegi po keturias valandas, atidirbi, o tada važiuoji į ūkį. Tapo ganėtinai sunku. Bet visada sakau, kad tai – gera patirtis. Vis tiek į bagažą, o ne iš jo“, – teigia J. Jelinskė.

Linkėjimas sau

Nors šiandien J. Jelinskė jaučiasi visiškai savo rogėse ir tvirtina esanti labai laiminga, o kiekviena diena darbe jai – tarsi šventė, nuo šio rugsėjo ners į dar vieną naują veiklą – pradės studijuoti kraštovaizdžio dizainą.

„Kodėl? Per kovidą mus uždarė, negalėjome dirbti. Supratau, kad nemoku nieko, išskyrus kirpti. Buvo panika, šokas. Nusprendžiau, kad turiu išmokti dar ką nors. Architektūra, menas, dizainas – tai, kas man artima. Tikiu, kad šios studijos gali išaugti į naują projektą, gal net bendrą veiklą su vyru, kurio sritis yra apželdinimas ir laistymo sistemos“, – svarsto Justina.

Praėjusią savaitę gimtadienį atšventusi panevėžietė, pūsdama žvakutes ant torto, sau tikrai turėjo ko palinkėti – sveikatos, kuri nestabdytų siekti užsibrėžtų tikslų.

„Dar palinkėsiu sau laiku sustoti, atsigręžti į save ir labiau save mylėti“, – šypsosi Justina.