Prieš daugiau nei keturis šimtus metų Kelne, dabartinėje Vokietijoje, gimė mergaitė, kuri ryžtingai laužė visus jos pasauliui įprastus standartus. Jos vardas buvo Ana Marija van Šurman.
Prieš daugiau nei keturis šimtus metų Kelne, dabartinėje Vokietijoje, gimė mergaitė, kuri ryžtingai laužė visus jos pasauliui įprastus standartus. Jos vardas buvo Ana Marija van Šurman.Jau trejų ji skaitė. Sulaukusi vienuolikos laisvai kalbėjo lotynų kalba ir cituodavo Seneką.
Jos žinių troškulys neturėjo ribų – ji gilinosi į hebrajų, arabų ir aramėjų ir daugybę kitų kalbų, teologiją, matematiką, astronomiją, meną.
Bėgo nuo persekiojimo
XVII amžius dažnai vadinamas mokslo ir religijos amžiumi, bet moterų balsas jame buvo beveik negirdimas. Vis dėlto tarp griežtų akademinių sienų, tarp teologinių ginčų ir mokslo atradimų iškilo viena išskirtinė figūra – Ana Marija van Šurman.
Ji buvo pirmoji moteris Nyderlanduose, kuriai leista studijuoti universitete, poliglotė, filosofė, teologė, menininkė ir poetė. Jos gyvenimas tapo tyliu, bet galingu argumentu už moterų teisę mokytis ir mąstyti.
Ana Marija van Šurman gimė 1607 m. lapkričio 5-ąją Vokietijoje, Kelne, religingų ir išsilavinusių protestantų šeimoje.
Jos tėvai – Frederikas van Šurmanas ir Eva fon Harf de Dreiborn – buvo kilmingi, pamaldūs ir itin vertino mokslą bei kultūrą. Jau ankstyvoje vaikystėje Ana Marija iš kitų išsiskyrė nepaprastu protu, smalsumu ir atmintimi.
Nuo mažens ji rodė gebėjimus, kurie stebino tiek šeimą, tiek pažįstamus – trejų metų jau mokėjo skaityti, o šešerių be jokio pavyzdžio itin tiksliai iškarpydavo sudėtingiausius ornamentus iš popieriaus, tapė, idealiai siuvinėjo.
Anos vaikystės metai pažymėti kelionių ir pokyčių – šeima ne kartą keitė gyvenamąją vietą dėl religinių priežasčių.
Tuo metu Kelnas buvo katalikiška teritorija, todėl protestantų šeimai gyventi ten darėsi pavojinga. Katalikų valdžia itin nepalankiai žiūrėjo į protestantus, todėl šeima buvo priversta palikti Kelną.
Apie 1610 metus jie persikėlė į Dreiborną. Tuo metu ten buvo kilmingų šeimų valdos – viena iš jų priklausė fon Harf de Dreiborn giminei, iš kurios kilo Anos Marijos motina Eva.
Vėliau – į Utrechtą ir Franekerą, Fryzijos provincijoje. Šios teritorijos priklausė Nyderlandų Respublikai, kuri tuo metu garsėjo religine tolerancija, aukštu išsilavinimo lygiu ir sparčiai augančiais universitetais. Utrechtas Anai Marija tapo jos tikraisiais namais ir intelektualiniu centru.
Dažni persikraustymai išmokė mergaitę prisitaikyti prie naujos aplinkos ir leido anksti susipažinti su skirtingais žmonėmis bei kultūromis.
Anai Marijai tai tapo galimybe pažinti platesnį pasaulį.
Išminties švyturys
Van Šurman laikais iš mergaičių tikėtasi tik vieno: kad jos ištekės ir nuolankiai tylės.
Tačiau Anos tėvas Frederikas buvo šviesaus proto žmogus ir pastebėjo dukters neeilinius gabumus – kaip ir mokslininkai, kurie ją vėliau pažino.
Pasakojama, jog kai Ana Marija buvo vos vienuolikos metų, ji pamokose stebėdavo, kaip broliai mokosi lotynų kalbos. Ir nors niekas jos oficialiai nemokė, gebėdavo atsakyti į klausimus geriau už juos.
Tėvui tai padarė įspūdį, tad jis nusprendė leisti dukrai mokytis kartu su broliais – tai buvo visiškai neįprasta to meto mergaitei.
Nuo tada Ana Marija pradėjo sistemingai studijuoti lotynų, graikų, hebrajų, aramėjų, arabų ir net etiopų kalbas, taip pat logiką, teologiją, muziką ir tapybą.
Ji greitai tapo tikru stebuklu tarp to meto mokslininkų – moterimi, kuri išmintimi prilygo vyrams.
Mokymasis Anai buvo ne tik pareiga, bet ir malonumas. Ji savarankiškai gilinosi į Biblijos tekstus, studijavo senųjų kalbų gramatikas ir net rašė komentarus prie Šventojo Rašto.
Dvasinės temos jai buvo artimos nuo pat vaikystės – amžininkai užrašė istoriją, kai Ana, būdama maža, sėdėjo ant upės kranto su namų tarnaite, kai ši paprašė jos pakartoti pirmą klausimą iš Heidelbergo katekizmo. Mergaitė jį pažodžiui ištarė tiesiog iš atminties.
Šis pokalbis, kaip rašo van Šurman biografai, paliko gilią dvasinę žymę jos širdyje – tikėjimas tapo neatskiriama jos mokslo ir gyvenimo dalimi.
Be kalbų ir teologijos, Ana Marija lavino ir meninius gebėjimus.
Ji tapė, užsiėmė kaligrafija, drožinėjo, kūrė graviūras – šie darbai pasižymėjo ypatingu kruopštumu ir harmoningomis proporcijomis.
Šiandien jie saugomi muziejuose. Ji taip pat parašė eilėraščių lotynų, prancūzų ir olandų kalbomis – jos literatūrinis stilius buvo kupinas švelnios ironijos ir intelektualios elegancijos.
Ana Marija taip pat grojo liutnia, klavikordu ir dainavo.
Ankstyva kūrybinė ir intelektinė branda jau visai netrukus pavertė van Šurman viena iškiliausių moterų XVII amžiaus Europoje ir labiausiai išsilavinusia savo laikmečio moterimi.
Pirmoji moteris universitete
Van Šurman tėvai itin skatino dukros išsilavinimą, nors visuomenėje tuo metu moterų mokslas buvo laikomas retenybe.
Po tėvo mirties, kai Anai buvo apie šešiolika metų, ji dar labiau atsidėjo savarankiškoms studijoms.
Ji susirašinėjo su mokytojais ir dvasininkais, prašydama knygų ir patarimų, o jos talentas greitai tapo žinomas tarp akademikų.
Ji garsėjo savo teologijos, filosofijos, astronomijos, medicinos žiniomis, mokėjo mažiausiai keturiolika kalbų – olandų, vokiečių, prancūzų, anglų, italų, lotynų, graikų, hebrajų, aramėjų, arabų, sirų, samariečių, persų, etiopų. Ji netgi sukūrė etiopų kalbos gramatiką.
Nors moterims universitetų durys dar buvo uždarytos, Ana Marija savo darbais jau tuomet įrodė, kad moters protas gali būti toks pat gilus ir skvarbus kaip vyro.
1636 m. atidarius Utrechto universitetą, mokslininkų bendruomenė nusprendė padaryti išimtį – leisti Anai Marijai klausytis paskaitų.
Tai buvo istorinis momentas: pirmą kartą Nyderlandų universitete studijavo moteris. Vis dėlto jai teko klausytis paskaitų už užuolaidos, kad „netrikdytų vyrų studentų“.
Tačiau net ir už užuolaidos intelektualė spindėjo. Jos žinios stebino net griežčiausius profesorius, o jos raštai skleidėsi po Europą, pasiekdami mokslininkus nuo Paryžiaus iki Londono.
Idėjos apie moterų išsilavinimą
1638 m. Ana Marija parašė savo garsiausią veikalą „Dissertatio De Ingenii Muliebris ad Doctrinam et Meliores Litteras Aptitudine“ – lotynišką traktatą, kuriame teigė, kad moterys nusipelno tokio paties išsilavinimo kaip ir vyrai ir yra lygiai taip pat gabios mokslui. Jos žodžiai pasiekė tokius mąstytojus kaip Renė Dekartas, o laiškų srautas nesiliovė.
„Dievas nesuteikė protinės šviesos tik vyrui: moteris taip pat gali švytėti pažinimo spinduliuose, jei tik jai leidžiama“, – rašė Ana Marija.
Šis teiginys, išsakytas XVII amžiuje, skambėjo beveik kaip revoliucinis manifestas.
Van Šurman laikėsi nuostatos, kad moterys turi teisę mokytis ne tam, kad varžytųsi su vyrais, bet kad geriau pažintų Dievą ir save.
Ji tikėjo, kad mokslas yra tarnystės forma, o ne puikybės išraiška. Savo raštuose ji kėlė klausimą: kodėl Dievas suteikė moteriai protą, jei ji negali juo naudotis?
Ši mintis atspindėjo ankstyvą feminizmo dvasios formą – dar be šiuolaikinės terminijos, bet su aiškia idėja apie lygias galimybes.
Jos mintys turėjo įtakos vėlesnėms mąstytojoms, tarp jų – vienai pirmųjų Anglijos moterų teisių gynėjų Mari Astel, kuri rašė panašia dvasia tik šimtmečiu vėliau.
Van Šurman darbai tapo pamatu moterų švietimo judėjimams Europoje, o jos vardas iki šiol minimas tarp didžiausių XVII amžiaus humanisčių.
Gyvenimas be romantikos
Van Šurman niekada nesusituokė, nors jos gyvenime būta susižavėjimo, jausmų, pasiūlymų ir draugysčių, kurios galėjo virsti kuo nors daugiau.
Visgi jos tėvas Frederikas mirties patale išreiškė norą, kad Ana Marija pažadėtų jam niekada nesusituokti. Šis prašymas vos šešiolikos sulaukusią merginą labai paveikė.
Pažadas nebuvo vien formalumas – tai tapo Anos gyvenimo principu.
Mergina pasiryžo gyventi be romantinių santykių, atsidavusi studijoms, religijai ir vidiniam pašaukimui.
Tiesa, buvo vyrų, kurie reiškė susidomėjimą Ana Marija.
Vienas žymiausių jos gerbėjų buvo seras Konstantijnas Hygensas, žymus Nyderlandų diplomatas, poetas ir mokslininkas.
Po žmonos mirties 1631 m. Hygensas ėmėsi aktyviai bendrauti su Ana Marija. Rašė jai eilėraščius trimis kalbomis – lotynų, graikų ir prancūzų – ir net pasiūlė tuoktis.
Tačiau Ana Marija tokio pasiūlymo atsisakė.
Nepaisant to, jų santykiai išliko draugiški. Jie dažnai keisdavosi laiškais ir kūriniais, aptardami įvairias temas – nuo teologijos iki meno. Jų bendravimas buvo pagrįstas abipuse pagarba ir intelektualiniu smalsumu. Hygensas netgi aplankė van Šurman meno galeriją Utrechte, kur susipažino su jos meno kolekcija.
Van Šurman turėjo daug artimų draugysčių – tiek su intelektualėmis moterimis, tiek su vyrais. Laiškai jai buvo būdas bendrauti, keistis mintimis.
Asketiškos bendruomenės centre
Brandžiame amžiuje Ana Marija vis labiau jautė dvasinį nerimą. Ji pradėjo abejoti akademinio pasaulio puikybe.
Po artimo bičiulio ir mentoriaus Andrė Rivė mirties, ji vis labiau linko į asketizmą. Galiausiai prisidėjo prie labadistų – religinės bendruomenės, kuri propagavo paprastą, kuklų gyvenimą, atsisakius pasaulietinių troškimų.
Tuo metu ši religinė grupė buvo persekiojama Nyderlanduose, todėl jie emigravo į Altoną, priklausiusią Danijos karalystei.
Altonoje Ana Marija praleido kelerius metus, gyvendama labai kukliai: dirbo, rašė religinio turinio laiškus ir atsisakė visų pasaulietinių ambicijų.
Šiame kukliame religinės tylos pasaulyje Ana Marija susipažino su Žanu de Labadi – prancūzų teologu, įkūrusiu labadistų bendruomenę.
Jis buvo išsilavinęs, charizmatiškas, aistringas ir turėjo nepaprastą gebėjimą traukti žmones.
Labadi kritikavo sustabarėjusias bažnytines formas, ragino tikinčiuosius gyventi be tuštybės, be garbės, atsidavus tikėjimui ir Dievo meilei. Šios idėjos giliai palietė Aną, kuri jau buvo pavargusi nuo akademinių ginčų ir vyrų dominavimo intelektualų ratuose.
Pirmą kartą jie susitiko dar Utrechte, apie 1665 metus, kai Labadi pamokslavo reformatų bendruomenėse.
Ana Marija iš pat pradžių žvelgė į jį su dvasiniu smalsumu – jis atrodė kaip žmogus, galintis įkūnyti tai, ko ji ilgai ieškojo: tikėjimo tyrumą ir vidinę šviesą.
Jų pokalbiai buvo ilgi, lydimi teologinių klausimų, kalbų apie sielos tobulėjimą, apie pasaulio tuštybę ir dvasinę tarnystę.
Netrukus tarp jų užsimezgė nepaprastai artimas ryšys – toks, kurį kai kurie laikė dvasine sąjunga, o kiti – beveik meilės istorija.
Apie jų santykius greitai ėmė sklisti gandai. Utrechte šnabždėtasi, kad garsioji mokslininkė, kuri visą gyvenimą atmetė vedybų pasiūlymus ir netgi Hygenso meilės užuominas, dabar tapo ne tik Labadi sekėja, bet ir jo sužadėtine.
Nors pasklido gandai, kad galbūt pora ir susituokė, nėra patikimų istorinių įrodymų, kad jiedu turėjo romantiškų ar santuokinių ryšių. Iš tiesų jų ryšys, kiek galima spręsti iš laiškų ir liudijimų, buvo grynai dvasinis.
Po Labadi mirties 1674 m. bendruomenė iširo ir dalis narių grįžo į Nyderlandus.
Ana Marija kartu su keliais artimais sekėjais persikėlė į Vieverdo kaimą.
Ten jie apsistojo buvusios dvarvietės name, kur įkūrė labadistų bendruomenės centrą.
Čia Ana Marija praleido paskutinius gyvenimo metus – tyloje ir apmąstymuose.
Nors ji atsižadėjo akademinių titulų, jos protas ir išmintis neišblėso. Ana rašė religinio turinio tekstus, kuriuose kalbėjo apie vidinį šviesos ir tiesos ieškojimą.
Ana Marija van Šurman mirė 1678 m. gegužės 4-ąją, sulaukusi septyniasdešimt vienerių metų.
Po mirties jos vardas nebuvo pamirštas – priešingai, šios moters gyvenimas tapo įkvėpimu mokslininkėms, rašytojoms, moterims, siekiančioms išsilavinimo.
Ji liko tiltas tarp viduramžių dogmatizmo ir naujojo humanizmo, tarp moterų tylos ir jų teisės kalbėti.
