Visi keliai veda į Molėtų kraštą – kur Lietuvoje dar rasi tiek vaizdingų ežerų pakrančių, vešlių ir turtingų miškų bei malonaus poilsio vietų.
Molėtų centras jaukus ir tvarkingas. U. Mikaliūno nuotr.
Supratimas pasikeitė
Šių metų vasarį 628 metines minėję Molėtai kadaise buvo skurdus ir neturtingas kraštas.
„Vandens – nors prigerk, akmenų – nors užsimušk, o duonos pelnyti nėra iš ko“,– seną vietinių posakį pakartoja Molėtų krašto muziejaus direktorė Viktorija Kazlienė.
Apie savo gyvenimą molėtiškiai kadaise įvairiais posakiais liūdnai juokaudavo. Štai apie aplinkinių vietovių ypatybes jie sakydavo: „Anykščių pievos, Kavarsko – mergos, Molėtų – ubagai“ arba „Arielkėlė tai ne pienas, gali gert ne kožnas vienas. Geria ponai, kunigai ir Molėtų ubagai.“
Sunku žmonėms buvo verstis, smėlėtos, molingos dirvos augindavo menką derlių, o žemė prie ežero anuomet nebuvo jokia vertybė. Tačiau atėjo laikas ir žmonių supratimas pakeitė situaciją – dabar daugelio Lietuvos rajonų gyventojai molėtiškiams gali tik pavydėti. Kraštas tapo traukos centru, o ežerų pakrančių žemės įgijo visai kitą vertę.
Molėti ratai
Krašto muziejaus direktorė sako, jog Molėtų vardas greičiausiai kilęs nuo žodžio „molis“ – molingas, molėtas laukas. Yra senas pasakojimas, kad senovėje per gyvenvietę važiavęs žydas, o jo vežimas užklimpo baloje. Žmogus pradėjo šauktis pagalbos „Molėtas, molėtas ratas“, – taip ir pavadino tą vietą Molėtais.
Parko vaizdais lankytojams siūloma pasigrožėti iš apžvalgos aikštelės.
Tačiau, kaip sako V. Kazlienė, gali būti ir kitokių versijų. Pavyzdžiui, pavadinimas gali būti kilęs nuo žodžio „maly“, kuris rusų ir lenkų kalbomis reiškia „mažas“. Buvo laikas, kai miestas buvo vadinamas Malėtais, o tarmiškai ir dabar pavadinimas skamba Malėtai.
O dar gali būti, kad miesto vardui įtakos turėjo slaviški žodžiai „moje liaty“ – „mano vasaros“, o gal „mano metai“?
Kad ir kaip būtų, Molėtai yra Molėtai, šis vardas įsitvirtino šimtmečiams ir dabar garsėja kaip viena gražiausių ir patraukliausių Lietuvos vietovių.
Apsuptas ežerų
„Dovanojame amžinu ir neatšaukiamu dovanojimu tai bažnyčiai ir jos vyskupui, kuris tik bus, mūsų Tauragnų pilį su prie jos prieinančia sritimi ir Labanoro ir Molėtų kaimais“, – taip Molėtai paminėti pirmą kartą, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila juos padovanojo Vilniaus vyskupijai aukštaičių pakrikštijimo ir Vilniaus vyskupijos įsteigimo proga. Vilniaus vyskupams Molėtai priklausė iki 18 amžiaus pabaigos.
Nuo tų dienų prabėgo šimtai metų – keitėsi miesto valdytojai, Molėtai išgyveno daugybę permainų, labai daug kartų degė ir vėl kilo naujam gyvenimui. Yra žinoma, kad gaisrai Molėtus niokojo 1783, 1829, 1860,1907, 1908, 1944, 1949 metais.
Ir užšalusiame ežere gražiai atrodo skulptūrinė laivų kompozicija.
Bet miestas gyvas iki šiol. Jis įsikūręs Aukštaičių aukštumos dalyje, per Molėtus teka Siesartis – upė, jungianti miesto centre esantį Pastovėlio ir Pastovio ežerus. Aplink Molėtus tyvuliuoja Siesarčio, Luokesų, Dūrių ežerai.
Pats didžiausias rajone yra Asvejos, dar vadinamas Dubingių, ežeras, užimantis daugiau kaip 978 hektarų plotą. Bene daugiausia poilsiaviečių įkurta aplink Bebrusų ežerą, spėjama, jog jis pats lankomiausias Molėtų krašto ežeras.
Lankytojų taip pat labai mėgstamas Siesarties ežeras, kuriame net šešios gražios salos – Bebrų, Meilės, Malkėsto, Birutės ir kt. Pastarojoje įkurtas hidrologinis draustinis, tad ten apsistoti nerekomenduojama – neleidžia draustinio statusas.
Pats giliausias yra nedidelis Malkėstaičio ežeras, užimantis apie 20 hektarų plotą ir siekiantis 57 metrų gylį.
Ten, kur raudoni mūrai
Atvažiavus pailsėti prie gražiųjų Aukštaitijos ežerų, visada malonu užsukti ir pasivaikščioti po nedidelius, jaukius, tvarkingus Molėtus. Atvykėlių dėmesį čia, be abejo, patrauks miesto centre stūksantis neįprastas ilgas raudonų plytų pastatas su praėjimu per vidurį.
Molėtų krašto muziejaus direktorė atkreipia dėmesį, kad šis prekybinės paskirties pastatas nuo seno vietinių vadinamas Raudonaisiais mūrais. Ir jeigu molėtiškis pasiūlys susitikti prie Raudonųjų mūrų, ilgai tos vietos ieškoti nereikės. Ilgus dešimtmečius stovintis ir jau Molėtų simboliu tapęs pastatas yra pačiame miesto centre.
Raudonaisiais mūrais vadinami žydų statyti prekybos namai Molėtuose stūkso jau ilgus dešimtmečius.
Nuo 19 amžiaus pabaigos iki 1940 metų šiame pastate veikė žydų parduotuvės. Antrame namo aukšte buvo parduotuvių savininkų butai, o pirmame buvo siūlomos įvairios prekės.
Tokie tradiciniai žydų prekybos namai buvo statomi turgaus aikštėse daugelyje Europos miestų. Molėtuose toje vietoje taip pat buvo turgaus aikštė. V. Kazlienė sako, kad lygiai tokių pat namų Vakarų Europos miestuose dar yra išlikę nemažai, o Lietuvoje – tik Molėtuose.
Įdomu, kad šiame name buvo įvestas pirmasis Molėtų vandentiekis, kanalizacija.
Molėtuose yra išlikę ir daugiau tolimą praeitį menančių pastatų – čia pat dar vienas raudonų plytų mūras – tiksliau, du mūriniai namai šalia vienas kito. Tarpukariu pusrūsyje šio namo savininkas žydas Levinas pardavinėjo medžiagas, o žiemą dar ir obuolius.
Pats seniausias Molėtų medinis namas yra Vilniaus gatvėje. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą čia buvo mokykla, o 1923 metais buvo įkurta progimnazija. Yra išlikę įrašai, jog pirmais metais čia mokėsi du pirmos ir devyniolika antros klasės mokinių.
Vadina ir Eglės aikšte
Apsilankiusieji Molėtuose paprašyti prisiminti labiausiai į akis kritusius miesto akcentus, be abejo, paminės centrinę Jaunimo aikštę. Tiesa, vietinių ji dar ir kitaip – Eglės aikšte – kartais vadinama.
Svarbiausias aikštės statinys – laikrodis, čia atsiradęs maždaug prieš 15 metų, jis sukurtas garsaus keramiko Tomo Daunoros.
Šventas Jonas Nepomukas saugo Molėtus nuo seno.
Vyresni žmonės prisimena ir kiek kitokią aikštę. Ji atsirado 1980 metais, kai buvo nutarta pastatyti paminklą tarybinių laikų komisarui, karvedžiui, rašytojui Vytautui Putnai. Atkūrus Nepriklausomybę toks paminklas, aišku, buvo nugriautas, vėliau perduotas Grūto parkui.
Toje vietoje pasodintas medis – pušinių medžių šeimai priklausanti didžioji pocūgė. Šį medį žmonės vadina egle, juk jis yra puošiamas kiekvienais metais ir atlieka Kalėdų eglės vaidmenį.
Dar vienas svarbus Molėtų akcentas – švento Jono Nepomuko stovyla, pastatyta po baudžiavos panaikinimo.
„Viena sutrūnydavo, kitą statydavo. Žinoma, kad 1925 metais statulą išdrožė molėtiškis Pranas Gečys. Ąžuolinė skulptūra ant šešiakampio postamento stovėjo iki 1952 metų“, – pasakoja V. Kazlienė.
Nuo 1991 metų Molėtus puošia skulptoriaus V. Jurevičiaus sukurta švento Jono Nepomuko, sergėtojo nuo vandens nelaimių, skulptūra.
Mėgstamas kampelis
Vietinių ir miesto svečių labai mėgstamas, dažnai lankomas kampelis – Molėtų skulptūrų parkas. Čia vyksta įvairūs kultūros renginiai, poezijos pavasaris, folkloro šventės, dainų ir susitikimų vakarai.
Vietinių ir miesto svečių labai mėgstamas, dažnai lankomas kampelis – Molėtų skulptūrų parkas.
Net žvarbią kovo pradžios dieną malonu pasivaikščioti jaukaus parko takais.
„Tarpukario metais ši dabartinio skulptūrų parko žemė buvo dirbama ir buvo šiek tiek atitolusi nuo pačių Molėtų. Čia vienkiemyje gyvenęs žmogus jautėsi laimingas, kad Molėtus niokoję gaisrai nepasiekdavo nuošalaus medinio namo.
Sovietmečiu čia pradėjo dygti mūrinukai, bet liko dar ir tuščios vietos. O vieta tuščia ilgai nebūna. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje per vieną lenininę talką čia buvo pasodinta medžių“, – pasakoja molėtiškė V. Kazlienė.
1996 metais Molėtuose apsigyveno jauna menininkų šeima Dalia Cibauskaitė ir Vygintas Čeikauskas. Muziejaus direktorės teigimu, šių žmonių dėka Molėtuose atsirado profesionalaus meno galerija, organizuoti pirmieji tarptautiniai tapybos plenerai, pradėti rengti įdomūs renginiai. Jie sugebėjo Molėtuose įkurti skulptūrų parką ir pastatyti jame pirmąsias devynias skulptūras.
Daugybę žinių apie Molėtus sukaupusi V. Kazlienė sako, kad pirmuoju Molėtų skulptoriumi galima vadinti A. Smilingį, 1965–1989 metais turėjusį dirbtuves Didžiokų koplyčioje. Jis Molėtų skulptūrų parkui padovanojo granito skulptūrą „Žydėjimas“.
Jau penkiolika metų centrinę Molėtų aikštę puošia laikrodis.
„O pradžią parkui suteikė Arvydo Ališankos skulptūra „Pintas žmogus“. To paties autoriaus pilko granito „Valtis“, įkurdinta ant ežero kranto, pernai sulaukė skulptoriaus Kęstučio Lanausko sukurtų penkių laivų kompozicijos „Grįžimas“, – pasakoja moteris.
Žvalgantis po parką dėmesį atkreips įdomus Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato skulptoriaus Mindaugo Navako darbas „Grindinys“. M. Navakas vienas pirmųjų skulptorių, pakeitusių daug amžių dominavusį stovinčios skulptūros stereotipą.
V. Kazlienė pasakoja, jog prieš gerą dešimtmetį vasarą M. Navakas Molėtuose dirbo visą mėnesį ir tuomet Pastovio ežere pradėjo plaukioti iš makroflekso šio autoriaus sukurta gulbė, kurią, deja, nuniokojo Molėtų vandalai.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
