Visos mokyklos jau šį rugsėjį privalės atverti duris net ir labai didelių specialiųjų poreikių turintiems vaikams.
Kritikuoti tokią naujovę išdrįsę pedagogai rėžia: įtraukusis ugdymas kol kas labiau graži iliuzija nei reali pagalba mokiniui.
Kritikuoti tokią naujovę išdrįsę pedagogai rėžia: įtraukusis ugdymas kol kas labiau graži iliuzija nei reali pagalba mokiniui.
Specialiųjų poreikių vaikams Panevėžyje pritaikytos net kelios specializuotos įstaigos: „Šviesos“ ugdymo centras, Panevėžio specialioji mokykla-daugiafunkcis centras. Jos skirtos turintiesiems sunkią negalią. M. Karkos pagrindinėje mokykloje veikia specialios klasės vaikams, turintiems kalbos ir kalbėjimo sutrikimų, o Beržų progimnazijoje – įvairiapusį raidos sutrikimą turintiems vaikams.
Nors specialiosios mokyklos gali pasiūlyti stiprią specialistų komandą, visgi ryškėja tendencija, jog tėvai atžaloms dažniau parenka bendrojo ugdymo mokyklą, net jei šioje nėra specialistų, kompetentingų dirbti su vaikais, turinčiais specialiųjų poreikių.
Ypatingųjų daugėja
Panevėžio savivaldybės Švietimo skyriaus specialistė Aušra Gabrėnienė skaičiuoja, kad šiais mokslo metais miesto bendrojo ugdymo mokyklose mokosi per 1300 vaikų, kuriems nustatyti specialieji poreikiai. Iš jų 829 turi nedidelių specialiųjų poreikių, vidutinių – 354, didelių specialiųjų poreikių – 163 ir labai didelių – 2 vaikai.
„Vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, skaičius auga, bet tokia pati statistika stebima visoje Lietuvoje. Nesame kažkuo išskirtiniai. Bet gal taip yra todėl, kad mokymosi sunkumai ar raidos sutrikimai nustatomi ankstyvame amžiuje. Dauguma šių vaikų turi kalbos ir kalbėjimo sutrikimų, jiems reikalinga logopedo pagalba“, – pasakojo A. Gabrėnienė.
Augant specialiųjų poreikių turinčių vaikų bendrojo ugdymo mokyklose skaičiui, Savivaldybei tenka taikytis prie naujų tendencijų steigiant mokytojų padėjėjų etatus. Šiais mokslo metais darželiuose įsteigti 39, o mokyklose – 87 tokie etatai.
Be to, šiemet startavo ir bandomasis projektas, dėl kurio specialiųjų poreikių vaikams atsirado galimybė išbandyti naują mokymosi būdą. Pasak A. Gabrėnienės, Pradinėje mokykloje, „Vilties“, „Vyturio“, „Žemynos“, Beržų, „Šaltinio“, Rožyno ir „Saulėtekio“ progimnazijose bei „Minties“ gimnazijoje įsteigta šešiolika klasių, kuriose mokosi 31 mokinys, turintis didelių, ir 17 – vidutinių specialiųjų poreikių.
Daugiau atsakomybės tėvams
Panevėžio savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Silvija Sėrikovienė atkreipia dėmesį, kad tėvai gali rinktis, atsižvelgdami į savo vaiko gebėjimus, visgi specialiose mokyklose, darželiuose ar klasėse jie gali gauti daug daugiau pagalbos.
Mokytojo padėjėjas negali vaikui suteikti tiek pagalbos, kaip visa komanda specialistų.
„Jei vaikas turi didelių sutrikimų, rekomenduočiau rinktis tą įstaigą, kuri jam galėtų suteikti maksimalią pagalbą. Žinoma, galima vaiką leisti ir į bendrojo ugdymo grupę, bet joje pagalba tokiam vaikui bus mažesnė. Tokiu atveju tėvams reikės daugiau investuoti į savo vaiką, dirbti patiems ar ieškoti pagalbos privačiai“, – pažymi S. Sėrikovienė.
Kitokia pagalba
Įtraukiojo ugdymo pasekmes jau pajuto ir lopšelis-darželis „Pasaka“, turintis tiek bendrojo ugdymo, tiek specialiąsias klases, kuriose ugdomi didelių ir labai didelių specialiųjų poreikių turintys vaikai. Kaip teigė jo direktorė Alma Simonavičienė, tikėtina, kad šiemet teks uždaryti vieną specialiąją grupę, o gal net ir dvi.
Atsiradus galimybei specialiųjų poreikių turinčius vaikus vesti į bendrojo ugdymo grupes, jų skaičius specialiosiose klasėse drastiškai sumažėjo. O apskritai mažėjant vaikų mieste, prasitaria direktorė, jaučiama net konkurencija tarp miesto darželių dėl ypatingų poreikių turinčių vaikų, kurie atsineša didesnį mokinio krepšelį.
„Įtraukusis ugdymas atveria galimybes vesti vaiką į norimą įstaigą, bet yra vienas „bet“ – kvalifikuotos pagalbos kaip specializuotoje įstaigoje vaikas nesulauks. Jis geriausiu atveju gaus mokytojo padėjėją, kuris padės apsirengti ar atlikti kokį darbelį. Mūsų įstaigoje logopedo pagalba teikiama penkis kartus per savaitę, bendrojo ugdymo – geriausiu atveju du kartus. Jau nekalbant apie tai, kad bendrojo ugdymo įstaigoje vaikas negaus specialiojo pedagogo, masažuotojo, kineziterapeuto pagalbos“, – kalbėjo A. Simonavičienė.
Visa ši pagalba „Pasakoje“ yra nemokama.
Nespėta pasiruošti
A. Simonavičienė svarsto, jog sunku atsakyti, kodėl tėvai, auginantys raidos sutrikimų turinčius vaikus, mieliau renkasi bendrojo ugdymo įstaigas, nors jose pagalba tik minimali.
„Mamos turi labai didelę viltį, kad jų atžalai pavyks integruotis į bendrojo ugdymo mokyklas. Kai kada savo vaiką pervertina, laukdamos stebuklo. Mes nuoširdžiai linkime, kad tas stebuklas įvyktų, bet tam reikia labai didelės specialistų pagalbos“, – iš patirties sako A. Simonavičienė.
Anot jos, jeigu vaiko poreikiai nėra dideli, jam geriausia integruotis į bendrojo ugdymo mokyklą, bet kai labai dideli specialieji poreikiai, tėvams verta labai gerai apgalvoti, kur leisti atžalą.
„Bendrojo ugdymo įstaigoje vaikui pradėjus netinkamai elgtis, mokytojo padėjėjas jį išsives iš klasės, bet kas toliau? Juk tam vaikui reikalinga pagalba. Mačiau, kaip įtraukusis ugdymas vykdomas Švedijoje, Anglijoje, kitose užsienio šalyse. Ten specialistai yra visiškai paruošti darbui su tokiais vaikais. Ar mūsų pedagogai turi bent bazinių žinių, įgūdžių, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje? Mano nuomone, įtraukiajam ugdymui nepasiruošta, nes bendrojo ugdymo mokyklose masiškai trūksta specialistų dirbti su tokiais vaikais“, – teigė A. Simonavičienė.
Nei specialistų, nei patalpų
Kad įtraukusis ugdymas kol kas tik graži iliuzija, neturinti nieko bendro su realybe, pabrėžia ir Velžio gimnazijos direktorius Rimtas Baltušis.
Juo nuomone, didžiausia problema, kad elgesio ir emocijų sutrikimų turintys vaikai kelia grėsmę tiek sau, tiek klasės draugams, tiek ir mokytojams, o specialistų, kurie galėtų su jais dirbti, itin trūksta. Jau keleri metai, kai gimnazijai niekaip nepavyksta rasti trečio logopedo.
„Didelė problema ir patalpų trūkumas. Esame ir taip perpildyta mokykla, tad fiziškai nėra vietos, kur vaikai galėtų pailsėti nuo triukšmo, įvairių dirgiklių. Autistiškiems vaikams būtina pabūti vieniems. Daugelyje Vakarų Europos mokyklų specialiųjų poreikių vaikai turi atskirus korpusus, kur gali mokytis ramesnėje aplinkoje ir kartu su kitais vaikais lanko tik kelias bendras pamokas. Jeigu vaikui kyla pykčio priepuolis, gali nueiti į ramią aplinką ir nusiraminti, o Lietuvoje vos trečdalis mokyklų turi bent vieną sensorinį kambarį“, – aiškina R. Baltušis.
Lopomos kojinės
Panašiu keliu, kai bendrojo ugdymo mokyklose steigiamos specialiosios klasės ir telkiama specialistų komanda, jau eina ir didžiųjų miestų mokyklos, tačiau tokiose didelėse gimnazijose kaip Velžio, anot joa vadovo, nėra gerai nei turintiems specialiųjų poreikių vaikams, nei jų klasės draugams.
„Kai tokioje klasėje atsiranda specialiųjų poreikių vaikų, kai kada ir ne po vieną, o po penkis ar šešis, įsivaizduokite, kaip mokytojui tenka dirbti. Žinoma, kažkiek padeda mokytojo padėjėjas, bet apie kokią ugdymo kokybę galime kalbėti? Būtina, kad mokinių skaičius klasėse mažėtų“, – teigė Velžio gimnazijos direktorius.
Pasak R. Baltušio, įtraukusis ugdymas skamba gražiai, tačiau ne visais atvejais jis pasiteisina. Specialiųjų poreikių vaikas savo netinkamu elgesiu ir parodo, kad mokykloje jaučiasi blogai. Visgi dauguma pedagogų ir mokyklų vadovų baiminasi apie tai kalbėti.
„Kol bus tylima, kalbės tik pavieniai žmonės, rezultato nebus. Girdžiu, kad ir mane dažnai pristato – čia tas, kuris nuolat prieštarauja ministerijai, bet aš jokio tikslo prieštarauti neturiu, tenoriu, kad vaikai gautų, kas jiems ir priklauso. Švietimas yra ta sistema, kurios nereikia staigiai griauti ir reformuoti, ji turi dirbti nuosekliai, stebėdama ir analizuodama kiekvieną pokytį, o ne kaip pas mus dabar yra – pirma padaro, o paskui galvoja. Protingas žmogus, pamatęs, kad tai neveikia, procesą stabdytų, o dabar lopomos kiauros kojinės“, – vaizdžiai palygina R. Baltušis.
