Panevėžio mokyklose mokosi šeši judėjimo negalią turintys vaikai. Viena iš jų esu aš – „Žemynos“ pagrindinės mokyklos aštuntokė.
Prisimenu, kokia maža ir išsigandusi 5 klasėje žvalgiausi į svetimus veidus, nes mano ankstesnė mokykla nebuvo pritaikyta, kad galėčiau mokytis dalykų kabinetuose. Ar nesišaipys iš manęs, naujokės, sėdinčios ratukuose? Ar koridoriai nebus per siauri, kad neįstrigčiau pusiaukelėje? Ar sugebėsiu įveikti ne tik kabinetų, bet ir naujų bendraklasių širdelių duris. Jau dabar žinau, kiek daug buvo diskutuota mokykloje ir su mokytojais, ir su tėveliais, ir net su klasės draugais, ką daryti, kad aš mokykloje jausčiausi saugi ir savarankiška.
Dabar jaudulys praeityje. Kai išlydžiu mane atvežusį specialųjį autobusiuką, dar mokyklos kieme jaučiu deivės Žemynos skulptūros, apsuptos paukščių ir papuoštos gėlių žiedais, padrąsinimą: „Tu čia sava ir laukiama.“ Mano patogumui įrengtos nuožulnos į mokyklą, aktų ir sporto sales. Sutvarkytos įvažos net į baseino persirengimo kambarius. Pritrūko tik pinigėlių keltuvams į vandenį ir iš jo. Bet aš įsitikinusi, kad greitai kiti neįgalūs vaikai jau galės ir maudytis mokyklos baseine.
Man patogu mokytis šioje mokykloje. Liftu galiu pasiekti bet kuriame aukšte esančią erdvią klasę, sėdėti tik man pritaikytame suole ir laukti arba visai nelaukti pamokos pabaigos. Ir nebesikremtu labai dėl neištaisytos klaidos ar nespėto išspręsti uždavinio. Tikiu, kad to išmokstama, kai tau padeda.
O pagalbininkų turiu šaunių. Mane mokykloje globoja Lina, kaip mama sako, ji mano kojos. Lina – tikra pedagogė: griežta, reikli, niekad neleidžia verkšlenti. Nuolat man primena, kad privalau būti savarankiška, nes tik valingi žmonės pasiekia tikslą. Gaila, kad dar nėra nuovažos į valgyklą – norėčiau atsidėkodama savo pedagogę pati pavaišinti bandele su cinamonu.
Mokykla mane jau prisijaukino. Nebegirdžiu savo širdelės virpėjimo. Auklėtoja Rita, specialioji pedagogė nuolat randa už ką mane pagirti. Mokytoja Liuda vis skatina kurti. Džiaugiuosi savo literatūriniais pasiekimai – tapau projektų „Vasarą mokausi nesimokydama“, „Žaliasis kodas“ laureate, o mano kūryba pateko net į knygą „Kai Didysis Žmogus sėdėjo ant stogo“. Tik mokytojų ir mamos dėka dalyvavau apdovanojimų šventėse Šiauliuose ir Vilniuje.
Na ir kas, kad mokytojai kartais supainioja mano vardą. Nepykstu, kai draugai pamiršta užkabinti kuprinę, o išdykėlis Mindaugas kiek per stipriai stumtelėja pro kabineto duris mano sunkius ratukus… Tik norėtųsi jų patogesnių, mobilesnių. Akinių rėmelius galiu išsirinkti, o apie madingesnį vežimėlį tik pasvajoju.
Su savo pažįstamais neįgaliais draugais pasvajojame ir apie mokyklą, kurioje galėtume mokytis nuo pirmos iki dvyliktos klasės. Patikėkit, susidraugauti su nauja aplinka nelengva. Gaila, šie metai „Žemynoje“ paskutiniai. O kaip norėjosi joje baigti 12 klasių.
Kotryna Remeikaitė,
„Žemynos“ pagrindinės mokyklos 8a klasės mokinė
