Kas gali būti bendro tarp profesionalaus meno, vertinamo visame pasaulyje, ir močiutės austos senovinės lovatiesės?
Iš pažiūros tai dvi nesuderinamos priešpriešos: modernumas, progresas, ateitis ir sąstingis, primityvumas, praeitis.
Tačiau jau šį penktadienį Panevėžio dailės galerijoje atidaromoje parodoje „Etnografinis opartas muziejų kolekcijose“ bus ne tik paneigti šie mitai, bet ir visai kitomis spalvomis atsivers lietuviškieji kultūros lobynai.
Lietuvos nacionalinio muziejaus parengta paroda „Etnografinis opartas“ šiuo metu demonstruojama Prancūzijoje, Provanso Ekse, o kita jos dalis, gerokai gausesnė, papildyta Panevėžio kraštotyros muziejaus surinktomis ne vieną dešimtmetį ar šimtmetį skaičiuojančiomis lovatiesėmis, atkeliavo į Panevėžį.
Čia pristatomi devyni žymiausio lietuvių optinio meno atstovo Kazio Varnelio (1917–2010) tapybos darbai ir kaimo audėjų austos lovatiesės, kurių ornamentika turi optiniam menui būdingų elementų.
Kalbėjimas taškeliais
Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros ir antropologijos rinkinių skyriaus vyresnioji muziejininkė, parodos idėjos sumanytoja Živilė Paipulaitė pasakojo, kad idėja sujungti K. Varnelio kūrybą ir mūsų močiučių kurtą tekstilę kilo prieš keletą metų.
Į muziejaus fondus vis užsuka Dailės akademijos studentai, kuriuos Živilė bando sudominti etnografine tekstile. Tenka pripažinti, kad jaunajai kartai močiučių austos lovatiesės, rankšluosčiai ir kita tekstilė – kiek nuobodi atgyvena.
Demonstruodama audinių margumyną, besikeičiančius raštus, muziejininkė vis pajuokaudavo, kad močiučių raštai – pats tikriausias opartas (abstrakcionizmo kryptis, kuriai būdingas ritmiškai pasikartojantis geometrinis piešinys, sukeliantis judėjimo ir erdvės optinę iliuziją – aut. past.). Tačiau vėliau pradėjusi galvoti – betgi tikrai, etnografinė tekstilė gali būti ne tik uždangalas lovai, į ją galima žvelgti kaip į patį tikriausią meno kūrinį.
Nors lietuvių tekstilėje galima rasti įvairių audžiamų gėlių, drugelių, briedžiukų, bet lietuviai labiau mėgo kalbėti taškais ir jų linijomis – taip didėjančios ar mažėjančios linijos ir langeliai ir sukuria optines iliuzijas, raibuliavimą.
„Kartais šiuolaikinis žmogus jaučia net savotišką alergiją etninei kultūrai. Mūsų noras – parodyti, kad tradicinė kultūra gali eiti visai šalia profesionalios, kad ji gali būti įdomi, moderni ir šiuolaikiška, patraukli jaunajai kartai. Juk profesionalus menas vienaip ar kitaip atėjo iš liaudies kultūros“, – pasakoja Ž. Paipulaitė.
Menas ant lovatiesės
Ieškant idėjų, kaip atskleisti austinių lovatiesių grožį, muziejininkams kilo mintis etnografinį pradą sujungti su profesionaliu – garsaus oparto meistro, dailininko Kazio Varnelio kūryba, tuo labiau kad Nacionaliniam muziejui priklauso ir K. Varnelio namai-muziejus. O ir paties K. Varnelio mama Teofilė Domarkaitė-Varnelienė garsėjo kaip naginga audėja.
„Labai tikėtina, kad ir paties menininko darbai įkvėpti mamos audžiamų drobių, gal net atėję iš pasąmonės, jo darbuose galima įžiūrėti siūlų persipynimą, įvairių raštų, būdingų austiniams gobelenams“, – teigia Ž. Paipulaitė.
Anot pašnekovės, atrinkti lovatieses, kurios bus eksponuojamos parodoje, išties pasirodė nelengvas darbas.
„Liaudies raštai ir profesionali K. Varnelio kūryba – lygiaverčiai darbai, todėl juos galime eksponuoti tik kartu, lygiagrečiai. Vienas – menininkas su išsilavinimu, žiniomis, kitokiu pasaulio matymu, kitas – anonimas, paprasta kaimo audėja, lyg savotiška programuotoja, kuri geba per siūlą, per raštą, spalvas parodyti savo pasaulio viziją, tik apie ją niekas nekalba, nerengia parodų.“
I. Cicėnaitė
Kiekviena lovatiesė – unikali ir išskirtinė, todėl pagrindiniu kriterijumi tapo vizualumas, raštų ir spalvų įvairovė.
Pirminė idėja buvo į lovatiesę pasižiūrėti ne kaip į daiktą, kurį močiutės klojo ant lovų, o meno kūrinį. Seniausia tekstilė į muziejų atkeliavusi iš XIX a. pradžios.
„Tekstilė yra savotiška tapyba siūlais ant drobės. Pirminė idėja buvo atrinkti labiausiai tradicines, artimas opartui, judančias lovatieses. Neakcentuoti nei regionų, iš kurių jos atkeliavo, nei kitų etnografinių dalykų, o pakviesti į šią tekstilę pažvelgti kaip į meno ar juvelyrinį kūrinį, paveikslą“, – teigia muziejininkė.
Skirta grožėtis
Paroda „Etnografinis opartas muziejų kolekcijose“ jau pabuvo Vilniuje, Palangoje, o dabar atkeliavo į Panevėžį.
Kadangi Panevėžio kraštotyros muziejaus erdvės jai per mažos, nuspręsta parodą organizuoti Dailės galerijoje, todėl unikalią eksponatų kolekciją papildė ir lovatiesės iš Aukštaitijos krašto.
„Mes negrįšime į XIX amžių, bet jaunajai kartai reikia parodyti, kaip gyveno mūsų protėviai. Gal tai galima padaryti kitaip, tiesiog pasigrožint tais raštais, spalvomis, ornamentais, pasisemti to grožio ir šilumos, kuriuos į šias lovatieses sudėjo audėjos. O galbūt tai įkvėps tuos senuosius raštus stilizuoti ir pritaikyti prie šiuolaikinio gyvenimo. Šita paroda skirta tiesiog grožėtis. Gali nieko neišmanyti apie meną, nežinoti autoriaus, pavadinimo, bet tai pajaučiama vidumi“, – sako Ž. Paipulaitė.
Kiekviena audėja gebėtų programuoti
Parodos architektė Ieva Cicėnaitė, padėjusi atrinkti vertingiausias lovatieses ir jas vizualiai suderinti su K. Varnelio optiniais darbais, svarsto, kad darbai arba skamba, arba ne.
„Liaudies raštai ir profesionali K. Varnelio kūryba – lygiaverčiai darbai, todėl juos galime eksponuoti tik kartu, lygiagrečiai. Vienas – menininkas su išsilavinimu, žiniomis, kitokiu pasaulio matymu, kitas – anonimas, paprasta kaimo audėja, lyg savotiška programuotoja, kuri geba per siūlą, per raštą, spalvas parodyti savo pasaulio viziją, tik apie ją niekas nekalba, nerengia parodų. Bet juk tos močiučių austos drobės yra menininko darbų ištakos“, – kalbėjo I. Cicėnaitė.
Pasak parodos architektės, žvilgsnis į lovatiesę kaip į meno kūrinį visai kitaip įkvepia ir parodos lankytojus. Tikriausiai visai kitokiu žvilgsniu žvelgtume ir į vyniojamąjį popierių, jeigu jis būtų atspaustas iš K. Varnelio drobių.
„Viso pasaulio močiutės – ir Prancūzijoje, ir Amerikoje, ir Lietuvoje kūrė savo rankomis. Skiriasi spalvos, raštai, bet turi ir labai daug bendro, artimo. Lygiai taip pat visame pasaulyje žinomas ir opartas. Parodoje eksponuojami vienetiniai, unikalūs eksponatai, bet kartu tai visų mūsų pamatas“, – teigė I. Cicėnaitė.
Prašė lovatiesių
Jau kitą savaitę Panevėžio kraštotyros muziejuje bus atidaryta savotiška šios parodos tąsa. Dar pavasarį muziejus kreipėsi į visuomenę su prašymu padovanoti mamų ar močiučių austų lovatiesių. Muziejininkai net patys nesitikėjo, kad gaus tokį lobyną.
„Visos lovatiesės – išskirtinės. Jų tiek, kad netilpo į Dailės galerijoje organizuojamą parodą, tad jau kitą savaitę panevėžiečiai ir miesto svečiai bus pakviesti į savotišką parodos tęsinį Kraštotyros muziejuje“, – sako jo direktorius Arūnas Astramskas.
Dovanos su istorijomis
Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė, parodos kuratorė Vitalija Vasiliauskaitė pasakojo, kad į prašymą padovanoti lovatiesių atsiliepė apie 20 panevėžiečių. Taip į muziejų pateko per keturias dešimtis lovatiesių. Taip pat rankšluosčių, staltiesių ir net tautinis kostiumas, austas 1936-aisiais Rokiškyje. Tarp išskirtinių eksponatų – ir XX a. pirmosios pusės tipinio ruoželinio kaišytinio audimo lovatiesės iš Limeikių kaimo.
„Daugelis šių audinių turi išskirtinę istoriją. Vieni jų, austi dar Pirmojo pasaulinio karo metu, nuo sunaikinimo buvo slepiami skrynioje po žeme. Dalis dovanų mena tremties baisumus. Nors pačių drobių, austų tremtyje, nebuvo, bet yra nemažai audėjų, kurios grįžusios iš tremties vėl sėdo prie savo staklių“, – pasakoja V. Vasiliauskaitė.
Pasak muziejininkės, audimas yra vienas iš seniausių amatų. Nors mokančių austi sparčiai mažėja, muziejininkai neabejoja: šis amatas neišnyks, tik galbūt atgims tam tikromis detalėmis aprangoje, taikomojoje tekstilėje.
„Kaip pasakojo dovanoję žmonės, jų vaikai ar anūkai jau nebesupranta tos vertės, o patiems nekyla ranka išmesti, todėl labai džiaugėsi, kad muziejui galėjo padovanoti tokį lobį, dešimtmečiais saugomą spintose. Apsidžiaugė, kad atsirado proga šiam palikimui suteikti antrą gyvenimą“, – sako V. Vasiliauskaitė.
