Fotomenininkas Petras Kaupelis savo veiklos 40-mečio proga panevėžiečiams pristato retrospektyvinę parodą „Slenkančio laiko nesustabdysi“. Jo fotografijos užburia paslaptingumu, netikėtumu ir perteiktu būties trapumu.
Šedevrai laikui nepavaldūs
Laiko tėkmės sustabdyti neįmanoma. O gal to daryti tiesiog nereikia. Fotomenininkas Petras Kaupelis įsitikinęs, kad užmarštin nugrims vidutiniški ir vienadieniai darbai, o šedevrai, nesvarbu, ar tai būtų fotografija, ar tapyba, ar literatūra, yra nemirtingi.
Panevėžio fotografijos galerijoje surengtoje parodoje autorius pristato per keturiasdešimt kūrybinės veiklos metų sukauptą geriausių savo darbų kolekciją. Fotografija, kaip ir pats menininkas, labai skirtinga ir daugiasluoksnė: nuo stiklo viražų iki lazerinės fotografijos, nuo pasakiškų peizažų iki įdomių kompozicijų.
„Viskas mano darbuose yra persipynę su gamta. Reportažinėje fotografijoje daug kūrybos nereikia, tiesiog gaudai momentus, o paveiksluojant peizažus būtina įdėti savęs, ieškoti kūrybiškumo“, – „Sekundei“ teigė P. Kaupelis.
Fotomenininkas objektyvo iš rankų nepaleidžia nuo trylikos metų. Tada iš bandelėms ir arbatai sutaupytų pinigų slapčia nuo tėvų įsigijo pirmąjį fotoaparatą „Smena“. O išskirtinumo paieškos prasidėjo dar vaikystėje, kai didinamuoju stiklu gaudydavo saulės zuikučius ir taip kurdavo įvairius paveikslėlius.
Kaip juokauja menininkas, jeigu mokėtų piešti, tikriausiai būtų pasirinkęs tapytojo kelią, tačiau dabar gyvenimo akimirkas fiksuoja fotoaparato objektyvu.
Kūrybinės veiklos jubiliejų P. Kaupelis skaičiuoja nuo pirmosios parodos atidarymo dar kariuomenėje Kaliningrado srityje. Kariniame štabe jis įkūrė fotostudiją ir mokė karius fotografijos subtilybių.
Grįžęs iš armijos vyras nusprendė atsiduoti profesionaliam fotografo darbui ir išvyko mokytis į Maskvos kinematografijos institutą, o grįžęs Panevėžyje įkurtoje jaunųjų fotografų studijoje ugdė jaunuosius talentus.
„Fotografija man yra visas gyvenimas: ir profesija, ir laisvalaikis, ir pomėgis. Jau vaikas žinojau, kad būsiu fotografas, ir tuo keliu visada ėjau. Lengva nebuvo, pradėjau nuo fotografijos abėcėlės, vėliau jau galėjau dėlioti žodžius, sakinius ir galiausiai – tekstus“, – pasakojo parodos autorius.
Kūrybiniai užmojai
P. Kaupelio išskirtinumas – originalumo, netradicinių idėjų paieškos fotografijoje. Panevėžietis vienas pirmųjų fotografijoje panaudojo lazerio spindulį.
Iš trylikos lazeriu sukurtų darbų net keturi buvo pristatyti pasaulinėse parodose. O vienas paskutiniųjų fotografijos ciklų „Fata morgana“ buvo bandymas pasinerti į stiklo pasaulį.
Tik stiklą P. Kaupelis vaizdavo ne slysdamas jo paviršiumi, o nerdamas į pačią gelmę. Net pats stiklo menininkas Remigijus Kriukas stebėjosi, kaip fotografui pavyko iš stiklo ištraukti tokius nuostabius dalykus.
Dar vienas kūrybinis užmojis – į gamtą ir miesto gražiausius kampelius pažvelgti pro vadinamąją žuvies akį, šiek tiek iškreipiančią vaizdą. Todėl daugelis jį vadina fotografijos alchemiku.
„Nežinau, kaip paaiškinti visas idėjas, tiesiog atėjo tokia mintis, ir tiek“, – savo ieškojimams paaiškinimo neranda pats menininkas.
P. Kaupelis ne tik menu besidominčiuosius, bet ir menininkus nustebino prieš porą dešimtmečių surengęs parodą ir fotografiją pateikęs kaip meno kūrinį. Dabar tai atrodo savaime suprantama, tačiau tąkart ta paroda sukėlė didžiulę nuostabą.
„Mano darbuose nėra įtampos ir visokių baisybių, kurios keltų pasišlykštėjimą. Viską noriu pateikti estetiškai, kad žiūrovas iš parodos išeitų pakylėtas. Noriu, kad mano kūriniai gyventų žmonėse“, – kalbėjo P. Kaupelis.
Tokia meninė nuostata ir pastangos viską atlikti tobulai neleidžia menininko darbams dūlėti stalčiuose. Daugiau kaip 700 įvairių kūrinių jau prieš parodos atidarymus išgraibstė kolekcininkai, meno žinovai, ne viena fotografija puošia įmonių ir organizacijų interjerą.
Kad jo darbai išties verti pripažinimo, rodo ir kone kuriozinė situacija, kai Maskvoje, Liaudies pasiekimų parodoje, buvo pavogtas visas P. Kaupelio fotografijų apie Nidą ciklas. Ilgapirščių taip ir nepavyko rasti, tad maskviečiai tik pagūžčiojo pečiais.
„Nežinau paslapties, kodėl mano darbai žmonėms patinka, tiesiog tuo džiaugiuosi. Gal toks mano stilius, kiekvienas darbas yra estetiškai išbaigtas, todėl gali papuošti bet kokią erdvę“, – mano menininkas.
Naktinis paukštis
Sukurti estetišką ir kartu gilų, slėpiningą pasaulį fotografijose P. Kaupeliui nereikia daug bandymų. Vyro teigimu, nuo to laiko, kai iš rankų nebepaleidžia fotoaparato, į pasaulį žvelgia kiek kitomis – menininko akimis. Į įspūdingų kadrų medžioklę jis jau penkiolika metų leidžiasi dviračiu, juo gali pasiekti įvairias vietas.
„Net jeigu ir važiuoju be fotoaparato, fotografuoju akimis. Stebiu vaizdus, apšvietimą, kompoziciją. Ir jeigu išvystu ką nors tikrai gražaus, kitą dieną tuo pačiu laiku atvykstu į tą vietą. Nepleškinu iš visų pusių. Man svarbu surasti optimalų variantą ir pakanka padaryti du kontrolinius paspaudimus“, – savo darbo metodiką atskleidė fotomenininkas.
Nors fotografija jam yra visas gyvenimas, bet miegodamas po pagalve fotoaparato nelaiko, tačiau ant naktinio stalelio visada yra užrašų knygelė, kad prabudęs turėtų kur užsirašyti kilusią idėją. Kai kada naktimis gimsta ir eilės. Tačiau jų niekam P. Kaupelis nerodo.
„Nežinau kodėl, bet daug gerų minčių kyla būtent naktį, gal ta ramybė veikia, o gal visai kitos jėgos“, – paslaptingas fotomenininkas.
Jis prisipažino turintis nepaaiškinamą ir sunkiai protu suvokiamą gebėjimą numatyti kai kuriuos dalykus. Pavyzdžiui, kartą fotografuodamas laidotuves paklausė, kokių ir kiek kadrų reikėtų padaryti. Moteris, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, buvo ekstrasensė, jam atsakė, kad pats žinantis. Ir tikrai – padarė nuotraukų tiek, kiek ir pageidavo užsakovas.
„Pas tėvus kaime dažnai prabusdavau naktį ir skubėdavau prie lango, ar nedega daržinė. Jausmas, kad ji apimta ugnies liežuvių, buvo toks stiprus, jog brolio paprašiau patikrinti, ar elektros instaliacija sutvarkyta. Po poros metų paryčiais sulaukiau skambučio, kad kaimynas padegė daržinę ir ji supleškėjo visiškai. Kartais nuojauta būna labai stipri, bet kaip tai paaiškinti – nežinau“, – stebėjosi P. Kaupelis.
Signalas leistis į ieškojimus
Kad tai nėra tik sutapimai ar įsikalbami vaizdiniai, menininkas įsitikino ne kartą. O prieš keletą metų sutiktas žmogus, dirbantis su virgulėmis, panevėžiečiui paaiškino, kad per jį teka kažkoks biolaukas, tad galintis jaustis per atstumą tam tikrus dalykus.
Tą P. Kaupelio gebėjimą panaudojo su anapusiniu pasauliu gebantys bendrauti žmonės. Keletą metų P. Kaupelį samdė sostinės ekstrasensai, kad šis fotografuotų įvairius bažnytinius dalykus. Vienintelis pageidavimas buvo tas, kad menininkas turėjo daiktus matyti savaip, kiekvieną jų išgyventi ir pats.
„Pasirodo, jie gali per mano darbus bendrauti su tikinčiaisiais. Aš pats šito nelabai suvokiu, bet tikiu, kad tai įmanoma. Dažnai savęs klausiu, kodėl gaunu tokius signalus, vaizdinius“, – kalbėjo fotografas.
Pasak menininko, jis niekada nesigilino į šiuos keistus jutimus, gal jeigu būtų labiau susidomėjęs ir pradėjęs šiuos gebėjimus tobulinti, gyvenimas būtų pakrypęs ir kita linkme, tačiau dabar jis visas atsiduoda tik fotografijai ir iš kažkur aukščiau siunčiamus ženklus priima kaip signalą, sužadinantį veikti, ieškoti, stebėti.
Lina DRANSEIKAITĖ
