Molėtų kraštas vilioja šimtais ežerų, miškais ir laisvės pojūčiu. O gražuolės gamtos prieglobstyje galima rasti ne vieną įsimintiną kultūros paveldo objektą.
Autentiškas devynioliktojo amžiaus statinys varpinė ir Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia traukia ne vieno smalsuolio akį. U. Mikaliūno nuotr.
Tikras lobis
Labanoro regioninio parko teritorija pasižymi ne tik nuostabia gamta, bet ir kultūros paveldo vertybėmis, architektūros ir archeologijos paminklais, istorinėmis vietovėmis. Parke yra keli piliakalniai. Iš jų itin unikalūs savo išsidėstymu yra Kulionių ir Želvos, savo papėdėse priglaudę Molėtų observatoriją, Etnokosmologijos muziejų, dubenuotųjų akmenų kolekciją ir senovinę dangaus kūnų stebyklą.
Regioniniame parke gausu ir etnografinių sodybų, liaudies architektūros paminklų. Tai Stirnių bažnyčia, Rudesos koplyčia, Labanoro varpinė, naujai atstatyta Januliškio bažnyčia.
Keliaujant po įspūdingas apylinkes reikėtų stabtelėti ir mitologinėse vietose, kaip Šventajame miške prie Šventosios upelės, rage, vadinamame Kaukuru, prie Kraujelių mitologinio akmens. Mindūnuose įrengtas žvejybos muziejus maloniai pasitinka kiekvieną svečią. Muziejuje keliautojai gali lengviau atsipūsti ir susipažinti su šio ežerų krašto gyventojų buitimi ir senoviniais verslais.
Pirmas ir svarbiausias lankytinas objektas turėtų būti Labanoro miestelyje esantis lankytojų centras. Jame galima pamatyti gamtinę ekspoziciją – Labanoro apylinkėse surinktą vabzdžių kolekciją, paukščių ir žvėrių iškamšų, nuotraukų su unikaliais gamtos vaizdais. Be to, parko direkcijoje galima išvysti ir tikrą lobį – vienintelę Labanore išlikusią tradicinę šio krašto dūdą, kitaip dar vadinamą dūdmaišiu. Tokie itin įdomūs muzikos instrumentai Lietuvoje išplito dar XVI amžiuje ir ilgiausiai buvo naudojami būtent Labanoro apylinkėse.
Centre sužinosite ir apie parko lankytinas vietas, stovyklavietes bei gausite maloniam poilsiui svarbią informaciją. O šalia centro esančiame restorane galima paskanauti Aukštaitijos krašto kulinarinio paveldo patiekalų, Labanoro girios auksinių grybų, žuvies, miško uogų ir medaus.
Gudrus kunigaikštis
Pačiame Labanoro girios viduryje esantį seną, bet jaukų Labanoro miestelį vietos gyventojai vadina girios širdimi. Prieš kelis amžius įsikūrusi gyvenvietė iki šių dienų išlaikė savitą, tradicinį Aukštaitijai būdingą medinės architektūros paveldą. Miestelį garsina Labanoro dūda, paslaptingos legendos ir sava praeities istorija. Kadaise garsėjęs dideliu turgumi, viliojęs begale krautuvėlių, šiandien Labanoras – tykus bažnytkaimis, traukiantis išsiilgusiuosius gamtos, tyro oro ir ramaus poilsio.
Anot Ž. Mukulio, jei ne regioninis parkas, seniai visos paežerės būtų apstatytos vilomis ir pirtimis.
Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko vyriausiasis specialistas kraštotvarkai Žydrius Mukulys pastebi, kad turistai dažnai klausia, ką reiškia Labanoras. Ar tai „labas noras“, ar „labai noriu“. Tačiau iš tikrųjų „laba“ reiškia žema vieta, pelkė, šlapynė, o „nora“ – nerti, važiuoti žemyn. Šie junginiai rodo geografinę padėtį.
„Jeigu važiuotumėte nuo Molėtų ar Švenčionių, visada leisitės žemyn, o aplink Labanorą esančios pelkės tik paaiškina vardo kilmę. Jis kilo dėl geografijos ir reljefo susiformavimo“, – „Sekundei“ aiškino specialistas.
Pirmas Labanoro vardo paminėjimas siejamas su aukštaičių krikštynomis. XIV amžiaus pabaigoje tuometis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikštis Jogaila Vilniaus vyskupui padovanojo Tauragnų pilį, o kartu su ja ir Molėtų bei Labanoro kaimus.
„Jogaila buvo gudrus dovanodamas šiuos kraštus. Tuo metu nekilnojamasis turtas buvo pigus, o smėlynai ir molynai nieko verti. Žinoma, čia daug medienos, žuvies, bet įdirbti žemę beveik neįmanoma, o ir vietos gyventojai skurdūs“, – pasakojo Ž. Mukulys.
XVI a. pradžioje pradedama minėti bažnyčia, Labanoro palivarkas, dvaras, o 1595–1597 m. atsirado ir miestelis. Teisinė priklausomybė kaip ir geografinė padėtis neleido gyvenvietei išaugti į didesnį miestą. Labanoro miestelis administraciniu centru tapo 2001 m., kai buvo įsteigta Labanoro seniūnija. Prieš ketverius metus LR prezidentės dekretu buvo patvirtintas ir Labanoro herbas.
Autentiški statiniai
Miestelio centre stovi iš pelenų prikelta ir gandais apipinta Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia. Tai bene svarbiausias miestelio architektūrinis akcentas, parapijiečių lėšomis pastatytas dar 1820 m.
Prieš šešerius metus iš sudegusios bažnyčios pelenų miestelio gyventojai surinko viską, kas buvo įmanoma – kelių šimtų metų senumo vinis, šukes, šventųjų paveikslų detales ar per stebuklą išlikusią medinę Dievo skulptūrą. Vietiniai gyventojai tiki bažnyčios galia. Čia kabo ir stebuklingu laikomo Marijos Sopulingosios paveikslo detalės.
Labanoro centre jau kelis kartus iš pelenų pakilusi stovi įvairiausiais gandais apipinta Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia.
Kalbama, kad Labanoras yra viena iš daugelio vietų, kur apsireiškė Mergelė Marija. Jos garbei pastatyta ir bažnyčia, sukurtas paveikslas.
„Stebuklingas paveikslas sudegė, liko tik jo likučiai. Šių dienų menininkai iš sudegusios bažnyčios liekanų atkūrė nemažai objektų, dabar kabančių ant bažnyčios sienų“, – sakė Ž. Mukulys.
Bažnyčios vertę rodo ne tik vietos gyventojų valia. Prie jos atstatymo aukomis prisidėjo ir visos Lietuvos gyventojai. Žmonės džiaugiasi, kad ugnis nepasiglemžė šalia bažnyčios stovinčios varpinės. Tai autentiškas devynioliktojo amžiaus statinys, atskleidžiantis šio krašto architektūrą. Varpinėje saugoma viskas, kas liko gyva: varpelių detalės, kryželiai, vainikai, žvakidės ir kiti bažnyčios daiktai.
„Nuo senų laikų prie bažnyčios formavosi turgaus aikštė. Praeito amžiaus viduryje Labanoras buvo garsus Mergelės Marijos atlaidais. Į vietą vežimais atvykę žmonės parduodavo savo derlių, prisipirkdavo saldumynų, gėrimų ir švęsdavo Labanoro dūdos skambesyje“, – pasakojo Ž. Mukulys.
Po ginčų – dalybos
Labanoras garsus ir tuo, kad nedideliame miestelyje yra net dvejos kapinės – Kunigiškių ir Dvariškių. Anot Ž. Mukulio, politiškai miestelis į dvi dalis buvo padalytas po dvarininko ir kunigaikščio konflikto. Kalbama, kad kivirčai kilo bravore gaminant garsiąją Labanoro naminukę.
Parko direkcijoje galima išvysti ir tikrą lobį – vienintelę Labanore išlikusią tradicinę šio krašto dūdą.
„Apie samanę irgi yra istorijų. Tradiciškai senovėje kūmai veždavo vaikus krikštyti į bažnyčią. Vieni kūmai, po krikštynų grįžę namo ir, tikriausiai, paragavę naminukės, pasigedo vaiko. Išsigando ir grįžo atgal jo ieškoti. Rado ramiai gulintį, nuo to laiko vaiko radybų vieta vadinama Kūmakalniu. Tai taip atsiranda vietovardžiai Labanoro regioniniame parke“, – kalbėjo Ž. Mukulys.
Labanoras – vienas švariausių Lietuvos regionų, nutolęs nuo didžiųjų pramonės miestų. Nors miestelyje gyvena per septyniasdešimt žmonių, čia išliko savitas gyvenimo būdas ir savi papročiai.
Pirmieji jų gyventojai vertėsi medžiokle, žvejyba ar bitininkyste. Apie šiuos amatus byloja išlikę etnografiniai kaimai, tokie kaip Vilkasalė, Tetervinė, Vilkariai, Lydekinis, Ešerinis.
Anot Ž. Mukulio, vienas labiausiai saugomų Labanoro parko objektų yra tradicinė Rytų Aukštaitijos kaimo architektūra. Kaimeliuose dar iki dabar išsaugotos unikalios, nedidelės rąstų trobelės, pirtelės, malkinės, klojimai ir klėtys. Medinių namų langai išskirstyti į kelias dalis, nėra vientisi kaip dabar, papuošti tradicinėmis langinėmis, karnizais, skliautai išdėstyti keliais ornamentais.
„Jei ne regioninis parkas, seniai visos paežerės būtų apstatytos vilomis ir pirtimis. Parko teritorijoje statybos griežtai reglamentuotos, o stovyklauti leidžiama tik tam tikrose vietose“, – aiškina specialistas.
Legendiniai akmenys
Keliaujant Labanoro regioninio parko apylinkėmis, taip pat galima grožėtis ir susipažinti su Januliškio, Stirnių bažnyčiomis, unikaliais akmenimis. Vienas jų – pilkai rusvo stambiagrūdžio granito Kraujelių mitologinis akmuo. Jo ilgis ir plotis siekia po 3 metrus, aukštis – vieną metrą.
Po Antrojo pasaulinio karo sandėliu virtusi Januliškio bažnyčia restauruota ir pritaikyta tikinčiųjų poreikiams.
Apie įspūdingos formos riedulį legendos pasakoja, kad ant dirvonėlio buvęs akmuo. Prie jo naujakuriai rišo aveles. Tačiau vieną vakarą gyventojai, grįžę avių pasiimti, jų neberado. Taip pat dingo karvės ir kiti gyvuliai. Žmonės pradėjo ieškoti vilko pėdų, bet nerado. Keistomis aplinkybėmis dingo ir prie akmens augantis beržas. Kaimiečiai nusprendė, kad viską suryja akmuo. Todėl pasikvietė žiniuonį ir pašventino akmenį. Nuo to laiko akmuo nieko neberyja ir turi Šventakmenio vardą.
Savo istoriją turi ir geologinis gamtos paminklas – Ožkos akmuo. Jis stūkso Švenčionėlių urėdijoje. Kokia keturių metrų dydžio akmens dalis tūno po žeme, nėra aišku. Pasak legendos, kadaise čia buvęs didelis dvaras. Gyvulius ganydamas piemuo išvydo, kaip vilkai drasko gyvulius. Savuosius parvarė namo, o atėjęs kitą rytą ant akmens rado stovinčią ožką. Kaip gelbėdamasi nuo vilkų ožka užsikabarojo ant jo, visiems paslaptis, tačiau nuo to laiko riedulys vadinamas Ožkos akmeniu.
Kertuojos upelio senvagė
Labanoro regioninio parko rudeniniai lankytojai ir gyventojai važiuodami pro Kertuojų ežerą galėjo pastebėti intensyviai vykstančius darbus ties Kertuojos upelio tiltu. Čia buvo atstatyta Kertuojos upelio senvagė.
Kertuojos upelis – pagrindinė ežeruose gyvenančių žuvų migracijos gija.
Pasak Ž. Mukulio, praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje ant Kertuojos upelio pastačius užtvanką su reguliuojama vandens pralaida ir pakėlus vandens lygį, įvyko daug nenumatytų reiškinių: buvo apsemti miškų plotai, dėl užsilaikiusio vandens susidarė geros sąlygos veistis dumbliams, dėl to sumažėjo deguonies vandenyje, išryškėjo eutrofikacijos procesai.
Kertuojų ežeras dėl nedidelio gylio yra svarbus kaip natūralus žuvų ikrų ir mailiaus inkubatorius. O Kertuojos upelis – pagrindinė Juodųjų Lakajų, Baltųjų Lakajų ir Kertuojų ežeruose gyvenančių žuvų migracijos gija, kuria į šiltesnius Kertuojų ežero vandenis plaukia neršti žuvys.
Kertuojų ežeras atlieka natūralios žuvų neršyklos vaidmenį. Esančios šliuzo reguliatoriaus liekanos ir žuvitakis žuvų migracijai yra kliūtis, jos slenksčius pavasarinio polaidžio metu sunku įveikti net stiprioms žuvims. Taip pat dėl žuvitakio struktūros, kuri lemia ribotą žuvų kelio praeinamumą, susidarė galimybės piktnaudžiauti brakonieriams. Taip daroma didelė žala žuvų ištekliams ne tik minėtame Kertuojų ežere, bet ir visame baseine.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
