Gamtos mylėtojai Kupiškyje gali užsukti į miškininkystės mokslo Lietuvoje pradininko Povilo Matulionio (1860–1932 m.) memorialinį muziejų ir susipažinti su miškų ūkio ištakomis.
Muziejų įkūrė urėdija
Kupiškyje P. Matulionio muziejus įkurtas jo vardu pavadintoje gatvėje 1990 metais vietos miškų urėdijos pastangomis. Pastaroji taip pat pasistengė, kad tuometės M. Gorkio gatvės pavadinimas būtų pakeistas į profesoriaus P. Matulionio. Šio iškilaus žmogaus vardu pavadinta ir Kupiškio progimnazija.
Patalpos muziejui buvo skirtos, grąžinus pastatą savininkams – P. Matulionio anūkams, gyvenantiems Australijoje. Muziejuje kaupiami įvairūs eksponatai, susiję su miškininkystės mokslų pradininko Lietuvoje P. Matulionio gyvenimu, darbu ir visuomenine veikla; jo parašytos ir išleistos knygos, moksliniai straipsniai bei prisiminimai apie šią iškilią asmenybę.
Muziejuje yra miškininkystės mokslų žurnalo „Mūsų girios“ nuo 1928 metų komplektai. Ekspozicija pasakoja apie P. Matulionio gyvenimą, mokslinę ir visuomeninę veiklą.
Kupiškio miškų urėdijos, kuriai priklauso muziejus, miškininkas Virginijus Stapulionis apgailestauja, kad ši įdomi asmenybė dabar primiršta. Palyginti su pirmuoju muziejaus gyvavimo dešimtmečiu, dabar čia rečiau užsuka lankytojai, o ir mokiniai nebūna dažni svečiai.
Miškininkas kviečia visus gamtos mylėtojus aplankyti muziejų, pasidomėti P. Matulionio gyvenimu ir jo darbais.
Suprato nebūsiąs kunigu
P. Matulionis yra žymiausias Lietuvos senosios kartos miškininkas, miško mokslų Lietuvoje pradininkas, pirmasis Žemės ūkio akademijos (dabar – universitetas) rektorius, draugijos Lietuvai pagražinti įkūrėjas.
Gimęs aštuonių vaikų šeimoje jis atkakliai siekė mokslo. Sunkiausi ir nelaimingiausi jam buvo 1876 metai. Tuomet mirė jo tėvas ir sudegė visi tėviškės trobesiai. Išvažiuojančiam mokytis į Daugpilio gimnaziją 16 metų P. Matulioniui brolis įstengė duoti tik 3 rublius.
Jį parėmė bendramoksliai ir mokytojai. Baigęs gimnaziją jaunuolis norėjo studijuoti miškininkystės mokslus, tačiau neturėjo pinigų. P. Matulionis įstojo į Žemaičių kunigų seminariją, bet netrukus suprato, kad neturi pašaukimo.
Palikęs seminariją kurį laiką mokė dvarininkų vaikus. Užsidirbęs pinigų įstojo į Peterburgo miškų institutą, jį baigė 1889 metais. Lietuvis buvo paskirtas Opočkos (Pskovo gubernija) miškų urėdo pavaduotoju. Po kelerių metų jis persikėlė dirbti į gimtinę. 1906-aisiais išleido garsųjį 15 metų rašytą „Žolyną“, kuriame aprašė per 3000 Lietuvos augalų rūšių.
P. Matulionis buvo aktyvus kovotojas prieš carinę priespaudą. Dėl šios savo veiklos jam teko ne kartą keisti gyvenamąją vietą ir darbus, vėl grįžti į Rusiją.
Kai tik Lietuvoje buvo pradėta kurti sava administracija, metęs visos Rusijos miškotvarkos skyriaus viršininko postą, jis grįžo į Vilnių. 1919 metais paskiriamas Žemės ūkio ministerijos viceministru.
P. Matulionis per kelerius metus sukūrė Lietuvos miškų ūkiui reikalingą lietuvišką terminologiją, miškų teisės pagrindus, pradėjo rengti miškų statutą. Jis sukūrė miškų klasifikacijos lentelę – juos suskirstė į 10 tipų.
Mokslininkas daug dirbo ir kartografijos srityje, sudarė žemėlapius.
Pasižymėjo kaip puikus pedagogas
P. Matulionio biografijos tyrinėtojai viena sėkmingiausių profesoriaus darbo sričių laiko jo pedagoginę ir mokslinę veiklą, ypač Lietuvos žemės ūkio akademijoje – buvo išrinktas jos rektoriumi.
P. Matulionis daug laiko ir energijos skyrė jauniems žemės ūkio ir miškų ūkio specialistams mokyti. Profesorius rašė straipsnius į laikraščius, leido brošiūras gamtos ir miško tematika.
Už nuopelnus tautai kupiškėnas 1928 metais prezidento buvo apdovanotas Lietuvos kunigaikščio Gedimino antrojo laipsnio ordinu ir žvaigžde. Žemės ūkio akademijos studentai savo pagarbą ir meilę mokytojui išreiškė iš bronzos išliedami jo biustą, jį pastatė akademijos aktų salėje.
Profesoriaus amžininkai jį pamena kaip itin aukštos moralės žmogų. Profesoriaus giminaitis, advokatas Petras Pakarklis savo atsiminimuose pasakoja vieną jam įstrigusią istoriją, puikiai atspindinčią P. Matulionio vertybes.
Pasak autoriaus, P. Matulioniui einant Miškų departamento direktoriaus pareigas, vienas urėdas atnešė jam dovanų stirnos šlaunį. Įsižeidęs profesorius griebė šluotą ir ja mojuodamas urėdą išvijo. Jis buvo nepakantus kyšininkams, prisitaikėliams.
Gyvenimą norėjo baigti Kupiškyje
P. Matulionis svajojo senatvę praleisti Kupiškyje, kur buvo pasistatęs namelį. Išėjęs į pensiją jis persikėlė į gimtąjį miestą. Tačiau visada aktyviai gyvenęs vyras pajuto, kad poilsis ir vienatvė jį slegia.
Mokslininkas persikėlė gyventi pas dukrą į Šiaulių rajoną, planavo išleisti veikalų apie miškininkystę. Tačiau 1932 metų ankstyvą pavasarį susirgęs plaučių uždegimu jis mirė.
P. Matulionis buvo palaidotas Šiaulių rajone, Aleksandrijoje.
Inga SMALSKIENĖ
