Nuo seno mirusiųjų pagerbimo diena būdavo tamsiuoju metų laiku – žiemai artėjant. Žmonės tikėjo, kad kai dienos nuolat trumpėja, naktys ilgėja, mirusiųjų pasaulis visiškai priartėja prie gyvųjų. Tačiau tos dienos papročiai keitėsi – nuo aukojimų, laužų kūrenimo ir giminės vaišių kapinėse iki 20 amžiaus pradžioje prigijusio žvakučių deginimo.
Ilgių mėnuo
Po savaitės minėsime vieną svarbiausių ir jautriausių metų datų – Vėlines, Mirusiųjų atminimo dieną. Jau nuo šio savaitgalio dauguma kelių ves į kapines – nėra šeimos, kurios artimieji nebūtų atgulę amžino poilsio.
Žmonės kapus lanko, puošia, uždega žvakutes ne tik Visų šventųjų ar Vėlinių dienomis. Gerą savaitę plevena liepsnelės ant gėlėmis nuklotų kapų. Iš kartos į kartą perduodama tokia mirusiųjų pagerbimo tradicija neišnyko ir, ko gero, neišnyks. Juk egzistencijos ratas kaip sukosi, taip ir suksis visiems vienodu gyvenimo ir mirties ritmu.
Kad į kapines pas mirusiuosius dabar nesuvažiuojama vienu ir tuo pačiu metu – Vėlinių vakarą, nieko blogo nemato tautos papročių, tradicijų žinovė, etnokultūros specialistė, muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė.
Ne tik lapkričio pradžia, bet ir visas spalis, kadaise Ilgių mėnesiu vadintas, tikdavo mirusiesiems atminti, juos pagerbti. Žmonės tikėjo, kad tamsiuoju metų laiku, kai dienos nuolat trumpėja, naktys ilgėja, mirusiųjų pasaulis priartėja prie gyvųjų.
„Mirusiųjų pasaulis tuomet atrodo esantis šalia“, – sako V. Vasiliauskaitė.
Prie laužų su vaišėmis
Ugnies įžiebimo kapinėse paprotys per ilgus šimtmečius kito. Senovėje kapinėse vėlyvą rudenį būdavo kūrenami laužai, tikėta, kad pavyks prie jų prišaukti, privilioti mirusiųjų vėles.
Tuo labiau kad ir vaišių į kapines būdavo atsinešama gausiai. Su anapilin išėjusiais savaisiais būdavo tikimasi bent tą vakarą, pabendrauti, padėkoti, paprašyti pagalbos.
Istoriniuose šaltiniuose užfiksuota, kad 15–16 amžiuje Ilgių mėnesį dėkojant mirusiesiems už jų pagalbą užauginus gerą derlių, būdavo aukojamos aukos, kapinėse rengiamos sudėtinės vaišės.
V. Vasiliauskaitės teigimu, 18 amžiuje po jėzuitų vienuolių apsilankymo Panevėžio krašte, Ramygaloje, ataskaitų knygoje aprašytos čia pastebėtos išlikusios apeigos.
„Jos vadinosi ritimai arba stalų kėlimai. Gyventojai į kapines susinešdavo vaišių ir mirusiųjų garbei vaišindavosi, palikdami ir jiems. Katalikų Bažnyčia kovojo prieš tokius papročius, tad jėzuitai užrašė į ataskaitą per vizitaciją raginę Ramygalos kleboną daugiau dirbti, stengtis, kad tokios tradicijos kuo greičiau išnyktų“, – „Sekundei“ pasakojo muziejininkė.
Vaišes kapinėse katalikai laikė pagonybės liekanomis ir tikino, kad su katalikybe jos visai nedera.
Vėles viliojo ir pirtimi
19 amžiuje šis paprotys persikėlė į sodybas. Kiekviena šeima savo giminės mirusiuosius prie vaišėmis nukrautų stalų jau minėdavo užsidariusi.
Pasak V. Vasiliauskaitės, tuomet mirusiųjų garbei buvo pradėti gaminti apeiginiai valgiai. Ant stalo būtinai būdavo kraujinės sriubos – jukos, kraujinių vėdarų, avienos patiekalų.
Iki 20 amžiaus Lietuvoje, ypač pietryčių krašte, buvo labai paplitęs apeiginės duonos kepimas. Tokios duonos kepalai vadinosi dziedais. Duona dažniausiai būdavo išdalijama elgetoms.
Kai kur mirusiųjų pagerbimo diena taip ir vadinosi – Dziedų šventė.
Muziejininkė pasakoja, kad yra išlikę daug mirusiesiems skirtų dienų papročių ir tradicijų aprašymų. Pasirodo, prieš sėdant prie vaišių stalo būdavo atidaromi langai, durys ir artimieji garsiai šaukdavo mirusiuosius sugrįžti.
Tą dieną būdavo kūrenama pirtis. Išsipėrę gyvieji eidavo į trobą, o mirusiųjų vėlėms palikdavo švarių rankšluosčių, baltų baltinių persirengti.
Laikai, papročiai, žmonių požiūris neišvengiamai keičiasi. Išnyko ir mirusiųjų minėjimai prie vaišių stalo, laužų kūrenimai kapinėse.
Tiesa, etnokultūros specialistė sako, kad kai kuriose Dzūkijos giriose esančiose senose kapinaitėse kaimo bendruomenė dar susirenka bendrai maldai už savo krašto mirusiuosius, būna užkuriami ir laužai. Toks susitikimas su vėlėmis galimas aštuonias dienas nuo lapkričio 1 dienos.
Estetinis reiškinys
V. Vasiliauskaitė atkreipia dėmesį, kad lietuviai savo pagarbos mirusiesiems tradicija ir papročiais išsiskiria iš daugelio Europos tautų.
„Galbūt tai susiję su baltiškąja pasaulėjauta, požiūriu, kad mirusieji toli nepasitraukia, jie dalyvauja gyvųjų gyvenime, nulemia sėkmę ir žemės ūkio darbuose, ir asmeniniame gyvenime. Žmonės tikėjo, kad mirusiųjų pasaulis yra šalia, o riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų, nors ir sunkiai apčiuopiama, bet įveikiama“, – sako Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotoja.
Nors tikėjimas apie du šalia vienas kito esančius gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius pasikeitė, Vėlinės vis dar yra viena svarbiausių gimines suartinančių dienų.
Žvakučių ant kapo deginimo tradicija galutinai mūsų krašte prigijo 20 amžiaus antrame trečiame dešimtmetyje. Tačiau šiandien ji suprantama kiek kitaip. Nebėra tikėjimo, kad liepsna padės prišaukti mirusiojo vėlę ir jis nors trumpai bus kartu.
Anksčiau per Vėlines ant kapų uždegamos žvakutės iš anksto būdavo pašventinamos bažnyčiose. Dabar mažai kas jas šventina, dažnas net nežino, jog taip reikėtų padaryti.
V. Vasiliauskaitės nuomone, dabartinės tradicijos labiau paveiktos socialinių pokyčių. Šiuo metu Vėlinės labiau estetinis, negu gilią prasmę turintis reiškinys.
„Dabar stengiamasi, kad kapas būtų gražiai išpuoštas, gėlėmis nuklotas, o ant jo degtų daugybė žvakučių“, – sako muziejininkė.
Ne tik liūdesio diena
V. Vasiliauskaitė mano, jog būtų gerai atgaivinti kai kurias senąsias tradicijas. Giminės turėtų tą dieną susitikti ne tik prie kapo, bet ir prie bendro stalo, pasibūti kartu, prisiminti išėjusiuosius anapilin.
„Vėlinės ne tik liūdna, bet ir viltinga šventė. Tokį vakarą, susėdus prie stalo, puiki proga prisiminti, kokie buvo tie artimieji, kurių nebėra. Ko jie išmokė, ką davė giminei, ką veikė, ką kalbėjo, ką gražaus paliko – juk greitai auga nauja karta, kuriai galbūt neteko susitikti su savo protėviais“, – sako etnokultūros specialistė.
Tą dieną labai tinka ištraukti iš spintų senus giminės albumus – pavartyti, prisiminti.
Nebeliko artimo kontakto su mirtimi
Spartūs socialiniai pokyčiai įvedė kitas tradicijas visose srityse, pasikeitė žmonių požiūris į mirtį. Atrodo, kad mirtis nebėra visada šalia esanti kiekvieno žmogaus palydovė.
„Dažnas dabar gyvena taip, tarsi mirties nebūtų. O žodžiai „atmink, kad mirsi“ nebėra savaime suprantamas gyvenimo rodiklis“, – sako muziejininkė.
Net brandaus amžiaus sulaukę žmonės vis dar tiki, kad mirtis kažkur toli. Anksčiau vyresni žmonės be didelių išgyvenimų suvokdavo, kad laikas jau artėja, ir pradėdavo tam ruoštis – pasirūpindavo įkapėmis, patardavo, kaip toliau gyventi likusiesiems.
V. Vasiliauskaitė atkreipia dėmesį, kad nebeliko artimo kontakto su mirtimi.
„Žmonės nebemato, kaip miršta jų artimieji, tai įvyksta ligoninėse, slaugos ar senelių namuose. Mirtis tarsi atiduota į valdiškas rankas – svetimi prausia mirusįjį, svetimi aprengia, šarvoja – pasirūpina viskuo, atveža į šarvojimo salę jau nepažįstamu, svetimu tapusio artimojo karstą. Lieka tik jį palaidoti“, – svarsto specialistė.
Anksčiau ir marinama, ir šarvojama būdavo namuose. Pagal senąsias laidojimo tradicijas karstas dažniausiai atsirasdavo paskutinę akimirką, kai jau reikėdavo vežti į kapines.
Nebuvo kur nulėkti ir jį nusipirkti. Jeigu žmogus iš anksto karsto nepasidarydavo, po jo mirties to darbo imdavosi kaimynai.
Kol karstas būdavo gaminamas, velionis gulėdavo troboje ant lentos. Todėl ir posakis dar toks išliko – gulėti ant lentos.
Amžinosios gyvybės idėja
Etnologė tikisi, kad tradicija nešti į laidotuves gausybę gėlių ir vainikų po truputį išnyks ir vėl grįšime prie senosios – paramos mirusiojo šeimai tradicijos.
„Nuskintas žiedas taip pat mirties simbolis. Net ir prie karsto per daug tokių simbolių nereikia. Anksčiau, tarsi perteikiant amžinosios gyvybės idėją, prie karsto dažniausiai būdavo dedamas vienas vainikas, nupintas iš amžinai žaliuojančių augalų. Keli žiedai, eglišakėmis nubarstytas takas ir to užtekdavo. Į šermenis žmonės atsinešdavo maisto, medžiagos gabalą, kokį nors daiktą ar kiek pinigų mirusiojo šeimai paremti.
Juk aišku, kad vienam šeimos nariui išėjus, bus juntamas nepriteklius. Dabar, laimei, grįžta tradicija paremti mirusiojo artimuosius, o ne pirkti brangiausius vainikus, gėlių puokštes“, – sako V. Vasiliauskaitė.
Pergyvens atminimą
Lyginant šiuolaikines kapines su senovės amžino poilsio vietomis taip pat galima rasti daug skirtumų. Dabar kapinės labai estetizuotos, kapai, vienas už kitą išraiškingesni, modernesni, tapo gėlių darželiais.
„Gyvieji prisiriša prie mirusiųjų, dažnai vaikšto į kapines tų darželių ravėti, puoselėti. Mirusiajam to nereikia, gyvajam taip pat. Anksčiau kapą puošdavo daug dėmesio, nuolatinės priežiūros nereikalaujančiais augalais – rūtomis, pinavijomis, lelijomis. Į kapines eidavo tik keletą kartų per metus“, – pasakojo muziejininkė.
Ji atkreipia dėmesį į dar vieną naują tradiciją – akmeninius paminklus. Didžiuliai paminklai pradėti statyti po II pasaulinio karo, maždaug 5–6 dešimtmetyje.
„Niekas nežino, kas bus po to, kai pasikeis kelios kartos ir mirusiojo niekas nebeprisimins, nebeliks jo artimųjų, galinčių rūpintis kapais“, – sako V. Vasiliauskaitė.
Anksčiau ant kapo statomi ąžuoliniai kryžiai nepergyvendavo mirusiųjų atminimo. Jie supūdavo, kryžių likučiai būdavo sudeginami Vėlinių laužuose, akmenimis neaprėmintas kapas susmegdavo ir atsirasdavo vietos kitiems laidoti.
Neilgai laikydavo ir iš ketaus lieti kryžiai. Dabartiniai paminklai, regis, statomi amžiams, bet mirusiųjų atminimas tiek neišlieka.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
