Sniege paskendęs miniatiūrinis lietuviškas kaimas, kuriame galima atpažinti savo tėvų, senelių, prosenelių sodybų grožį – toks kaunietės tautodailininkės Agnės Trikšienės užburiantis miniatiūrinis pasaulis pirmą kartą eksponuojamas Panevėžyje.
Itin kruopščiai atkuriamos XX amžiaus pirmosios pusės buities detalės, architektūra tarsi sustingdo kaimą laike ir grąžina į praeitį, kai žiemos buvo baltos ir šaltos, o apie šilumą trobose bylojo iš kaminų rūkstantys dūmai.
Tautodailininkės Agnės Trikšienės rankomis sukurtų miniatiūrų kaimelis „Minis“ – tikra senovės ir žiemos magija.
Panevėžio Smėlynės bibliotekoje eksponuojami septyni namukai su neįtikėtinai smulkmeniškai sukurta kaimo buitimi tėra dalis visos įspūdingos kolekcijos.
Didesnioji jos dalis šį gruodį iškeliavo į Čikagą, į Lietuvių dailės muziejų.
Sustabdo laiką
А. Trikšienė iš įvairiausių medžiagų atkuria XX a. pr. – XX a. vidurio lietuviško kaimo pastatus, buitį, net smulkiausias jos detales.
Žiūrint į šias miniatiūras, regis, net girdi girgždantį sniegą, į kiemą išbėgusių vaikų balsus, varstomas trobos duris.
„Mano kaimelis yra tarsi stabtelėjimas laike“, – sako miniatiūrų autorė.
Dalį namų A. Trikšienė sukūrė vedama vaizduotės – kaip jautė, koks tas namelis turėtų atrodyti, koks jis liko kitų prisiminimuose, tačiau visuose yra kažkas, ką žmonės jau kažkur matė.
Kūrėja nori, kad ši ekspozicija burtų žmones, skatintų dalintis šiltais prisiminimais.
Išties parodose autorė sako išgirstanti gražių istorijų apie kaimo gyvenimą.
Žmonėms šie nameliai paprastai sukelia gilias emocijas, nes primena vaikystę, tėviškę ir pan.
Visi A. Trikšienės kurti nameliai skirtingi.
Vienų langinės puošnios, kitų – paprastutės, skiriasi ir stogai, prieangiai.
Vienur yra palėpinis stogas, kurio pavadinimų skirtingose vietovėse sako girdėjusi įvairių: palėpė, viškus, antaukštas ir pan., kito stogas jau visai kitoks.
Autorė yra sukūrusi net koplyčią, arbatinę, knygyną, krautuvę, „aptieką“, malūną, paštą, gyvenamuosius namus, klėtis.
Miniatiūrose atkurtas Savičiūnų dvaras Anykščių rajone, turintis įspūdingas kolonas. Šiuo metu jis apleistas griūva, tačiau, pasak A. Trikšienės, ji bent taip išsaugojo šios vietos atminimą.
Kaip atrodė to meto lietuvių namai ir buitis, tautodailininkė domisi ieškodama senų nuotraukų, lankydamasi muziejuose, skaitydama istorines knygas arba tiesiog keliaudama su šeima per Lietuvą sustoja pasižvalgyti į išlikusius senus trobesius.
Kurianti medikė
„Mano Kalėdos nuo mažens buvo labai jaukios, šeimyniškos. Jas sutikdavome Marijampolės apskrityje Liudvinave. Bendravimas buvo labai paprastas, bet be galo šiltas ir artimas. Tai manyje užaugino nepaprastą meilę apskritai viskam – tiek žmonėms, tiek aplinkai, tiek savo kraštui. Kai jauti pilnatvę, gebi kažką duoti ir kitiems“, – svarsto A. Trikšienė.
Anot jos, ir kuriant miniatiūrinį kaimą apima vaikystės nostalgija.
Jos profesija su menais nesusijusi, tačiau pomėgis kurti miniatiūras padeda atsipalaiduoti po darbo.
„Mano specialybė – klinikinė logopedija. Dirbu ligoninėje su sunkiais ligoniais po insultų. Darbas man patinka. Įneša gyvenimo trapumo, suvokimo apie jį, sakyčiau, suteikia pusiausvyrą tarp hobio ir realaus gyvenimo“, – pasakoja medikė.
„Pastebėjau, kad kur nuvežu savo miniatiūrinį kaimelį, ten pradeda snigti.“
А. Trikšienė
Meilė miniatiūroms
А. Trikšienė miniatiūromis žavisi nuo vaikystės – dar būdama 11–12 metų iš atvirukų karpydavo mažus namukus, juos saugodavo užrašų knygelėje.
Ją visada žavėjo maži daiktai, o vasaromis atostogaudama pas senelius kaime iš įvairių medžiagų – tošies, pagaliukų – bandydavo pastatyti mažą namelį.
„Matyt, turėjau tokią svajonę kada nors pasidaryti sau mažą namuką“, – juokiasi kurianti medikė.
Prieš aštuonetą metų vėl surado laiko šiam pomėgiui.
Net pati negalėjo numanyti, į ką išaugs idėja originaliai pasipuošti namus Kalėdoms.
Namuose norėjosi sukurti kalėdinę pasaką, taip atsirado pirmasis mažulytis namelis, paskendęs iš
balto sintepono sukurtose sniego pusnyse.
Ilgainiui tokių namelių daugėjo.
Jie nebetilpo ant pianino, galop ėmė trūkti vietos ir specialiai tokioms grožybėms įrengtoje lentynoje, galiausiai nameliai persikėlė ir į kitą kambarį, o pomėgis kurti miniatiūras tapo pilnatvės suteikiančiu gyvenimu būdu.
Kūrybai A. Trikšienė neskaičiuoja valandų.
Tikrų namų kopijos
Visų namelių viršus atsivožia, įsižiebia šviesa ir atsiveria buitis, kokioje lietuviai sukosi prieš šimtą metų.
Krautuvės lentynose rikiuojasi produktai, kaimo troboje lova užklota nėriniuotais patalais, krosnis tokia jauki, kad net norisi prie jos sušilti, paliesti norisi drobinius rankšluosčius, atsiriekti riekę iš miniatiūrinio duonos kepalėlio, įsipilti pieno iš ąsočio.
Panevėžyje eksponuojama ir „aptieka“. Jos lentynose stovi miniatiūrinės kolbos, o ant prekystalio – kasos aparatas.
А. Trikšienė pasakoja, kad parodai į Panevėžį atvežusi daugiau nei prieš šimtmetį statytą arbatinę, kurios detalės miniatiūroje atkurtos pagal internete rastą nuotrauką.
Vienas naujausių autorės darbų – pradžios mokykla, kurią kadaise lankė jos mama. Įkvėpimo šaltiniu tokią sukurti A. Trikšienei buvo šilti mamos pasakojimai ir aplankyta pati mokykla.
„Vadinosi pradžios mokykla. Vienoje pusėje gyveno mokytojas, o kitoje buvo klasė. Šitas mano darbas – tarsi duoklė ir mamytei, ir jos klasiokėms, su kuriomis iki šiol bendrauja“, – pasakoja kūrėja.
Kaimelyje gausu vintažinių miniatiūrų: 1925 metų lėlės baldai, mažos varinės žvakidės ar tikro vario varpas bažnyčiai. Tokių menininkė suranda sendaikčių turguose, kartais atveža draugai iš užsienio.
Knygyno lange puikuojasi 1936 metų sumažintas laikraštis, pagamintas ant sendinto popieriaus pagal originalą.
„Visos detalės atitinka laikmetį“, – teigia A. Trikšienė.
Įtraukė visą šeimą
A. Trikšienei sunku įvardyti, per kiek laiko pagamina vieną namelį.
Kartais tai užtrunka mėnesį, o kartais prireikia ir dviejų ar net trijų, jei pritrūksta tinkamų lentynų ar reikia iš modelino nulipdyti krosnį.
„Mano didžioji dalis krosnių šviečia“, – šypsosi Agnė.
Nors labiau myli žiemą, tačiau autorė namelius pritaiko ir kitiems metų laikams – vietoje sniego atsiranda žolė, „pridygsta“ gėlių ir pan.
A. Trikšienė pasakoja dažnai sulaukianti klausimo, iš ko pagaminti nameliai.
Tam kūrėja dažniausiai naudoja popierių, kartonines dėžutes, dėžutes nuo kiaušinių, medį, šiek tiek lipdymo medžiagos. Staliukai daromi iš medžio. Neretai nameliams panaudojamos įdomios kvepalų dėžutės. Taip pat gamtinės medžiagos – tošis, pagaliukai, įdomesnės medžio atplaišos ir pan.
„Pasiimu paprasčiausią daiktą ir iš jo kažkas gimsta. Augau dar tuo laikotarpiu, kai nebuvo didelio pertekliaus, matyt, dėl to ir fantazija didelė“, – svarsto Agnė.
Visgi kūrybiškumas užkoduotas ir jos genuose.
Pasak A. Trikšienės, močiutė mokėjo tarsi iš nieko pasiūti naują suknelę ne tik sau, bet ir anūkei, o atraižos buvo panaudojamos lėlytės drabužėliams.
Agnė juokauja dabar į savo pomėgį įtraukusi visą šeimą. Vyras gelbsti su medžio darbais, tėvelis pasirūpina, kad nameliuose šviestų elektra, mama padeda atkurti kaimą miniatiūrinėmis pagalvėlėmis, užuolaidomis. Prireikus prisideda ir uošviai.
„Bendras šeimos hobis“, – juokiasi kūrėja.
Lietuviškas kaimas už Atlanto
Penkiolika miniatiūrų A. Trikšienė neseniai išgabeno į JAV, į Čikagoje veikiantį Lietuvos dailės muziejų.
Ten šie kūriniai ir pasiliks.
„Pastebėjau, kad kur nuvežu savo miniatiūrinį kaimelį, ten pradeda snigti. Neįtikėtina, bet atvykus į Čikagą irgi ėmė snigti, pustyti“, – juokiasi Agnė.
Tautodailininkę sužavėjo, kad nieko bendro su kaimu neturintys viename didžiausių JAV miestų gyvenantys lietuvių vaikai žino, kas yra malūnas, rūpintojėliai, šulinys ir kitos lietuviško kaimo detalės.
Čikagos lietuviams pristačius ekspoziciją, jos autorę sujaudino išeivių pradėtos pasakoti jų šeimų istorijos.
„Kai kurios buvo labai graudžios, apie tai, kaip šeimos buvo išdraskytos“, – teigia A. Trikšienė.
Laukia Panevėžio nuotraukų
„Noriu kurti toliau, nes veržiasi minčių vulkanas. Ypač tada, kai grįžtu iš parodos, kai ateina ramybė ir siela skraido, ateina noras toliau kurti“, – sako Agnė.
Tautodailininkė neatmeta, kad jos kolekcijoje atsiras ir Panevėžio kraštą menantis pastatas.
„Gal kas turi Panevėžio laikraščių, senovinių nuotraukų, kuriose prie namų stovi žmonės? Labai laukiu tokių dalykų, kad paskui viskas galėtų atgimti miniatiūrose“, – šypsosi A. Trikšienė.
