Šviesus ir viltingas renginys įvyko Bernatonių bendruomenės namuose – buvo minima Baltijos kelio 27 metų sukaktis. Priminti istoriniai faktai, nulėmę tragišką daugelio tautų likimą, kai Antrojo pasaulinio karo išvakarėse slaptais protokolais buvo pasidalyta Vidurio ir Rytų Europa. Lietuva ir kitos Baltijos valstybės buvo pasmerktos ilgiems dešimtmečiams vergystės, melo ir kančios. 1941 m. birželis ir dabar vadinamas juoduoju. Tuomet prasidėję masiniai lietuvių tautos trėmimai į Sibirą išplėšė iš gimtų namų šimtus tūkstančių žmonių.
Skaudžias tremtinių patirtis susirinkusiesiems į Baltijos kelio minėjimą Bernatoniuose priminė ir jaunieji misijos „Sibiras-16“ dalyviai. J. Girdzijauskienės nuotr.
Skaudžias tremtinių patirtis susirinkusiesiems į Baltijos kelio minėjimą Bernatoniuose priminė ir jaunieji misijos „Sibiras-16“ dalyviai Lukas Paltanavičius, Krista Sabaitytė ir Ingrida Meškinytė. Prieš kelias savaites grįžę iš ekspedicijos Igarkoje jie dalijosi ten patirtais įspūdžiais.
Jaunuoliai pasakojo, kad pasiekę už Šiaurės poliarinio rato prie Jenisiejaus upės esantį miestą buvo nustebinti ten pamatyto vaizdo. Jiems pasirodė, kad Igarkoje laikas sustojęs: apgriuvę pastatai, nebeveikiantys kultūros namai, apleista didžiulė lentpjūvė, kurioje kadaise dirbo lietuviai. Igarkos miestas įkurtas 1929 m., iki tol šioje amžino įšalo žemėje, kuri duoda taip mažai gyvasties, kad net medžių šaknys teauga paviršiuje, niekas negyveno.
Anuomet, kai sovietiniai okupantai į Igarką ėmė vežti tremtinius iš Lietuvos ir kitų valstybių, čia neaugo ir medžiai. Dabar, kai klimatas šyla, įšalas traukiasi, atsiranda daug pelkėtų vietų, įvairesnės augmenijos.
Ekspedicijos dalyviai džiaugėsi, kad vietos gyventojai tą laiką, kai Igarkoje gyveno ir dirbo lietuvių, sieja su klestinčio miesto periodu. Dabar, anot Luko, Kristos ir Ingridos, ten likę tik keli lietuviški namai, bet lietuvių juose jau nėra.
Sibire apsilankiusiam mūsų jaunimui teko sutikti ir lietuvių kilmės gyventojų. Jiems misija „Sibiras-16“ buvo didžiai malonus netikėtumas. Iš Lietuvos atvykę žmonės džiaugėsi ir Irgakoje gyvenančių rusų svetingumu.
Nors ekspedicijos dalyviai po vieną mieste nevaikščiojo ir kuprines stovyklavietėje ne tik nuo meškų saugojo, bet pasakoja, kad santykiai su vietiniais žmonėmis tapo gana šilti. Vieną vakarą tremtinių kapinėse besidarbuojančius lietuvius aplankė Igarkos meras, o kitas žmogus važiuodavo 20 kilometrų už miesto, kad ekspedicijos dalyviams atvežtų šaltinio vandens.
Geranoriškumo nestokojo ir daugiau Igarkos gyventojų, jų pagalba labai pravertė tvarkant vienas didžiausių – daugiau nei hektaro ploto – lietuvių tremtinių kapines Rusijos platybėse. Dvi savaites Igarkoje, kur naktis nuo dienos menkai tesiskiria, misijos „Sibiras-16“ dalyviai dirbo vaduodami tremtinių kapus nuo menkaverčių krūmynų. Iš užpelkėjusių vietų traukė griūvančius kryžius ir statė naujus, o grįžę į namus keliauja per Lietuvą ir dalijasi mūsų tautos patirtimi, ja praturtino ir Bernatoniuose vykusį renginį.
Po įdomaus ir prasmingo misijos dalyvių pasakojimo salėje skambėjo Giedrės Baltuškienės vadovaujamo Panevėžio politinių kalinių ir tremtinių choro „Likimai“ dainos, liejosi poezijos posmai.
O kai scenoje pasirodė Bernatonių moterys, uždainavo visi susirinkusieji. Kaip anuomet, kai tūkstančiai žmonių susikibo rankomis Baltijos kelyje, išreikšdami savo valią ir ryžtą būti laisvi ir nepriklausomi.
Jurga Girdzijauskienė
