Mokytojos Laimos Ušinskienės pastebėta kita kūrėja apie save: „ Domiuosi teatru, patinka piešti. Laisvalaikiu skaitau ir bandau rašyti. Nesu išranki nei knygoms, nei filmams, nei kavai – tik žmonėms.“
Karolina Iljinaitė (12 kl.)
Padėka
Tu. Buvai man viskas.
Tačiau greitai tai pasikeitė. Atrodė, jog viskas gerai. Bet širdimi jutau. Kažkas ne taip. Taip, kaip neturėtų būti.
Stovėjau autobuse. Laukiau. Laukiau paskutinio mūsų pokalbio. Buvau stipri. Tačiau autobusui pravažiavus pro tave, palūžau.
Kažkas dužo. Širdis? Galbūt.
Abejoju, ar kada pavyks pamiršti tą žvilgsnį. Negaliu suprasti, ką tuo metu galvojai. Veide spindėjo pyktis. Ar pyktis gali spindėti? Na… tuo metu galėjo.
Galbūt nustebai, kaip staiga viskas pasikeitė… Ne. Turbūt supykai. Arba smerkei mane. Už visas klaidas.
Kad ir kaip būtų, tu buvai pamoka. Ir aš šią pamoką išmokau. Ačiū.
Nuoširdžiai.
Už suteiktą skausmą, šypsenas ir kruvinas ašaras.
Mintys trečiajame aukšte
Viskas prasidėjo šaltą žiemą. Sniegas, purvas, minus dvidešimt už lango ir grupė žmonių.
Nežinau, kas tuo metu mes buvom… Draugai? Pažįstami? Nieko ypatingo. Tik daug kartu
praleisto laiko. Ne, ne visi buvom draugai.
Tokiomis žiemos dienomis mums buvo būtinybė susitikti. Kaip ir rudenį. Ar kitu metų laiku.
Tik žiemą viskas šiek tiek kitaip. Žiemą turime mažiau veiklos. Žiemą turime daugiau vietos
galvose. Galbūt taip tik man. Galbūt tik aš tai pastebėjau. Bet kažkodėl pastebėjau.
Rinkdavomės kur kam patogu ir eidavom į prekybos centro trečią aukštą. Kartais atsinešdavom
arbatos ar maisto. Neįsivaizduoju, ką galėjo galvoti praeinantys žmonės. Turbūt atrodėm kaip iš
namų išvaryti vaikai. Vaikai, kurių amžius svyravo nuo 14 iki 21. Įdomi kompanija. Visi tokie
skirtingi… Kažkuo panašūs, bet labiau skirtingi. Kiekvienas su savo pomėgiais, kiekvienas su
savo nuomone. Nebesuskaičiuoju, kiek valandų sėdėjom tenai ir ginčijomės apie tai, iš ko
sudėtas pasaulis, kas mūsų laukia ateityje ir keliems iš mūsų ta ateitis ateis. Vėliau pradėjom
mąstyti apie kitą susibūrimo vietą. Kažką labiau savo, kur kas trečias praeivis neganytų į mus
akių. Ir radom. Bet jau buvo kitaip…
Visgi tame prekybos centro trečiajame aukšte liko daug paslapčių. Tos nutrintos sienos. Dieve,
kaip šito pasiilgstu! Nors tuomet dažnai atrodė, kad geriau daryti bet ką, nei ten sėdėti: kartais
visi imdavom smiginėti iš nuobodulio. Pasirodo, kažkoks varganas parduotuvės kampas gali
ilgam įstrigti atmintyje. Keista, o galvojau, kad negali…
„Kiek pamenu save, tiek visada buvau kažką kurianti – tai kažką rašau, tai kažką paišau… Man patinka kurti, nes kūryba leidžia būti savimi, o popieriaus lapas niekada nenuteis ir nesukritikuos tavo išlietų minčių“, – sakosi Viltarė, kurią globoja mokytoja Izolda Pakalnienė.
Viltarė Repšytė (12 kl.)
Cukrus arbatoj
Aš noriu paskęsti tavo glėby. Ne, ne taip, kaip laivai skęsta jūroj, o taip, kaip cukrus arbatoj. Arbata be cukraus – vis tiek arbata, bet skonis juk ne tas… Ir nors žiniasklaida skanduoja: cukrus – baltoji mirtis, aš ir vėl, ir vėl deduosi cukraus į arbatą. Noriu būti TAVO cukrus arbatoje. Kraujas venose. Asmeninė legenda. Viskas nieke. Nes net ir niekas begalybėje tampa viskuo. Ir pasistatysiu paminklą iš visko nieke. Bus mano užuovėja nuo piktų akių. Nes aš nesu tas, kuo jie nori būti. Nes aš – tavo cukrus arbatoj.
Mintys
Kas surinks tas šukes, kurias vėjas sniegu po žemę nešioja? Kurios ištirpusios vėl virsta lietum tam, kad lašais trenktųsi į žemę ir vėl kiltų į dangų. Kas surinks mane iš nežinios? Kas pakels nusvirusią medžio šaką su pūvančiais obuoliais? Supuvusius meta per tvorą. Ir aš sėdžiu už tvoros. Sėdžiu ir laukiu. Laukiu vėjo, kuris šipulius vėl vers snaigėm ir neš mane toli, toli…. Kur niekas neras. Kur niekas nebeieškos. Nes tarp 8 milijardų pamiršti lengva.
Mokytojos Ramutės Matusevičiūtės mokinė Julita apie save rašo: „Kurti pradėjau dar vaikystėje. Galvoje tiesiog sukdavosi įvairios idėjos tarsi knygų scenarijai. Pirmąją knygą parašiau praeitais metais. Nerašau pasakų su laiminga pabaiga. Man patinka kalbėti apie skausmą ar kančias su malonumo detalėmis. Ateityje norėčiau išleisti bent vieną savo knygą.“
Julita Tučkutė (11 kl.)
Kapo tyla
Ir tą vakarą tu rasi mane. Aš sėdėsiu ir tylėsiu. Žinosiu, kada tu ateisi. Žinosiu, kad ta diena bus ypatinga. Tada kažkas pasikeis. Širdis šėls, kaip medžių lapai šėlsta per audrą. Kūnas tirps, kaip pavasarį tirpsta sniegas. Ir tu suprasi, kad myli. Suprasi tada, kai viskas bus išnykę. Aš lauksiu. Lauksiu kiekvieną dieną ir vilsiuos, kad tu ateisi ir apkabinęs jau niekad nepaleisi. Kad, paėmęs už rankos, vesies amžinybės keliu, ir gyvensim šia akimirka. Egzistuosim tik mes. Aš lauksiu. Lauksiu ten, kur mano vardas parašytas. Juk žinau, kad ateisi. Lauksiu. Net dabar, po mirties, kai viskas išnykę.
Tuštuma
Balta. Aplinkui balta. Aš brendu tolyn, tačiau nematau tavęs. Tu pranykai. Galbūt ištirpai, kaip tirpsta sniegas, o galbūt nunešė pūga. Nors nuogų kojų pirštų nebejaučiu, bet pasiduoti neketinu. Ieškosiu tol, kol rasiu tave ar tavo kraujo pėdsakus. Kaip dingai? Kaip dingai nepalikęs net žymės, į kurią pusę eiti? Sniegas lygus. Po savęs palieku pėdas, bet tik tiek. Ieškau ilgai, galbūt amžinybę, tačiau tik dabar susimąstau, kad tai tik sapnas. Galbūt tavęs niekada net nebuvo, gal tu tik mano vaizduotėje. Sniegas uždengia kraujo pėdsakus. Balta. Aplinkui balta…
Labai įdomiai viską perskaičiau, ypač – Cukrų arbatoj. Talentingos mergaitės!