Menininkė Milda Butkevičiūtė sako, jog kelias skirtingas meno sritis jungianti kūryba tampa įdomesniu procesu autoriui ir sukuria visaverčių įspūdžių žiūrovams.
Plečia akiratį
Šiandien Panevėžio kraštotyros muziejaus Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir sąjūdžio ekspozicijoje atidaroma panevėžietės menininkės Mildos Butkevičiūtės paroda „Miesto garsovaizdžiai“. Originalioje parodoje bus eksponuojamos įvairių Panevėžio vietų fotografijos ir bus galima išgirsti nufotografuotose vietose įrašytų garsų.
Menininkė sako sumaniusi pateikti ne vien miesto vaizdus, bet ir jo garsus, nes netikinti, jog visaverčiam įspūdžiui sukurti pakanka jausmo, patirto kuria nors viena jusle.
„Man negana vien standartinės fotografijos, o skirtingų sričių jungtis atrodo labai įdomi. Garsovaizdžiai – netikėtas terminas, net nežinau, ar kas nors jį vartoja, ar kas nors tokius projektus kuria. Nežinau ir to, ar esu šios srities pranašė – tyčia neieškojau apie tai informacijos. Tiesiog man toks būdas vaizduoti objektus yra įdomus, atrodo praplečiantis akiratį, tad viliuosi, jog šia idėja susidomės ir parodos lankytojai“, – sako M. Butkevičiūtė.
Jos teigimu, „Miesto garsovaizdžiai“ – projektas, leisiantis pažinti miesto įvairiapusiškumą. Dabar eksponuojamoje parodoje mažai žmonių, kūrybos objektais tapo pastatai ir juose, aplink juos išgirsti bei užfiksuoti garsai.
Tęsdama darbą menininkė šiais metais planuoja fiksuoti daugiau vyksmo, kultūrinių renginių, juose dalyvausiančių žmonių. Ji viliasi, kad į šalies kultūros sostinės renginius atvyksiantys užsieniečiai į projektą įlies ir savos kultūros atspindžių, kitoniškumo. Visa tai turėtų atsispindėti kitąmet surengsimoje „Miesto garsovaizdžių“ parodoje.
Kuria nesurežisuotus reportažus
M. Butkevičiūtės fotografijose – vaizdai, kuriuos įamžinti įkvėpė praėjusio amžiaus Panevėžį užfiksavę atvirukai. Naudodamasi Kraštotyros muziejaus fondų medžiaga ir A. Vaicekausko asmenine kolekcija, studijuodama literatūrą ji nagrinėjo skirtingus miesto istorijos etapus. Sako, jog buvę labai įdomu lyginti, kaip pakito, išsiplėtė miestas, bandyti įsivaizduoti, kaip ano meto panevėžiečiai gyveno, kuo kvėpavo, kokie garsai juos supo.
Vienų vietų įamžinimo idėjas ji pasakoja susigalvojusi iš anksto. Pavyzdžiui, turėdama mintį pavaizduoti miesto žmonių gyvenimą nuo gimimo iki mirties, gyvybei ir šviesai tunelio gale įprasminti užfiksavo ligoninės koridorių vaizdus ir garsus.
Apie kitas vietas neturėjo susikūrusi kokių nors įvaizdžių, ėjo, dairėsi, klausėsi, ne kartą grįždavo norėdama, kaip tvirtina, išjausti tam tikrus objektus, pajusti jų „kabliukus“, ieškodama stimulo kurti.
„Apimdavo nežinios jausmas ir atradimo džiaugsmas. Kai surasdavau vietą, tada tekdavo laukti tinkamo laiko, šviesos, kad galėčiau fotografuoti. O kai jau turi objektą, tai įrašai garsą. Tada jau prasideda kūryba, išsiplečia juslės.
Stengiausi ir vaizdą, ir garsą užfiksuoti tą pačią akimirką – kad jungtis būtų nesumeluota, kad būtų kuriamas savotiškas reportažas, o ne pagal išankstinį scenarijų surežisuotas spektaklis“, – apie kūrybą pasakoja menininkė.
Garsais piešia vaizdus
Apie Panevėžio vaizdus parodoje lydinčius garsus M. Butkevičiūtė sako, kad garsas dažnai pasako daugiau, nei vaizdas.
„Tai fotografija lydi garsą, o ne atvirkščiai. Garsas piešia vaizdą, per garsą sąmonė, pasąmonė kuria platesnį vaizdą. Tos įdomios sąsajos tarsi dėlionės detalės sukuria įspūdį“, – kūrybos idėjas aiškina parodos autorė.
Beje, jos sumanymu užfiksuotų garsų bus galima klausytis sklindančių iš įvairių laikmenų – vinilinės plokštelės, garso kasetės, magnetofono juostos, kompaktinio disko, mp3 laikmenos. Sako, kad tokią įvairovę rinkosi pirmiausia mąstydama apie galimybę parodai sukurti edukacinę funkciją: „Man buvo įdomu, tad tikiuosi, kad ir parodos lankytojams garsą patiks patirti ne tik jusliškai, bet ir technologiškai. Kiekviena aparatūra, skirtingos laikmenos turi vadinamųjų garso šiukšlių, nė vienoje garsai neskamba vienodai, priklausomai nuo aparatūros, kiekvienas įrašas skamba kiek kitaip.“
Menininkė atskleidžia, jog sumanymas sukurti įvairovę nebuvo itin lengvai įgyvendinamas. Pavyzdžiui, įrašyti kelias minutes trunkančius garsus vinilo plokštelėje Baltijos šalyse pasirodė neįmanoma, įrašą teko užsakyti Austrijoje.
Panašūs iššūkiai panevėžietei – ne naujiena. Ji prisimena – kai kurdama vieną studijų Dailės akademijoje darbą fotografavo dumpliniu fotoaparatu, taip padarytas nuotraukas ryškinti teko Latvijoje.
Žavisi įvairove
M. Butkevičiūtė svarsto, kad ieškoti skirtingų meno rūšių jungčių, domėtis tarpdisciplinine kūryba ją paskatino ne tik įgimtas kūrybiškumas, smalsumas, bet ir studijos Vilniaus dailės akademijoje.
„Akademijoje buvome skatinami mąstyti konceptualiai – analizuoti, kam, kodėl darai. Kurdama keliu klausimus, mąstau, ieškau, kokios išraiškos priemonės tinkamiausios to mąstymo rezultatams pademonstruoti. Kita vertus, man tiesiog įdomu ir fotografija, ir garsai, ir objektai“, – sako meno bakalaurė, studijavusi fotografiją ir medijų meną.
Ji pasakoja, jog pastarieji metai buvę itin produktyvūs – surengtos net kelios personalinės parodos, dalyvauta įvairiuose projektuose, kurta jungiant, siejant įvairias meno rūšis.
Menininkė demonstravo performanso meną, surengė personalinę parodą, kurioje jungė kiną, fotografiją, videomeną, objekto meną, buvo fotografų, videomenininkų, garso menininkų ir muzikų parodos „Jeigu būtum kurčias ir klausytum muzikos, kokią spalvą regėtum būdamas aklas“ idėjos autorė ir kuratorė, kūrė parodą – socialinį projektą „O TU…Turi baimių ar fobijų?“
„Man įdomi veikla, kurioje įmanomas santykis tarp kuriančiojo ir žiūrovo, kurioje galiu kelti socialinius klausimus, inspiruoti diskusijas, leisti žiūrovams dalyvauti ir plėsti akiratį“, – apibendrina savo veiklos įvairovę.
Džiaugiasi tirdama miestą
M. Butkevičiūtė sako, kad „Miesto garsovaizdžiai“ – ilgų apmąstymų rezultatas. „Keletą metų svarsčiau, kad būtų įdomu sukurti ką nors, skirtą Panevėžiui ir apie Panevėžį, – atskleidžia ji. – Esu panevėžietė, didžiuojuosi savo miestu. Čia yra vietų, kurios mane žavi. Pavyzdžiui, nors ir negausi, bet išlikusi, prieš šimtmetį buvusį gyvenimą primenanti Laisvės aikštės, Respublikos, Vasario 16-osios gatvių architektūra.
Apskritai mano nuomonė apie Panevėžį – teigiama ir graži. Manau, kad požiūris į miestą, jo matymas, jo supratimas priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Jei esi kūrybingas, ieškantis, smalsus žmogus, net ir provincijoje esantis mažas miestelis gali žavėti. Ir gali skatinti kurti, lavinti aplinkinių mentalitetą. Būtina mokėti džiaugtis tuo, ką turim.
Gal ir naiviai įsivaizduoju, bet tikiuosi, kad mano garsovaizdžiai padės kurti ir išsaugoti gražius įspūdžius apie miestą. Sąmoningai parodai rinkausi muziejaus erdvę, nes joje įmanoma edukacinė veikla, galima įtraukti žmones į kūrybos ir pažinimo procesus. Muziejaus darbuotojai tiria kraštą, aš taip pat jį tiriu – per kūrybą.“
Jurga ŠVAGŽDIENĖ
