Miesto legendai žada kitą rytojų

Begriūvantį konservų fabriką prikelti naujam gyvenimui ir paversti dar viena kultūros meka žadėję verslininkai spaudžia stabdžius.

Supratę, kad iš Europos Sąjungos aruodų nepavyks gauti finansavimo, o kultūrinės erdvės niekuomet neatsipirks, keičia viso komplekso rekonstrukcijos projektą: koncertų sales ir meno erdves pakeis komercinės patalpos ir gyvenamieji būstai.

Tiesa, ir patys verslininkai nesiryžta prognozuoti, kada gali prasidėti konservų fabriko rekonstrukcijos darbai.

Daugiau nei tik sienos

Prieš keletą metų konservų fabriko pastatus su žemės sklypu vaizdingoje vietoje įsigijusios bendrovės „Litforina“ vienas iš savininkų Dainius Davidonis atviras: bet kokį pastatą, ypač jeigu jis itin patrauklioje vietoje, paprasčiausia yra rekonstruoti ir paversti būstais. Tačiau konservų fabrikui jie turėję kitokią viziją.

Verslininko teigimu, šis pastatas panevėžiečiams yra gerokai daugiau nei vien raudonų plytų sienos, tad ir jie turėję ambicijų pritaikyti statinį visuomenės poreikiams.

Pagal pirminį projektą konservų fabriko erdvėse turėjo atsirasti jaukus viešbutukas, koncertų salė, meno galerija. Kieme planuotos erdvės renginiams, parodoms, meninių instaliacijų zonoms.

Daugiau kaip šimtmetį skaičiuojančiame pastate numatytos vietos ir jaukioms kavinukėms, restoranams.

Suprasdami, kad patys vieni nebūtų pajėgę įgyvendinti tokio ambicingo projekto, visas viltis dėjo į Europos Sąjungos struktūrinius fondus.

„Europa, iš pradžių žadėjusi duoti pinigų, galiausiai pasakė, kad tokio koncepto nereikia, ir neskyrė finansavimo. Patys suprantame, kad vien savo lėšomis įgyvendinti šį projektą būtų finansiškai per daug sudėtinga, o jis ir niekuomet neatsipirktų“, – teigia D. Davidonis.

Todėl buvo nuspręsta konservų fabrikui ieškoti naujų savininkų, kurie pajėgtų savo lėšomis atgaivinti šį kultūros paveldo objektą.

Nuostolingos investicijos

Nekilnojamojo turto portaluose ir dabar galima rasti šį pasiūlymą – už visą 4 300 kv. m pastatų kompleksą su 70 arų sklypu prašoma milijono eurų.

Nors jau ketverius metus pardavinėjamas konservų fabrikas ir sulaukė susidomėjimo, potencialių investuotojų neatsirado. Tad bendrovė „Litforina“ bandė kiek supaprastinti projektą – atsisakė itin brangios požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, kitų daug kainuojančių sprendinių.

Tačiau rekonstrukcijos projektas vis tiek atrodęs per brangus, tad galiausiai buvo priimtas sprendimas atsisakyti visų kultūrinių erdvių ir pirmo aukšto patalpas panaudoti komercijai. O antrame aukšte įrengti gyvenamuosius būstus.

Šiuo metu baigiami derinti priešprojektiniai pasiūlymai.

„Labai norėčiau, kad viskas vyktų greičiau. Bet tai paveldosauginis projektas, tad jo derinimas užtrunka. Kai būsime suderinę su paveldosaugininkais, tada bus galima gauti sąlygas projektavimui. Dar ilgas kelias laukia“, – pripažino D. Davidonis.

„Kai susitinku miesto merą, jis vis manęs paklausia: „Tai kada?“

D. Davidonis

Anot pašnekovo, kadangi tai paveldo saugomas pastatų kompleksas, jo išorė mažai kuo skirsis nuo pradinio rekonstrukcijos projekto. O vidaus erdvių planavimo sprendinius taip pat iš dalies diktuos paveldosaugininkai.

Pagal pirminį projektą komplekse turėtų atsirasti apie dešimt butų, didžiausi jų siektų kiek per šimtą kvadratinių metrų.

„Daug kas priklausys nuo paveldosauginių reikalavimų, – teigia verslininkas. – Negalima bet kur kirsti durų ar langų angų – bus tik tai, ką leis paveldosaugininkai. Pagal naują projektą visos pirmo aukšto patalpos bus skirtos komercijai, o antrame aukšte įrengti butai, jokių koncertų salių ir meno erdvių nebeliks. Norisi, kad nors šiek tiek atsipirktų šios investicijos.“

Jaučia spaudimą

Kiek galėtų kainuoti naujo projekto įgyvendinimas, D. Davidonis neįvardijo. Kai jau bus patvirtintas projektas, tuomet esą bus galima apskaičiuoti ir sąmatą.

„Patys suprantame, kad kainuos daug, todėl ir nenorime skubėti – turime viską kruopščiai apskaičiuoti. O ir daryti bet kaip nesinori – suvokiame, kad šis projektas svarbus miestui. Tikrai nesinori sugadinti pastato ir šios istorinės vietos“, – kalbėjo pašnekovas.

Verslininkas neslėpė jaučiantis ir savotišką miesto spaudimą dėl netvarkomo konservų fabriko komplekso. Todėl ėmėsi žingsnių sutvarkyti bent jau teritoriją, pašalinti beverčius pastatus.

„Kai susitinku miesto merą, jis vis manęs paklausia: „Tai kada?“ Bet aš pats nežinau, nes jau dveji metai, kai vyksta derinimo darbai, – sako D. Davidonis. – Jau prieš dvejus metus turėjo būti išimtos sąlygos, bet jų dar nėra.“

Jo teigimu, buvo pasirūpinta aptvarkyti fabriko teritoriją, net uždėtas laikinas stogas – kad fabriko statiniai gražiau atrodytų nuo „Stasys Museum“ terasos.

„Bet tik kai turėsime projektą, galėsiu pasakyti, kada pradėsime realius rekonstrukcijos darbus“, – pakartojo verslininkas.

Istorijos liudininkas

Antrą šimtmetį skaičiuojantis Senvagės pašonėje stūksantis buvęs konservų fabrikas dar 1990-aisiais pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.

Tai itin retas Lietuvoje vadinamojo plytų stiliaus statinys.

Raudonų plytų mūro pastatų komplekso Kranto gatvėje pirmieji statiniai iškilo apie 1880 metus pagal tipinį caro laikų projektą. Iki šių dienų išlikę to meto architektūros elementai – sienoje matyti puošniosios rozetės – gėlės žiedo pavidalo ornamentai, taip pat pastatą puošiantys karnizai.

Pirminė komplekso paskirtis buvo alkoholio gamyba. Iš S. Montvilos spirito varyklos pristatomo spirito Kranto gatvėje stūksojusi gamykla gamino degtinę ir kitus stipriuosius gėrimus.

XIX a. pabaigoje įvedus valstybės monopolį degtinei, ši Panevėžyje veikusi valstybinė gamykla produkcija aprūpino visą Kauno guberniją.

Tą patį darbą gamykla dirbo ir tarpukariu.

Tai buvo viena didžiausių miesto įmonių. Ir tik Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai ją pritaikė vaisių ir daržovių konservams gaminti.

Ši veikla buvo tęsiama visą sovietmetį.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir fabrikui bankrutavus, kultūros paveldo objektas atiteko į privačias rankas.

Žlugusio fabriko statinius 1998-aisiais įsigijo bendra JAV ir Lietuvos įmonė „Bennet Distributors“. Tuometis savininkas, verslininkas Benas Gudelis buvusiame fabrike žadėjo įrengti viešbutį, poilsio centrą, restoraną, sporto ir relaksacijos kambarius, baseiną.

Tačiau statinys Panevėžio centre liko vaiduokliu ir galiausiai parduotas kitai įmonei – Jungtiniam duonos centrui.

Šio akcininkai taip pat svajojo apie paveldo objekto renesansą, bet ir jiems nepavyko Panevėžiui padovanoti naujo laisvalaikio ir pramogų centro istorinėje aplinkoje. Verslininkai ne kartą kaltino paveldosaugininkus ir miesto Savivaldybę kliudant jų planams.

Galiausiai įmonė pastatą apleido ir pati bankrutavo. Fabrikas perėjo „Swedbanko lizingui“, iš kurio nekilnojamąjį turtą įsigijo medienos supirkimo ir eksporto bendrovės „Bangenė“ antrinė įmonė, dabartinė kultūros paveldo objekto šeimininkė „Litforina“.