Miesto istorijas saugantis parkas

Skaistakalnio parke vaikštinėjantys panevėžiečiai dažnai nesusimąsto, kad po kojomis – ištisi miesto atminties sluoksniai.

Šis parkas mena laikus, kai čia buvo šventas kalnas, kai Nevėžio vingyje slypėjo aukų akmuo. Net ir per pastarąjį šimtmetį ši vieta išgyveno daugybę virsmų – čia žygiavo kariuomenės pulkai, vyko sporto šventės, žemės ūkio parodos ir netgi arklių lenktynės.

Skaistakalnis – gyva Panevėžio legenda, kurioje susipina pagonybės ženklai, dramatiški likimai, kuri pasakoja apie kultūros šviesulius.

Pagoniškieji ženklai

Skaistakalnio pavadinimas slepia senąją pagonišką prasmę.

Senovėje žodis „skaistus“ buvo tapatinamas su „šventu“, tad Skaistakalnis reiškė šventą kalną. Lietuvoje skaičiuojama kelios dešimtys skaistakalnių – visi jie siejami su pagoniškų apeigų vietomis.

Vis dėlto tyrinėtojai atkreipia dėmesį, kad skaistakalniais galėjo būti vadinami ne tik kalnai – šis bendrinis pavadinimas taikytas ir šventoms pagoniškoms vietoms pievose, prie upių ar ežerų. Skaistakalnio parke dar ir šiandien aptinkama senojo tikėjimo ženklų.

Pavyzdžiui, upės vingyje tebeguli akmuo, kuris, manoma, kadaise buvo nuridentas nuo kalnelio. Jame įrėžta runa, reiškianti auką.

Keistuolis dvarininkas

Nuo XVI amžiaus Skaistakalnio teritorija priklausė valstybiniam Panevėžio dvarui.

Manoma, kad parką čia pradėta kurti apie 1880-uosius, kai maždaug 40 hektarų dvaro valdų buvo privatizuota.

Tuometis jų savininkas – garsios dvarininkų Karpių giminės atstovas – mieste garsėjo kaip keistuolis.

Pasakojama, kad dvarininkas gyveno uždarai, vengė žmonių, o užsukusiems svečiams tarnas aiškindavo, esą šeimininko nėra namuose ir nežinia, kada jis grįšiąs. Pats dvaras buvęs kuklus – paprastas medinis namas, tik kiek didesnis už valstiečio trobą.
Dvarininko likimas susiklostė tragiškai.

XX amžiaus pradžioje jo dvarą užpuolė Panevėžio apylinkėse siautėjusi plėšikų ir žmogžudžių gauja.

Plėšikai į Karpį šovė du kartus – sunkiai sužeistas jis netrukus mirė.

Medinis dvaro pastatas savo šeimininką pergyveno neilgai, tačiau dar ir tarpukariu Skaistakalnyje tebestovėjo keli pastatai, juose gyveno žmonės.
2017 metais Skaistakalnio parke archeologinius tyrimus atlikęs archeologas Manvydas Vitkūnas aptiko XIX–XX amžiaus pradžios dvaro rūmų pamatus.

Išliko ir senųjų tvenkinių pėdsakai – tarp medžių iki šiol matomos įdubos ir pakilumos, liudijančios apie buvusį parko reljefą.

Parke – 60-ies tūkstančių minia

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad Skaistakalnio parkas ir greta jo esanti teritorija Karpių valdymo laikais buvo vadinama Jasnogurka.

Tarpukariu dvarininko žemė buvo nacionalizuota: apie 35 hektarus su trobesiais perėmė Lietuvos kariuomenė, dar maždaug penki hektarai atiteko miesto savivaldybei.
Didelę parko aikštelę net 99 metams buvo išsinuomojusi Pavasarininkų organizacija – šioje vietoje buvo įrengtas stadionas.

Tačiau vėliau sutartis nutraukta.

Pasak D. Pilkausko, tarpukariu netrūko nesutarimų tarp tautininkų sąjungos ir katalikiškų organizacijų, todėl 1936 metais, pavasarininkus apkaltinus prasta teritorijos priežiūra, stadionas perėjo Savivaldybės žinion.
Istorikas pažymi, kad tarpukariu Skaistakalnio parke virė aktyvus visuomeninis gyvenimas.

Čia buvo rengiamos Panevėžio žemės ūkio parodos, o 1926 metais pirmą kartą įvyko šaulių organizuota gegužinė.

Parke šurmuliuodavo Joninių šventės, įvairūs susibūrimai ir minėjimai.
Vienas įspūdingiausių renginių įvyko 1933 metų liepą, kai Skaistakalnyje susirinko Eucharistinio kongreso dalyviai.

Į Panevėžį tuomet atvyko daugiau kaip 60 tūkst. žmonių, tarp jų – visi Lietuvos vyskupai, Panevėžio vyskupijos kunigai ir kiti dvasininkai.

Kongreso dieną iš Jasnogurkos į Kristaus Karaliaus katedrą nusidriekė iškilminga procesija.
Tarpukariu parke rengtos ir įvairios sporto varžybos, taip pat 4-ojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko sporto dienos.

Ketvirtajame dešimtmetyje Panevėžyje itin išpopuliarėjo lauko tenisas – 1935 metais Skaistakalnyje buvo įrengtos netgi dvi modernios teniso aikštelės.

O 1939-ųjų vasarą prie parko, Nevėžio upėje, sporto apygarda įrengė plaukimo vietą.

Už važiavimą dviračiu – 500 litų bauda

Kaip pasakoja D. Pilkauskas, 1923 metų liepą Panevėžio miesto taryba svarstė klausimą, kad visos apgyvendintos ir su miestu sujungtos gatvės turi jam priklausyti. Buvo minimas ir Jasnogurkos dvaras.
Skaistakalnio parkas ne kartą atsidūrė ir to meto miesto spaudos akiratyje.

1925 metais laikraštyje „Panevėžio balsas“ rašyta apie niokojamą parką ir laužomus medžius.

Tai rodo, kad ši erdvė buvo intensyviai lankoma, bet ne visada tinkamai prižiūrima.
1929-ųjų spalio 22-ąją, Lietuvai rengiantis iškilmingai minėti Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo metus, Skaistakalnio parkas pervadintas Vytauto vardu.

Jau kitąmet, pasak D. Pilkausko, čia ėmė darbuotis tvarkytojai. To meto spauda rašė, kad „Vytauto parko takeliai buvo išlyginti ir iš kraštų išbedžioti“.
Tvarkymo darbai tęsėsi ir vėliau.

1932 metais Vytauto parke pasodinta 200 medelių.

Tais laikais į parką žmonės patekdavo lieptais, tačiau pavasariniai Nevėžio potvyniai juos neretai nuplukdydavo.

Todėl 1931 metų pavasarį, gresiant potvyniui, miesto valdybos sprendimu lieptai į Vytauto parką kuriam laikui buvo nuimti.
Įdomu tai, kad tarpukariu Skaistakalnyje buvo draudžiama važinėtis dviračiais – už šį nusižengimą grėsė itin didelė, net iki 500 litų siekusi bauda.

Vis dėlto, kaip tvirtina istorikas, šio draudimo dažnai nebuvo paisoma.
Parkas turėjo ir švietėjišką funkciją.

Nuo 1927-ųjų čia veikė Panevėžio berniukų amatų mokykla. Jai po septynerių metų išsikrausčius, buvo svarstoma buvusiose patalpose įrengti pradžios mokyklą. O 1934 metais parke netgi buvo mokoma skaldyti akmenis.

Atėjo sovietai

Dalis Skaistakalnio teritorijos tarpukariu priklausė ir Lietuvos kariuomenei.

Pasak D. Pilkausko, pasibaigus nepriklausomybės kovoms 1923 metais į Pajuosčio dvarą atsikraustė Pirmasis artilerijos pulkas.

„Aplinka buvo graži, bet senojo dvaro patalpos buvo gana prastos ir artileristams netinkamos“, – pasakoja istorikas.

Po kelerių metų pulkas buvo išformuotas, tačiau 1935-ųjų rugpjūtį vėl atkurtas, o vadu paskirtas pulkininkas Alfonsas Sklėrius. Tuomet kariai įsikūrė Skaistakalnio parke.

„1940 metais prasidėjusi Lietuvos okupacija pakeitė ir parko gyvenimą“, – pažymi D. Pilkauskas. 1944 metais Jasnogurkos dvaro žemė atiteko tarybiniam ūkiui, o 1947-aisiais buvusioje dvaro teritorijoje įsikūrė sovietinės armijos dalinys.

Nuostabiame gamtos kampelyje ant Nevėžio kranto iškilo kareivinės, garažai ir sandėliai, o sovietmečiu veikė netgi lėktuvų remonto įmonė.

Beje, 1948 metų rudenį parke surengtos pirmosios arklių lenktynės.

Pasak istoriko, 1972-aisiais Skaistakalnio parkas buvo rekonstruotas – iš jo teritorijos iškeltas paplūdimys, dingo prekyvietės ir estrada, neliko senų trobesių.

Tuo metu svarstyta parką maždaug dvigubai išplėsti, tačiau dėl teritorijos militarizavimo šių planų atsisakyta.
Dar vienos rekonstrukcijos Skaistakalnis sulaukė jau XXI amžiuje.

2024 metais baigus darbus, parkas lankytojus pasitiko gerokai pasikeitęs – čia pagal išlikusias istorines nuotraukas atkurta poeto Juozo Čerkeso-Besparnio sodyba, paties šeimininko vadinta „Pragiedruliais“.

Pasak D. Pilkausko, J. Čerkesas Skaistakalnio parke buvo įsigijęs 8,5 hektaro buvusio dvaro žemės, o atkurta jo sodyba dabar užima kiek daugiau nei 1,2 hektaro.

Šiandien šioje istorinėje sodyboje įsikūręs kūrybiškumo centras „Pragiedruliai“.

Kultūros ir meno oazė

Dabartinio Skaistakalnio parko teritorijoje tarpukariu sodybą turėjęs Juozas Čerkesas-Besparnis Panevėžio istorijoje išliko ne tik kaip advokatas, bet ir kaip kultūros bei meno žmogus.

1926 metais jis pasistatė modernų, būdingą to meto architektūrai raudonų plytų dvarelio tipo namą Žagienio upelio vingyje ir savo sodybą pavadino „Pragiedruliais“.

Čia mielai lankydavosi literatai, teisininkai, pedagogai – sodyba tapo miesto inteligentijos traukos centru, kur buvo skaitomos eilės, skambėjo muzika ir smagiai švęstos Juozinės.

Būdamas labai darbštus, J. Čerkesas-Besparnis sodyboje užveisė didelį sodą, augino gėles ir daržoves. Iš ūkyje užaugintų sodinukų jis gaudavo ir papildomų pajamų.

Pasak D. Pilkausko prie namo stovėjusi Jėzaus Kristaus skulptūra, atėjus sovietams, buvo paslėpta garsios tarpukario aktorės Unės Babickaitės sodyboje Kupiškio rajone, todėl išliko iki šių dienų.

J. Čerkesas-Besparnis buvo aktyvus ir viešajame gyvenime: 1931 metų rinkimuose kėlė kandidatūrą į Panevėžio miesto tarybą, taip pat dirbo advokatu, vertėsi privataus gynėjo praktika.

Viena žymiausių bylų, kurioje dalyvavo, buvo rašytojo Antano Vienuolio-Žukausko gynimas.

„Juozui Čerkesui teko įdėti labai daug pastangų siekiant apginti rašytoją, nes šio veiklai trukdė daug kitų vaistininkų“, – sako istorikas.

Miesto šviesuolis

Iš daugiavaikės šeimos kilęs Juozas Čerkesas anksti turėjo rasti pragyvenimo šaltinį.

Pirmiausia jis dirbo raštininko padėjėju Žagarėje, tačiau netrukus buvo atleistas dėl straipsnelio laikraštyje.

Vėliau dirbo raštininku Piniavoje ir Čypėnuose, Biržų rajone.

Spaudos draudimo metais J. Čerkesas palaikė ryšius su knygnešiais, o nuo 1902-ųjų aktyviai bendradarbiavo spaudoje.

Iš pradžių savo straipsnius pasirašydavo įvairiais slapyvardžiais, vėliau pasirinko Besparnio.

J. Čerkesas buvo aktyvus kultūriniame Panevėžio gyvenime. 1907 metais jis išrinktas į „Aido“ draugijos valdybą, ėjo sekretoriaus pareigas ir vaidino draugijos spektakliuose.

Tais pačiais metais buvo išrinktas Blaivybės draugijos pirmininko pavaduotoju.

1910-aisiais išleista pirmoji jo eilėraščių knyga „Birbynės“, o po metų – „Vamzdys“.

1911 metais jis vedė ir susilaukė sūnaus.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, šeima pasitraukė į Smolenską.

Grįžęs į Lietuvą, J. Čerkesas įsijungė į nepriklausomybės kovas – 1919–1920 metais tarnavo Lietuvos kariuomenės pulko raštininku.

1920-aisiais gimęs antras sūnus po penkerių metų mirė.
J. Čerkesas aktyviai dalyvavo ir miesto politiniame gyvenime: buvo išrinktas Panevėžio apskrities parapijų komiteto vicepirmininku.

1924 metų vasario 16-ąją, pradėjus leisti „Panevėžio balsą“, jis aktyviai bendradarbiavo – jau pirmame numeryje pasirodė jo feljetonas „Nedakepusios mintys“.

Tarpukariu ypač populiarūs buvo Besparnio feljetonai „Iš nykštuko užrašų“.
Be kultūrinės veiklos, J. Čerkesas aktyviai įsitraukė ir į ūkinę veiklą. 1929 metų kovo 19 dieną įkūrus Panevėžio bitininkų draugijai, išrinktas į jos valdybą.

Pasak D. Pilkausko, J. Čerkesas buvo teisingas, linksmo būdo, visada rūpinosi miesto kultūrine ir visuomenine veikla.

Negailestingas advokato likimas

Tačiau likimas advokato ir kultūros veikėjo nepagailėjo.

1933 metų kovo pabaigoje Čerkesų namuose kilo gaisras: sudegė tvartas su gyvuliais, paukščiais ir daržinė su priestatu.

Po poros metų tragiškai mirė sūnus.

Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, J. Čerkesas neteko darbo.

Tačiau antroji sovietinė okupacija jam smogė ypač skaudžiai.

J. Čerkeso-Besparnio širdis neatlaikė žinios apie namo nacionalizavimą.

Jis staiga mirė savo namuose, taip mylėtuose „Pragiedruliuose“, 1949 metų spalio 16-ąją.
Po vyro mirties žmona sunkiai vertėsi ir mirė praėjus dešimtmečiui.

Kaip pasakoja D. Pilkauskas, „Pragiedruliuose“ iš pradžių buvo apgyvendintos kariškių šeimos, vėliau namas nyko ir tik prieš keletą metų atkurtas.

Gamtos įdomybės

Skaistakalnio parkas traukia ne tik turtinga istorija, bet ir išskirtine augmenija.

Jo perlu laikomos J. Čerkeso-Besparnio sodybos teritorijoje iki šiol išlikusi daugiau nei šimtmetį skaičiuojanti liepų alėja – gyvas parko praeities liudininkas.

Tačiau bene įspūdingiausias gamtos objektas parke – penkiakamienis ąžuolas.

Prieš Skaistakalnio rekonstrukciją dendrologams atlikus medžių inventorizaciją paaiškėjo, kad šis net 23 metrų aukščio ąžuolas jau pragyvenęs apie 145 metus. Jo kamienų skersmuo siekia nuo 48 iki 76 centimetrų.

Seniausiame miesto parke lapoja ir daugiau brandžių ąžuolų, kurių amžius svyruoja nuo 45 iki maždaug pusantro šimto metų.

Skaistakalnyje suskaičiuojama beveik dvi dešimtys vietinių medžių rūšių – čia auga pušys, ąžuolai, beržai, pajūriniai gluosniai, klevai, šermukšniai ir kiti.

Parką papildo ir gausi introdukuotų augalų kolekcija: iš 33 atvežtinių rūšių bei formų galima išvysti juodąsias pušis, tarp jų – ir dvikamienę Veimuto pušį, europinį maumedį bei kitus retesnius medžius.

Ypatinga vieta

Šiandien Skaistakalnio parkas vėl gyvas – ramus, atviras ir kupinas nebylių pasakojimų.

Jo medžiai mena ir pagoniškas apeigas, ir dvarininkų dramas, ir šventes, sutraukusias dešimtis tūkstančių žmonių.

Atkurtuose „Pragiedruliuose“ vėl vyksta kultūriniai renginiai, o Nevėžis, kaip ir prieš šimtmečius, tyliai teka pro akmenį su senąja runa.

Galbūt todėl Skaistakalnis ir išlieka ypatingas – tai vieta, kur miestas gali ne tik ilsėtis, bet ir prisiminti, kas jis buvo ir kuo tapo.