Sidabriniai kryželiai, medalionai, žiedai, sagės, įvairios monetos, krepšeliai joms susidėti, peiliai ir dar niekur nematyti senoviniai daiktai ir jų fragmentai – visus šiuos eksponatus, rastus per kasinėjimus pačių pirmųjų miesto kapinių teritorijoje, nuo šios savaitės galima išvysti Panevėžio kraštotyros muziejuje.
Gyvos istorijos pamokos
Neseniai praūžęs Panevėžio miesto gimtadienis dar kartą priminė, kokios senos miesto prie Nevėžio tradicijos. Tačiau kaip ir kur gyveno pirmieji panevėžiečiai, dabar atsakyti gali tik istorikai. Panevėžio kraštotyros muziejaus Moigių salėje nuo šios savaitės panevėžiečių laukia gyvosios istorijos pamokos – iš eksponatų, rastų pirmosiose miesto kapinėse, bus galima susidaryti vaizdą apie miesto ištakas.
Kaip „Sekundei“ pasakojo parodos „Panevėžio epas“ sumanytoja Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė Alfreda Petrulienė, mintis surengti tokią parodą kilo labai natūraliai – visuomenė privalo pamatyti, ką archeologai rado toje paslaptingoje vietoje, kuri kelia daug klausimų, prieštaravimų, diskusijų ir net konfliktų.
„Remiantis istorikais Ona Maksimaitiene ir Algimantu Miškiniu, senojo Panevėžio pradžia siekia XV a. Tokios pačios nuomonės esu ir aš pati. Tą patį liudija ir rasti daiktai. Manau, visuomenė privalo žinoti, kas ten buvo rasta. Tai turėtų kelti diskusiją dėl pirmųjų miesto kapinių vietos išsaugojimo“, – teigė A. Petrulienė.
Visi parodoje „Panevėžio epas“ eksponuojami daiktai rasti per keturis didesnius kasinėjimus. Dviejuose iš jų teko dalyvauti ir pačiai A. Petrulienei. Kad miesto ištakos yra dabartinėje Senamiesčio ir Venslaviškio gatvių sankryžoje, visuomenei ir valdžios atstovams buvo žinoma jau seniai, tačiau oficialių įrodymų nebuvo, o gal niekam ir nereikėjo.
Pirmieji archeologiniai tyrimai buvo atlikti dar 1995 m. Nedideliame, maždaug 55 kv. m plote buvo rasta 13 kapų ir įvairių daiktų: stiklo karoliukų, diržo sagčių, vinių.
„Ortopedijos technika“, įsikūrusi buvusiame vaikų darželyje, jautė moralinę pareigą ten, kur statys garažus, ištirti vietą. Visuomenė ir miesto valdžia žinojo, kad ten buvo pirmoji miesto bažnyčia, kapinės. Sovietmečiu, kai buvusios „Ekrano“ gamyklos darbuotojų vaikams buvo statomas vaikų darželis, buvo iškasta daug mirusiųjų kaulų. Deja, tuo metu nebuvo nuostatos, kad prieš tokius statybos darbus reikia atlikti tyrimus“, – kalbėjo muziejininkė.
Rastas aukuro akmuo
Galimybė archeologams dar kartą įkelti koją į istorinę vietą atsirado 2007 m., kai bendruomenės „Senamiestietis“ iniciatyva buvo sumanyta įamžinti pirmosios Panevėžio bažnyčios vietą. Suprojektuotoje paminklinio akmens vietoje, maždaug 20 kv. m plote, A. Petrulienė atidengė keturių žmonių laidojimo vietą, rasta ir pavienių kaulų iš suardytų kapų. Tačiau archeologus labiausiai nustebino ne rasti kaulai, o didžiuliai akmenys, spėjama, galėję būti iš pirmosios bažnytėlės pamatų.
„Pirmosios bažnyčios vieta tiksliai nežinoma ir dabar, mat galimai ant jos jau užklotas asfaltas, kiti statiniai. Tyrinėjimų metu radome keturių mirusiųjų palaidojimus su XVI a. pradžios monetomis ir suverstų buvusios bažnytėlės pamatų akmenis. Vienas jų buvo ypatingas – trikampio formos, gludintu paviršiumi. Šis akmuo greičiausiai stovėjęs prie bažnyčios įėjimo. Tikėtina, kad jis buvęs ir kapinėse, kai dar net nebuvo bažnyčios. Jis galėjo būti naudojamas kaip aukuras“, – savo įžvalgomis pasidalijo A. Petrulienė.
Pasak archeologės, kol nebuvo bažnyčios, dvasingumo centras buvo kapinės. Apeigos dažniausiai vykdavo tam tikroje vietoje – koplytėlėje. Verčiant iš lotynų kalbos kunigaikščio Algirdo donacijos aktą – pirmąjį istorinį rašytinį šaltinį, kuriuo remiantis galima kalbėti apie miesto įkūrimą, – istorikams užkliuvo tokie žodžiai: „reikia pastatyti naują koplyčią“. Vadinasi, kažkokia koplyčia ar bent jos užuomazgos, pavyzdžiui, stoginė su aukuro akmeniu, galėjo būti dar prieš pastatant pirmąją bažnytėlę.
„Džiaugiuosi, kad buvo rastas aukuro akmuo, nors ir ne toje vietoje, kur buvo prieš daugiau kaip penkis šimtus metų“, – sakė A. Petrulienė.
Amuletas iš lokio nago
Dar po poros metų Senamiesčio gatvėje, numanomų kapinaičių vietoje, buvo atkasta daugybė kaulų. Mat šioje vietoje vienas panevėžietis buvo pradėjęs statytis namus. Galinga technika buvo iškasta daugiau kaip pustrečio šimto mirusiųjų palaikų.
Kol vyko ginčas, ką daryti su pirmųjų panevėžiečių kaulais, šie kone dvejus metus dūlėjo Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios kriptoje. Galiausiai buvo nuspręsta iškastus palaikus vėl palaidoti toje pačioje teritorijoje.
„Tiek bažnyčia, tiek ir kapinės neišnyksta, jų niekaip nepanaikinsi ir neiškasi. Tos vietos yra šventos. Šventinimas yra kaip priesaika – sulaužyti galima, bet atšaukti – ne. Džiaugiuosi, kad visuomenė suprato, kad ši vieta yra kultūros paveldas, mūsų miesto ištakos“, – sakė muziejininkė.
2011 ir 2012 metais buvo atlikti archeologiniai tyrimai, nustatyta, kad senosios Panevėžio kapinės užėmė gerokai didesnę teritoriją, nei buvo manyta iki šiol.
Visų šių tyrinėjimų metu buvo rasta ir daug archeologiniu ir istoriniu požiūriu vertingų eksponatų: apie 300 XVI–XVII a. įvairių monetų, kryželių, medalionų, iš kurių galima spręsti, kad pirmoji Panevėžio bažnyčia buvo pavadinta Švč. Mergelės Marijos vardu. Taip pat daug diržų sagčių, sagų, sąsagų, žiedų, peilių apkaustytais kotais ir dažniausiai makštyse. Įkapėse rasti ir keli kapšeliai-rankinės, kabinami ant diržo. Spėjama, juos nešiodavo dvasininkai ar turtingesni miestelėnai.
„Vienas įdomesnių eksponatų – įmantrus diržas, kokio niekur nesame radę. Spėjame, kad jis galėjo priklausyti kokiam kariškiui ar bajorui, galbūt atklydusiam Šiaurės karo metu. Sudomino ir labai gerai išsilaikęs masyvus sidabrinis kryželis, matyt, priklausęs kunigui. Taip pat reta žvaigždinė sagė, tipiška šiam laikotarpiui“, – vardijo parodos kuratorė.
Archeologus maloniai nustebino ir dar vienas radinys – amuletas iš lokio nago, menantis XV–XVI a. Mokslininkas Eugenijus Svetikas daro prielaidą, kad tokie amuletai būdavo dedami tik į moterų kapavietes, nes šios dievobaimingesnės.
Buvo tikima, kad lokio nagai padės užlipti į aukštą kalną ir pasiekti Dievą. Ši legenda atsispindi ir lietuvių liaudies pasakose apie aukštą ir sunkiai įveikiamą stiklo kalną. Meška lietuvių pasaulėjautoje yra tarsi tarpininkas tarp mirties ir gyvybės, tarp dangaus ir žemės.
„Ši paroda – tai kelionė į savęs pažinimą, istorinės atminties supratimą“, – pabrėžė A. Petrulienė.
Nuolatinės mirtys
Senosiose miesto kapinėse rasti radiniai istorikams ir mokslininkams leidžia daryti prielaidas, kaip ir kuo gyveno pirmieji Panevėžio miesto gyventojai. Anot A. Petrulienės, senasis Panevėžys buvo medinis, keliai negrįsti, o čia gyvenantys žmonės labai vargo, nes šeimos buvo itin gausios, o žemės lopinėliai – nedideli.
„Mirtingumas buvo labai didelis. Amžiaus vidurkis – tik 23 metai. Jeigu neskaičiuotume vaikų, kurie nesulaukė savo penkioliktojo gimtadienio, vidurkis būtų 37 metai“, – sakė muziejininkė.
Viduramžiais siautė karai, badmečiai, įvairios epidemijos, tai atspindėjo ir žmonių ūgis: moterų jis buvo apie 1,56 m, o vyrų – 1,60. Iš rastų palaikų mokslininkai nustatė, kad pirmuosius panevėžiečius itin kamavo tokios ligos kaip tuberkuliozė, sifilis, taip pat daug buitinių traumų: kaulų lūžiai, prakirstos galvos.
„Gyvenimas buvo itin sunkus, kažkuo buvo panašus į armoniką: gimimus lydėdavo mirtys. Vestuvės buvo viso gyvenimo viršūnė, asmenybės brandos rodiklis. Po to prasidėdavo vaikai ir vargai. Moterys gimdydavo vaikus vieną po kito, daugelis jų nesulaukdavo savo šeštojo gimtadienio. Vaikus laidodavo be jokių apeigų, tiesiog pakasdavo patvoryje, nes vienai motinai rūpintis 10–12 vaikų buvo itin sunku. Bet taip buvo visoje Lietuvoje“, – mums jau sunkiai suvokiamą gyvenimo būdą atskleidė A. Petrulienė.
Parodą „Panevėžio epas“ bus galima aplankyti visus metus.
Lina DRANSEIKAITĖ
