Vienas seniausių Lietuvos miestų – Utena – garsėja ir daugiau kaip aštuonias dešimtis metų jau suskaičiavusiu, į net keletą svarbių padalinių lankytojus kviečiančiu muziejumi.
Garsėja savita kultūra
Jeigu kada nors viktorinoje paprašytų atsakyti į klausimą, kokio miesto herbe pavaizduotas laimės simbolis – auksu spindinti pasaga, ilgai svarstyti nereikės. Tokiu didžiuojasi vienas seniausių ir gražiausių šalies miestų – Utena. Herbe dar matyti ir sidabrinė aštuonių spindulių žiežirba, simbolizuojanti veržliai augantį miestą.
Utenos kraštotyros muziejaus direktorė Lilija Jovarienė pasakoja, kad miesto vardas pirmą kartą buvo paminėtas 1261 metais, kai karalius Mindaugas laiške Kalavijuočių ordinui rašė už suteiktą pagalbą perleidžiantis Utten žemes.
Padavimas pasakoja, kad miestą įkūrė kunigaikštis Utenis, pasistatydinęs pilį prie Utenėlės upelio. Istorija byloja, kad Panevėžio įkūrėjas didysis kunigaikštis Aleksandras 1499 metais Utenos valdytoju buvo paskyręs Mykolą Glinskį.
Laikams keičiantis, keitėsi ir Utenos veidas. Apie 1700–1720 metus Utena buvo išgriauta ir sunaikinta į Lietuvą įsiveržusių švedų. Miestas pradėjo atsigauti tik per jį nutiesus plentą Peterburgas–Varšuva. 1879-aisiais vėl ištiko nelaimė – sudegė didelė miesto dalis.
Dabar Utena – apskrities centras, vienas didžiausių ir gražiausių Aukštaitijos miestų, garsėjantis
savita kultūra, gamta, istoriniais paminklais.
Utenos rajone daug regioninių parkų, draustinių, piliakalnių, senų dvarų ir kitų lankytinų vietų. Kiekvienas aplankęs Utenos kraštą ilgai nepamiršti nuostabios jo gamtos.
Praeitis iš arti
Išsamiau šiuo Aukštaitijos miestu, jo praeitimi ir dabartimi besidomintiesiems verta apsilankyti Utenos kraštotyros muziejuje. Pažinčiai su šiuo kraštu medžiagos čia gausu.
Muziejaus darbuotojai pirmiausiai kviečia pamatyti archeologijos ekspoziciją, prieš keletą metų įrengtą suremontuotame administracinio pastato rūsyje. Direktorė sako, kad seniausi radiniai mena III tūkstantmečio prieš Kristų pabaigą, o naujausi – XIX a. pabaigą.
Akmeniniai ir titnaginiai kirvukai, kaulo, rago dirbiniai, ginklai iš pilkapynų bei gyvenviečių, darbo įrankiai, buities reikmenys, papuošalai, monetos ir dar daugiau eksponatų akivaizdžiai pasakos apie tolimąją mūsų krašto praeitį.
Etnografijos ir senosios skulptūros ekspozicijoje galima pamatyti, kaip būdavo įrengta aukštaitiška „stancija“ (trobos geresnioji pusė su krosnimi), kokios buvo apšvietimo, skalbimo, lyginimo priemonės, lovatiesės, rankšluostinės, rankšluosčiai.
Retas dabar jau žino, kaip atrodė praeityje būtinos linų apdirbimo, verpimo priemonės, duonos kepimo reikmenys, kerdžiaus trimitas, botagas ir daugybė kitų tais laikais būtinų daiktų – visa tai sukaupta muziejaus fonduose.
Direktorė pasakoja, kad ekspozicijos salėje buvo rengta nemažai lankytojus itin sudominusių parodų – bažnytinio meno, primirštų daiktų ir kitos.
Permainos ir muziejuje
Per ilgus dešimtmečius ir pats muziejus nuėjo permainingą, sudėtingą kelią, sukūrė savo istoriją. L. Jovarienė sako, kad jis buvo įkurtas 1929 metais. Vedėju tapo Maskvos imperatoriškąjį archeologijos institutą baigęs ir pats jau nemažą archeologijos ir senųjų raštų kolekciją surinkęs Antanas Namikas.
„Įdomi buvo muziejaus veiklos pradžia. Lėšų jam beveik nebūdavo skiriama, tad eksponatus A. Namikas dažnai pirkdavo už savo pinigus, laimei, dauguma žmonių juos atiduodavo veltui“, – pasakoja L. Jovarienė.
Sovietmečiu muziejaus veiklą prižiūrėjo cenzorius – „Glavlito“ atstovas. Tik pradėjus po karo muziejui dirbti, cenzorius įsakė nurašyti vertingas XVII amžiaus gimimų, krikšto įrašų knygas, šventųjų skulptūrėles. Vėliau buvo nurašyti dalis tautodailės kūrinių, nuotraukų, knygų.
1951 metais muziejus perkeltas į didesnes patalpas, o jam pradėjus vadovauti Janinai Mykolaitienei, suaktyvėjo kraštotyros veikla, pradėta kaupti naujų eksponatų. Muziejuje įsidarbinus Karoliui Kerui, pradėta rūpintis ir krašto archeologiniais tyrimais.
Dabartinė direktorė pasakoja, kad nuo 1948-ųjų iki 2002-ųjų bendras muziejaus plotas išaugo nuo 24 iki 790 kvadratinių metrų.
2000–2001 metais vyko muziejaus kapitalinis remontas, rekonstrukcija, buvo sujungti abu pastatai, prasidėjo naujų ekspozicijų rengimas.
Įvairi veikla
Kraštotyros muziejaus direktorė sako, kad šiais laikais muziejus ne tik kaupia daiktus ir juos saugo, bet ir vykdo mokslinį, tiriamąjį, leidybinį darbą, nuolat rengia parodas, edukacinius užsiėmimus, kultūrinius renginius.
Vienas iš muziejaus padalinių – tradicinių amatų centras „Svirnas“. Kaip tikina L. Jovarienė, jis atsirado todėl, kad Aukštaitijos krašte niekada nestokojo žmonių, sugebančių kurti ir norinčių tai daryti. Būrį tokių sujungė prieš trylika metų įregistruotas Utenos rajono tautodailininkų klubas „Svirnas“. Įsibėgėjus klubo veiklai jiems buvo skirtas pastatas, vėliau jis buvo rekonstruotas ir šių metų vasarą jame veiklą pradėjo Utenos tradicinių amatų centras „Svirnas“.
Muziejaus direktorė pasakoja, kad šiuo metu Lietuvoje sertifikuota ir tautinio paveldo produktais pripažinta daugiau kaip 1 600 gaminių, juos gamina per 500 tradicinių amatininkų. Utenos krašte yra 10 sertifikuotų amatininkų.
„Naujai įrengtose edukacinėse klasėse sertifikuoti meistrai savo amato gali mokyti kitus“, – sako direktorė. Ji pasakoja, kad „Svirne“ mokoma karpinių, kiaušinių marginimo, vytelių pynimo, mezgimo, vaistinės žolininkystės, audimo, juostų pynimo ir rišimo bei vilnos dirbinių gamybos paslapčių.
„Uteniškiai ir miesto svečiai muziejaus padalinyje gali konsultuotis įvairiais su amatais susijusiais klausimais, sužinoti daug įdomių dalykų, pavyzdžiui, kaip pasigaminti medinį žaislą, suverpti vilną, kaip išvirti gilių kavą ar atnaujinti seną krepšį“, – teigia L. Jovarienė.
Keramikos stebuklai
Panevėžiečiams turėtų būti įdomu, kad vieną lankomiausių Utenos kraštotyros muziejaus padalinių – Keramikos muziejų – įkūrė jų kraštietis Vytautas Valiušis.
Panevėžyje užaugęs vyras pasakoja „gimęs ant molio krūvos“. „Juk mano tėvai ir seneliai buvo puodžiai“, – sako dabar Utenos krašte savo veiklą plėtojantis panevėžietis.
Muziejų senojoje Leliūnų mokykloje vyras prieš trylika metų įkūrė savo iniciatyva ir savo lėšomis – remontavo patalpas, rengė ekspoziciją. Vėliau ši kultūros įstaigėlė tapo Utenos kraštotyros muziejaus padaliniu.
Daugiau kaip dvidešimt metų rinktą apie septynių šimtų eksponatų keramikos kolekciją V. Valiušis padovanojo muziejui. Dabar Keramikos muziejus jau didžiuojasi trimis tūkstančiais įvairių eksponatų.
V. Valiušio keramikos muziejuje eksponatai išdėlioti ir ant lentynų, ir indaujose, ir ant akmenų, sukabinėti ant šakų, sustatyti ant pakylų. Ekspoziciją pagyvina buities reikmenys – kubilai, girnos, taip pat skulptūrėlės bei paveikslai, vaizduojantys puodžiaus darbą.
Apie keramiką V. Valiušis gali pasakoti daug ir įdomiai, jam ši sritis labai svarbi. „Žmogui ūkyje, buityje reikėjo visokios paskirties indų. Puodžiai juos ir lipdė – žiedė indus, tinkamus ir kepti, ir virti, pienui, alui, aliejui, sviestui, taukams ir daugeliui kitų produktų laikyti“, – aiškina žinovas.
Kaip puodus puošti, sugalvodavo meistras. Daug senosios keramikos pagražinta glazūra. Toks indas puošnesnis, lengviau valomas, geriau laiko skystį.
Apsilankiusieji muziejuje pamatys ir sukauptą eksponatų kolekciją, ir paties muziejaus įkūrėjo V. Valiušio keramikos darbus. Muziejuje įrengta edukacinė klasė ir nedidelė suvenyrų krautuvėlė.
Ten, kur gyveno poetai
Dar vienas muziejaus padalinys – Antano ir Motiejaus Miškinių literatūrinė-etnografinė sodyba
Gyvenamajame name eksponuojamos Miškinių šeimos nuotraukos, knygos, buities daiktai, baldai. Klėties, restauruotos 2004 metais, viename gale įrengta memorialinė ekspozicija, kitame 2006 metais atidaryta edukacinė klasė.
Sodyboje parengtos edukacinės programos „Žmogiškumo pamokos A. Miškinio „Žaliaduonių gegužėje“, „A. Miškinio tremties poezija“, „A. Miškinis – vienas ryškiausių lietuvių poetų neoromantikų“, „M. Miškinis – universalaus talento žmogus: pedagogas, vadovėlių autorius, vertėjas“.
Lankydami Utenos kraštotyros muziejaus padalinius turėsite progą pabūti Tauragnuose. Būtent čia 1971 metais buvo atidarytas pirmasis Utenos kraštotyros muziejaus filialas – Teofilio Tilvyčio memorialinis muziejus.
„Tauragnai – senas miestelis, jis taip pat minimas karaliaus Mindaugo rašte, kuriuo sėlių žemė, o joje ir buvo Tauragnai, dovanojama Livonijos ordinui“, – sako direktorė.
1387 metais Tauragnuose buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, o šių apylinkių žemės su žmonėmis priskirtos Vilniaus vyskupui.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, muziejaus ekspozicija ir poeto kūryba, šlovinusi sovietinę santvarką, pradėjo atrodyti kaip okupacinio laikotarpio reliktas. Pasitarus su vietiniais gyventojais, buvo nutarta T. Tilvyčio muziejų pertvarkyti į Tauragnų krašto muziejų. Trūkstant lėšų, buvo įrengta laikina ekspozicija, ji buvo iki 2000 metų rudens.
Direktorė pasakoja, kad, siekiant pagyvinti muziejaus veiklą, viena ekspozicijos salė buvo paskirta keičiamoms parodoms, o kita – svarbiausiems šio krašto įvykiams ir žymiausiems žmonėms. Buvo palikti T. Tilvyčio baldai, kai kurie daiktai, padedantys geriau pažinti to meto gyvenimą.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
