Laiškas draugui
Kaip visada ištikimas savo koncepcijai, provokuojantis bei stebinantis neįprastais sprendimais, A.Žalpys šį kartą žiūrovams pateikia ne tapybos darbus ar objektus, bet fotografijas bei vaizdo instaliaciją.
Kaip teigia A.Žalpys, paroda „Žalia“, kurią galima pamatyti „Galerijoje XX“, – tai viešas bendravimas su visuomene apie jo gerą draugą Andreasą Pytliką, žalios spalvos tematika kuriantį tapybos, instaliacijos bei videodarbus.
Menininko paroda – tarsi savotiškas laiškas Vokietijoje gyvenančiam geram draugui ir visuomenei. Tai – ne tik žinutė kolegai, bet ir klausimas žiūrovui, kas jiems yra žalia.
„Nemaža dalis žmonių mąsto panašiai, tačiau kiekvienas iš mūsų turime ir savo patirtį. Todėl visuomet įdomu ją praplėsti, sugretinti su kitų patirtimi ir palyginti – galbūt žalia ne visada yra tokia? Todėl greta pakabindamas mėlynas ir geltonas spalvas siekiu, kad žmonės pamąstytų“, – aiškina pašnekovas.
Atsidavęs žaliai spalvai
A.Žalpys teigia, kad tokiu projektu siekė palaikyti, pastiprinti draugą. Nors visos parodos jos įkvėpėjas nėra matęs – tik atskirus fragmentus, tačiau, pasak A.Žalpio, bičiulis džiaugiasi tokiu menininko sprendimu.
„Kaip tikina Adreasas, jam smagu, kad apie jį Lietuvoje sklinda kalbos. Jis sako: būsiu žinomas. Jo požiūris į tai, ką aš darau, draugiškas. Jam įdomūs mano sprendimai“, – teigia menininkas.
Parodos autorius tikina, kad jo įkvėpėjas žalią spalvą naudoja ne tik kasdienybėje – aprangoje, bet ir tapyboje. A.Pytlikas, pasak pašnekovo, iš Miuncheno išsikėlė vien tam, kad mano, jog industrija naikina gyvybę.
„Dabar jis gyvena kaime, fermoje, pas jį viskas ekologiška. Tiek gyvenimo būdu, tiek kūryba yra atsidavęs žaliai spalvai“, – sako menininkas.
Užduoda klausimų
Idėjos skatinamas, parodoje autorius bando diskutuoti „žalia“ tema. Jis nedviprasmiškai klausia žiūrovų: o kas jums yra žalia? Gyvenimo būdas, kaip kolegai A.Pytlikui? Tiesiog žalia spalva? O galbūt apskritai nieko nereiškia?
Fotografijose užfiksuoti A.Žalpio kolegos žalios spalvos sportiniai bateliai. Nors jie tarsi ir neturi jokios konkrečios reikšmės ar simbolių, tačiau tai – nuoroda į spalvos reikšmę menininko kasdienybėje, kuri nebūtinai turi būti reikšminga.
Kita darbų grupė – fotografijos, kuriose eksponuojami atsitiktinių žmonių žalios spalvos aprangos elementai. Spalva, kuri supa mus kasdienybėje ir atsitiktinai teikia informaciją, kurią kiekvienas priimame skirtingai.
Skatina susimąstyti
Trečią grupę sudaro dviejų dalių videoinstaliacija. Joje menininkas aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškia sąvoką „žalia“. Dviejuose šalia stovinčiuose ekranuose viena po kitos storu teptuku piešiamos mėlynos ir geltonos spalvos linijos. Mintyse sugretinus ekranus, spalvos susimaišo ir nuspalvina ekraną žaliai.
Autorius prisipažįsta, kad, pateikdamas vaizdo instaliaciją ir fotografijas, provokuoja žiūrovą
„Nors iš mokyklos laikų daug kas turbūt žino, kad sumaišęs mėlyną ir geltoną gausi žalią, tačiau kai kam veikiausiai gali kilti abejonių, kodėl būtent tos dvi spalvos. Kita vertus, žmogus yra priverstas galvoti, iš ko ta žalia gimsta“, – sako menininkas. Filme kapsintys lietaus lašai siejami su gyvybe, o kartu – ir su žalia spalva.
Analizuoja socialinius
klausimus
Autorius pripažįsta, kad tai – kitoks projektas, turintis visiškai kitokią potekstę nei įprastai. Pastarųjų metų menininko darbai – socialinės, politinės tematikos, susieti su mūsų gyvenimu, žmonių elgesiu, šalies, politikos problemomis.
„Dažniausiai keliu socialinius klausimus, bandau kalbėti apie mūsų visuomenės skaudulius, valdžios neįgalumą, jos darbų beprasmiškumą.
Pavyzdžiui, projektas „(Ne) vizitinė kortelė“ nukreiptas į politiką, valdžios žmonių elgesį. Tiesiog kalbu apie juos, jų darbus“, – pažymi pašnekovas.
Menininkas sako nesantis nusiteikęs prieš tuos menininkus, kurie tapo vien gerus dalykus, tačiau prisipažįsta, kad jis pats linkęs žmogų suerzinti, provokuoti mąstyti.
„Aš nesu nusiteikęs prieš tas parodas, kuriose eksponuojami puikūs tapybos kūriniai. Ten yra daug gėrio. Bet manau, kad menas dabar turėtų būti labiau susietas su kasdienybe: kas mums pačius jaudina, kas aplinkui darosi, o ne atitolinti nuo realijų, skaudulių. Menininkas – toks pats žmogus, kaip ir visi, todėl, mano nuomone, reikia atsižvelgti į tai“, – mąsto A.Žalpys.
Nusivylė politika
Menininkas prisipažįsta kuriantis vaizdo juostą apie policininkus, kurie nuo ryto iki vakaro budi vienoje vietoje, o ten, kur vyksta nusikaltimas, jų nėra.
„Kuriu videofilmą apie policininkus, kurie pastebi vairuotojus, darančius menkus nusižengimus, tačiau nevykstančius į tas vietas, kur tikrai yra reikalingi. Ar valstybės išlaikomi pareigūnai tikrai turėtų tuo užsiimti, kai aplinkui yra svarbesnių dalykų, kur jie galėtų nukreipti savo energiją“, – apie naująjį darbą užsiminė menininkas.
Jis tvirtina negalintis ramiai žiūrėti, kaip draskoma demokratija, kaip deklaruojami vieni dalykai, o yra elgiamasi visiškai kitaip.
„Esu nepatenkintas tuo, kas vyksta. Kiekvienas žmogus neturėtų stokoti pilietiškumo. Vieni savo pilietiškumą parodo mitinge, o menininkai galbūt gali parodyti kitaip. Man tai labai aktualu. Negalima nekreipti dėmesio į tai, kas vyksta visuomenėje. Taigi mano darbai – savotiškas protestas. Tikiu, kad menas – paveikus dalykas“, – pažymi pašnekovas.
Vaida REPOVIENĖ
A.Repšio nuotr. Pastebi. A.Žalpys savo darbais
siekia atkreipti žmonių dėmesį į visuomenės skaudulius, į valdžios ir politikų
elgesį.
