Meno studijas daugelis laiko neperspektyviu pasirinkimu ir jaunieji menininkai neretai dėl to patiria spaudimą. Vis dėlto savo keliu tvirtai einantys kūrėjai šį įsitikinimą susprogdina tarsi muilo burbulą.
Žymaus aktoriaus Valerijaus Jevsejevo sūnus Andrius teatro kvapą pažino dar būdamas vystykluose. Tačiau baigęs mokyklą jis metus studijavo kultūros istoriją ir antropologiją, vėliau – vaidybą. Supratęs, kad šis kelias ne jam, pasirinko lietuvių filologiją. Ir tai dar nebuvo paskutinė stotelė. Vaikinas nusprendė gyvenimą galutinai susieti su teatru.
„Nemažai jaunų žmonių nepatenkinti savo pasirinkimu, bet sukanda dantis ir kenčia. Aš jiems kartoju, kad išnaudotų visą skirtą laiką, kad per greitai nepasentų“, – sako A. Jevsejevas.
Ieškojimų kelias yra įdomus, nes juo einant atsiranda žinių ir pažinčių bagažas, o šį neštis galima iš vienos srities į kitą.
„Dabar mokslas labai formalus, nes sureikšminamas diplomas, o ne įgūdžiai. Tačiau nediplomuotas žmogus gali būti daug geresnis specialistas nei turintysis popieriuką. Svarbiausia – gerai atlikti savo darbą“, – įtikinęs pašnekovas.
Andrius neneigia, kad jo pasirinkimą savo gyvenimą susieti su teatru daug lėmė tėčio profesija, tačiau tai nebuvo pagrindinis veiksnys. A. Jevsejevas nebijo prisipažinti, kad tėtis niekuomet nė nebuvo jo aktoriaus idealas.
„Aš labai dažnai netgi nemėgstu jo scenoje. Man atrodo, kad jis daug geresnis kino, o ne teatro aktorius. Ir to pasakyti jam nebijau“, – prisipažino teatro kritikas. Ir pridūrė: „Aš matydavau visą pasirengimo procesą.“
Andrius prisimena, kaip jo tėtis repetuodavo virtuvėje ir galbūt tam tikrus dalykus išbandydavo su savo šeimynykščiais. O po teatre vykstančių temų ar dvasios repeticijų visas emocijas parsinešdavo į namus.
„Buitine plotme viskas atrodydavo labai paprasta ir žemiška, todėl scenoje visas žavesys išnykdavo. Nemėgdavau savo tėčio scenoje dar vaikystėje“, – prisiminimais dalijosi A. Jevsejevas.
Pašnekovas įsitikinęs, kad reikšmingą poveikį jo gyvenime turėjo ir tai, jog užaugo teatre, kur nuolat buvo apsuptas įdomių žmonių. Todėl teatro pasaulis ir scena jį visuomet traukė savęs link.
Andrius jauniems žmonėms pataria pašaukimu nepasikliauti, nes dažniausiai gyvenime nugali tie, kurie abejoja savo įsitikinimais ar jaunatvišku entuziazmu.
„Nesakau, kad jį reikia smukdyti ar tramdyti, bet būtina kelti sau klausimus ir prieš žengiant kiekvieną kūrybinį žingsnį pagalvoti“, – tvirtino panevėžietis.
Džiaugiasi netapęs aktoriumi
Andrius sako, kad nutraukus vaidybos studijas pirmosios savaitės nebuvo lengvos. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams suteikiama galimybė pasiimti akademines atostogas ir po metų grįžti į kitą kursą. A. Jevsejevas nusprendė tuo nesinaudoti.
„Būta visokių sėkmės istorijų. Tokią galimybę ir aš svarsčiau kokią savaitėlę, tačiau pagalvojau, kad laiko turiu ir neverta skubėti. O jeigu norėsiu grįžti, tą padaryti galėsiu bet kada“, – pabrėžė teatro kritikas.
Visgi vaidybos studijų Andrius atsisakė visam laikui ir pasuko į visai kitą sritį – lietuvių filologiją.
„Nusprendžiau pailsėti ir atsitraukti nuo teatro. Šiuo savo pasirinkimu džiaugiuosi iki šiol“, – neslėpė teatrologas.
Kaip prisipažino, vienu gyvenimo momentu jį buvo užklupusios dvejonės dėl pasirinkimo nebegrįžti į aktorystę. Tai paskatino režisieriaus ir aktoriaus Aido Giniočio kursas, kurio pagrindu susikūrė teatras „Atviras ratas“. Jei Andrius būtų nusprendęs po metų grįžti į vaidybos studijas, jis būtų patekęs į šį aktorių kursą.
„Į juos – kartu kuriančius, jaunus, entuziastingus – žiūrėjau šiek tiek su pavydu. Pati mintis, kad galėjau būti tarp jų, buvo žavi. Tačiau per laiką stiprus pirmasis įspūdis išblėso. Dabar sentimentų ar nostalgijos nebejaučiu“, – atvirai kalbėjo A. Jevsejevas.
Jis nebijo prisipažinti ir to, kad, matydamas šiuolaikinį teatrą, netgi džiaugiasi, jog nėra aktorius, nes dauguma jų tampa režisierių įkaitais. Tokios yra Lietuvos teatro tendencijos.
„Mūsų teatre vyrauja režisierių kultas, todėl labai retai kūrybingas aktorius yra reikalingas. Manau, kad dabartinėmis aplinkybėmis teatrologo profesija yra daug laisvesnė ir kūrybiškesnė nei aktoriaus“, – svarsto Andrius.
Laiko piktu žmogumi
A. Jevsejevo recenzijos nėra nuglaistomos saldžiais žodžiais ar teatro pastatymus aukštinančiais ditirambais. Teatrologo mintys aštrios, provokuojamos, kartais galinčios užgauti jautrios sielos meno žmones. Andrius sako, kad konfliktinių situacijų su teatralais dėl savo įžvalgų iki šiol neturėjęs, nebent švelnių ar ironiškų paerzinimų.
„Ne kartą teko išgirsti, kad Jevsejevas piktas žmogus. Tačiau tai dažniau sako tie, kurie manęs nepažįsta. Pažinusieji nuomonę dažnai pakeičia“, – šypsojosi jaunas vyras.
Jis tvirtino, kad teatro recenzijos toks pat kūrinys, kaip aktoriaus kuriami personažai. Andrius neslepia, kad jas kartais tyčia padaro aštresnes, nes taip norisi.
„Per šiokį tokį savo agresyvumą stengiuosi pasakyti, kaip jaučiuosi: galiu būti piktesnis ar išgyventi euforiją. Dauguma tai vertina kaip mano atvirumą, ko labai trūksta kituose kritiniuose straipsniuose“, – mąstė A. Jevsejevas.
Iš J. Miltinio dramos teatro vadovo pareigų pasitraukus Romualdui Vikšraičiui, laisvą vietą bandė užimti A. Jevsejevas kartu su Leonu Blėdžiu. Su juo Andrių sieja tvirtas ryšys nuo pat vystyklų – abu augo tuose pačiuose teatro grimo kambariuose.
„Po R. Vikšraičio eros ir kitų ne pačių kūrybiškiausių teatro metų mes susėdome ir pasikalbėjome. Pribrendo laikas mums apsispręsti – arba ką nors daryti, arba nutraukti virkštelę ir atsisveikinti. Tačiau tada to dar nesinorėjo, nusprendėme veikti, kol jaučiamės jauni ir entuziastingi“, – pasakojo panevėžietis.
Tuomet jauni vyrai buvo įsitikinę, kad J. Miltinio dramos teatrui atėjo permainų laikas. Visgi jų entuziazmas įvertintas nebuvo, o vadovo pareigos atiteko Linui Zaikauskui.
„Dabar turime tokį teatrą, kokį turime. Ir niekas nežino, kas būtų buvę, jeigu…“ – kalbėjo Andrius.
Tėvai pasirinkimą palaikė
Panevėžietis Laurynas Valkiūnas baigęs mokyklą studijuoti nepuolė, laisvus metus praleido režisuodamas vaizdo klipus ir reklamas ir kaupdamas patirtį. Vaikinas žinojo, kokią studijų kryptį rinksis, nes jam artimiausia vaizdinė kalba visada buvo kinas. Šiuo metu jis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kremta vaizdo režisūros studijas.
„Nors esu save išbandęs ir kitose meno srityse, tačiau kinas man labai artimas nuo vaikystės“, – teigė vaikinas.
Jis tik patvirtina, kad stojant į bet kokias meno studijas konkurencija didelė, o atranka itin kruopšti. Norima išrinkti būtent tuos, kurie turi motyvacijos.
Skirtingai nei daugumos jaunųjų menininkų, Lauryno nepasiekė tėvų įtikinėjimai ar spaudimas rinktis kitą studijų kryptį.
„Tas požiūris, jog tai nėra perspektyvi specialybė, mano tėvų buvo suprastas kaip mitas. Bet kokia specialybė gali būti perspektyvi, jeigu žmogus žino savo kelią“, – tvirtino L. Valkiūnas.
Jis džiaugiasi, kad akademijoje studentai turi galimybę žinių pasisemti iš žinomų režisierių bei patyrusių savo srities profesionalų, noriai besidalijančių patirtimi. Lauryno nuomone, visuomenėje sklandantis stereotipas, kad dėstytojai išsirenka savo favoritus ir su jais dirba, tėra mitas.
„Visi vienodai gauna dėmesio. Dėstytojai yra netgi artimesni studentams nei kituose universitetuose, nes to reikalauja pati specialybė“, – pabrėžė vaikinas.
Laurynas savo srityje tikrai nėra naujokas. Jam jau teko padirbėti su gerai žinoma atlikėja Erika Dženings. Vaikinas su bendraminčių komanda kūrė vaizdo klipą pernai Lietuvos „Eurovizijoje“ dalyvavusiai dainai „Leading Me Home“. L. Valkiūnas neslepia, kad tai buvo bene didžiausiais projektas, kuriame jam teko dalyvauti.
„Tokia jau mano specialybė, kad kiekvienas darbas turi būti iššūkis“, – šypsosi jis.
Laurynas neslepia, kad įsilieti į popkultūrą yra gerokai lengviau nei į meno industriją: akademinis pasaulis už tai, jog studentai bando įvairias praktikas, nesmerkia ir įžeidžiamų etikečių už tai neklijuoja.
Likimą pakreipė spektaklis
Aleksandro Špilevojaus, vieno perspektyviausių Lietuvos aktorių, suvaidinusio keliose kino juostose, daugybėje užsienio rinkai skirtų reklamų, pavardė buvo žinoma dar prieš įspūdingą jo karjerą. Panevėžietis būdamas vaiku pateko į vieno pavojingiausių ir labiausiai ieškotų šalies nusikaltėlių Romo Zamolskio rankas. Įkaitu tapęs dvylikametis berniukas tuomet savo pagrobėjui garsiai skaitė maldas iš tikybos vadovėlio. Jau tada ryškėjo A. Špilevojaus kūrybiniai ir aktoriniai gebėjimai.
Į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją panevėžietis baigęs mokyklą nestojo. Jis ilgai dvejojo, ką rinktis – muziką ar teatrą.
„Nutariau eiti kiek saugesniu keliu, todėl pasirinkau muzikos kūrimą ir garso režisūrą: pusiau techninį, pusiau meninį kelią“, – sakė A. Špilevojus.
Studijuodamas Kaune jaunuolis dažnai lankydavosi spektakliuose, o esminis gyvenimo lūžis įvyko pamačius Gintaro Varno spektaklį „Nusikaltimas ir bausmė“.
„Jį pamatęs, supratau, kad reikia eiti ten, kur iš tikrųjų noriu būti. Visada norėjau būti aktoriumi, tačiau tai galutinai supratau, pasukęs ne tuo keliu“, – tikino Aleksandras.
Nuolatinių raginimų ir kvietimų jis išgirsdavo ir iš draugų, kurie tuo metu jau studijavo akademijoje.
„Jie man nuolat įrodinėjo, jog turiu būti ten. Tai irgi buvo labai gera paspirtis“, – kalbėjo aktorius.
Jis savo pasirinkto kelio nenorintis sudvasinti, tačiau atsargiai jį išdrįsta pavadinti pašaukimu. Aleksandras sutinka, jog jauni žmonės aktorystę per daug idealizuoja ir netgi poetizuoja. Tačiau, jo teigimu, tai yra profesija, kuri reikalauja tam tikrų įgūdžių ir milžiniško atsidavimo. Jis tvirtina, kad aktoriui reikia aukoti ir savo laiką, ir pomėgius, be to, sunkius išbandymus patiria santykiai ar šeima.
„Aš visada žinojau, kad noriu kalbėti publikai, ir supratau, kad teatras tam yra tinkama vieta“, – pabrėžė aktorius.
Aktoriais tampa ne visi
A. Špilevojus ne tik vaidina, režisuoja spektaklius, bet ir jaunimą moko vaidybos meno. Jis mato, kaip jauni žmonės iš tėvų patiria spaudimą atsisakyti minčių apie aktorystę, kai kurių jaunuolių entuziazmą ir svajonę tai iš tiesų užgesina.
Jis pats su šeima turėjo panašių pokalbių, jais buvo siekiama pakeisti Aleksandro pasirinkimą.
„Jie bijojo ir jaudinosi dėl manęs. Tai gana logiška, – tvirtino panevėžietis. – Mano teatro studiją lanko nemažai talentingų ir perspektyvių mokinių, kuriuos tėvai taip pat bando pristabdyti. Jie mėgaujasi ir džiaugiasi, kai jų atžalos vaikšto į užsiėmimus ir kuria mėgėjiškus spektaklius, tačiau kai jie nusprendžia stoti į akademiją, bando perkalbėti.“
Panevėžietis neslepia, kad ne visi įstojusieji baigia akademiją. Ne išimtis buvo ir jo studijų laikais: iš trisdešimties pirmakursių studijas pabaigė penkiolika. O mažiau nei ketvirtadalis iš tiesų tapo aktoriais.
„Man labai gražu, kai žmonės supranta, kad tai ne jų kelias. Tačiau tokių, kurie iš vaidybos studijų pasitraukia ir sėkmingai imasi kitos veiklos, pažįstu vienetus“, – tikino A. Špilevojus.
Pasak jo, dažniausiai pasitraukimas tampa skausmingu procesu ir reikia laiko, kad žmogus suvoktų galintis imtis ir kitokios veiklos.
„Aš manau, kad pasitraukti reikia kuo anksčiau, nes žmogus turi daugiau laiko ir galimybių kibti į kažką kitą. Kuo vėliau pasitraukiama nuo aktorystės, tuo būna skausmingiau“, – neslėpė Aleksandras.
Tačiau skaudžiausia gyvenimo patirtimi vyras laiko, kai aktorius pasitraukia ar būna priverstas išeiti iš teatro jame išbuvęs 10 ar 15 metų. Tada tenka iš naujo mokytis gyventi.
„Įsivaizduokite, tu valandų valandas, paras aukoji teatrui, o gyvenimas eina pro šalį. Tuomet žmogus turi jaustis tarsi esąs kalėjime“, – nuogąstavo A. Špilevojus.
Nors jis mano, kad aktoriui popierėlis pliuso nepriduoda, tačiau akademijos reikšmės jis neneigia.
„Aktorius turi būti labai stipriai parengtas. Reikia parengti savo balsą, kūną, vidinį pasaulį. Nemanau, kad tai gali būti pasiekiama paauglystėje lankant teatro būrelį“, – įsitikinęs panevėžietis.
