„Ji buvo šilta, miela, turėjo viską, ką gražaus apie moterį sakoma. Be to, ji buvo labai talentinga menininkė“, – taip savo motiną, iškilią Lietuvos dailininkę Domicelę Tarabildienę apibūdino jos sūnus grafikas Rimtas Tarabilda, Juozo Miltinio palikimo studijų centre atidarant Valerijos Dichavičienės fotografijų parodą „Domicelė Tarabildienė. Lietuvos dailės klasikė – skulptorė, grafikė, tapytoja“ iš ciklo „Jie buvo greta mūsų“.
R. Tarabilda susižavėjęs vartė savo motinos D. Tarabildienės iliustruotas knygas. V. Benašo nuotr.
Viena ranka sūpavo kūdikį, kita – lipdė
Fotografijose D. Tarabildienę matome įvairiomis gyvenimo akimirkomis. Dailininkės bičiulė ir talentinga fotomenininkė V. Dichavičienė perteikė tą ypatingą švytėjimą, gyvenimo džiaugsmą, kurį tiesiog spinduliavo Domicelės šypsena ir visa jos esybė. Kiekviena fotografija, įamžinusi dailininkę namų aplinkoje kartu su jos vaikais, anūkais, yra svarbi gyvenimo kronikos dalis. Jausdama, kad artinasi mirtis, D. Tarabildienė paprašė pakviesti Valeriją ir jai patikėjo įamžinti paskutines savo valandas.
Lietuvos dailės klasikė, nusipelniusi meno veikėja, dailininkė Domicelė Tarabildienė (1912–1985) savo kūrybingu gyvenimu įrodė, kad galima menininkės talentą derinti su meile šeimai, keturiems savo vaikams. Per parodos atidarymą grafikas R. Tarabilda pasakojo apie savo mamą, kad ji sugebėjo viena ranka sūpuoti kūdikį, o kita minkyti molį ir lipdyti.
Domicelė gimė 1912-ųjų gegužės 9 dieną Andrioniškyje. 1929 metais įstojo į Kauno meno mokyklą, po ketverių metų ėmė mokytis skulptūros. 1934-aisiais iliustravo pirmąją knygą „Pasaka apie pelėdą“. 1935-aisiais Kauno meno mokykloje baigusi skulptūros specialybę, po poros metų pasaulinėje meno ir technikos parodoje Paryžiuje laimėjo aukso medalį už knygų iliustracijas ir garbės premiją už etnografines lėles.
R. Dichavičius ir R. Tarabilda.
Jaunai menininkei atsivėrė vartai į Paryžių, ji pradėjo studijuoti Valstybinėje aukštojo dekoratyvinio meno mokykloje. Dailės paslapčių ją mokė garsiojo skulptoriaus Ogiusto Rodeno mokinys – profesorius Polis Fransua Niklausas.
D. Tarabildienė, kai rengėsi į Paryžių, jau turėjo tris vaikus. Juos sutiko prižiūrėti seneliai ir seserys. Po kurio laiko į Paryžių atvyko ir jos vyras. Bendraminčiai menininkai Lietuvoje buvo dalyvavę S. Dariui ir S. Girėnui skirto pašto ženklo sukūrimo konkurse ir jį laimėję.
Domicelei premijos, apdovanojimai buvo skiriami ir savoje šalyje, ir užsienyje. Dar tebesimokydama Paryžiuje, ji buvo apdovanota medaliu „Už išskirtinius laimėjimus“ Berlyno pirmojoje tarptautinėje dailiųjų amatų parodoje.
Vienas menininkės gyvenimo etapas buvo susijęs ir su Panevėžiu – 1928–1929 metais ji mokėsi miesto mergaičių gimnazijoje.
D. Tarabildienė mirė 1985-aisiais, amžino poilsio ji atgulė Vilniuje, Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.
Atlaikė likimo smūgius
Nepaprastai talentingai ir darbščiai menininkei nebuvo neįveikiamų kūrybos kliūčių. Jos sūnus – jaunėlis R. Tarabilda – prisimena, kad per kraustymąsi iš vienų namų į kitus dingo aplankas su knygos „Nemuno šalies pasakos“ iliustracijomis. Tai buvo milžiniškas, labai daug pastangų pareikalavęs darbas, tačiau Domicelė nepalūžo. Ji, pasitelkdama gana sudėtingą techniką, atkūrė prarastas iliustracijas.
Likimas dailininkei atnešė daug skausmo: išgyventos okupacijos, kalėjimo žiaurumus patyręs ir nuo sunkių išbandymų gyvenimo džiaugsmą praradęs vyras, sovietmečio realijoms nepaklusęs sūnus Arūnas, talentingas menininkas, kuriam tarnyba sovietinėje armijoje baigėsi pavojinga liga, o vėliau ir mirtimi.
Tie smūgiai nesugniuždė dailininkės, jos talentas skleidėsi įvairiose dailės srityse: grafikoje, tapyboje, skulptūroje, fotografijoje. Menininkė sugebėjo džiaugtis, puoselėti gėrį, grožį ir dalytis tuo su kitais.
Per parodos pristatymą skulptorius Sigitas Straigys papasakojo šmaikščią istoriją, kaip jį, dar mokinį, sužavėjo Domicelės Tarabildienės medžio darbai – visokie vabalai, žiogai, kuriuos dailininkė parodė moksleiviams pasakodama apie meną. Tas bendravimas su garsia dailininke įkvėpė pasirinkti skulptoriaus specialybę.
Draugystės rezultatas – nuostabi paroda
Parodos autorė V. Dichavičienė negalėjo atvykti į renginį, todėl fotografės kūrybą J. Miltinio palikimo studijų centre pristatė jos vyras – žymus fotomenininkas, dailininkas, knygų sudarytojas Rimantas Dichavičius.
R.Dichavičius pristato V. Dichavičienės fotografijų knygą „Jie ėjo su mumis į laisvę“.
„Mano žmona Valerija yra labai sąžininga ir gyvenime, ir savo profesijoje. Tai, ką ji daro, daro be galo kruopščiai ir maksimaliai, kiek leidžia jos talentas ir fizinės jėgos, – pasakojo svečias. – Darbai atspausti, retušuoti, parengtas katalogas. Kiekvienas brūkšnys yra svarbus. Viską ji darė su begaline meile.“
Pasak R. Dichavičiaus, D. Tarabildienė buvo Valerijos draugė, jos dvasios atrama.
„Dviejų tikrų moterų susitikimas, kai nevaidinama, nesimaivoma, viskas tikra, – kalbėjo jis. – Puiki dvasinė kalba, šviesa, nors žmogus truputį pozuoja, nes visi fotografuodamiesi tai daro, bet Domicelė laisvai šypsosi. Yra tokių gražių kompozicijų: su veidrodžiu, su autoportretu iš Paryžiaus laikų. Kiekviena nuotrauka daryta kitu laiku ir yra vis kitokios nuotaikos.“
Fotomenininko teigimu, D. Tarabildienė savo kūryba, savo buvimu, savo begaliniu atsidavimu profesijai daugiau ar mažiau pakeitė visus.
„Tai nugyvento gyvenimo ir maksimalaus atsidavimo jam pavyzdys, – sakė R. Dichavičius. – Meilė, pagarba tam, kas vartys knygas, kas jas vertins. Kelios kartos užaugome su jos knygomis. Daugelis jų jau tapo simboliais – realiais ir nerealiais. Tai apibendrinti vaizdai, epochos. Jei visi nugyventų tokį gyvenimą, pasaulis būtų žydintis sodas.“
Parodoje eksponuojamos fotografijos atspaustos taikant naują technologiją – panaudoti ne dažai, o mineralai. Jos nebijo saulės, neblunka, garantija duodama dviem šimtams metų.
Norėtų nuvežti į Paryžių
Parodos iniciatorius skulptorius Juozas Šlivinskas, jau daug metų bendradarbiaujantis su Juozo Miltinio palikimo studijų centru ir buvęs legendinio režisieriaus bendražygis, sakė, kad sumanymas parodyti V. Dichavičienės sukurtas D. Tarabildienės fotografijas kilo prieš kelerius metus lankantis Dichavičių namuose.
R. Dichavičius (iš kairės į dešinę), R. Tarabilda, R. Maselytė, J. Šlivinskas, S. Straigys.
Pasak skulptoriaus, tuos lietuvius menininkus vienija Paryžius. Todėl, jo nuomone, būtų puiku vėliau šiuos darbus parodyti Prancūzijos sostinėje, ir nebūtinai prestižinėje galerijoje, o tinkamoje fotografijai bet kokioje erdvėje.
Parodos atidarymo dalyviai ne tik apžiūrėjo fotografijas, bet ir susipažino su D. Tarabildienės iliustruotomis knygomis – jos eksponuojamos J. Miltinio palikimo studijų centre. Grafikas R. Tarabilda susijaudinęs apžiūrėjo motinos iliustruotas knygas: šios jam priminė jau primirštus gyvenimo įvykius. Jis stebėjosi, kad pavyko surinkti tokius retus leidinius nuo pat pirmųjų iki naujausių, kad ekspozicijoje yra net ir JAV bei Pietų Amerikoje išleistų knygų.
Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Rima Maselytė svečiams padovanojo knygų „Juozo Miltinio asmeninė biblioteka“. Jos supažindina su legendinio režisieriaus sukauptais knygų lobiais.
Virginija JANUŠEVIČIENĖ
