Garsiosios menininkų grupės „Angis“ narys kaunietis Antanas Obcarskas išraiškos įvairove iki šiol tikrina žiūrovų budrumą. Jis nuolat eksperimentuoja ir ieško, nesileidžia įspaudžiamas į kokias nors normas. Pasąmonėje gimusios idėjos menininko drobėje dažniausiai virsta abstrakcijomis.
Bando žiūrovų budrumą
Vienas žinomiausių vidurinės kartos lietuvių menininkų A.Obcarskas, garsiosios „Angies“ grupės narys, surengęs daugiau nei dvidešimt personalinių parodų, dalyvavęs daugybėje grupinių ekspozicijų, projektų Lietuvoje ir užsienyje, vis dar stebina žiūrovus.
Darbuose dailininkas slepia emocijas ir juos sukuria išskirtinius: dienos šviesoje jie atsiskleidžia vienomis spalvomis, dirbtinėje šviesoje sužiba kitomis. Menininko darbuose retas kuris pastebės konkrečias figūras, nors kai kas gali įžvelgti ir daug sudėtingesnių dalykų.
A.Obcarskas – menininkas, kurio išraiškos įvairovė nuolat bando žiūrovo budrumą, nesileidžia įspraudžiama į kokius nors kanonus. Jis nuolat eksperimentuoja ir ieško. Ne vienas menotyrininkas pabrėžia, kad menininkas – griežtų, racionalių optinio meno, geometrinių formų kūrėjas, bet tapo prasiveržusių emocijų kompozicijas.
„Paveikslą nutapau per vieną seansą, vienu prisėdimu. Drobėje palieku vieną energiją, vieną nuotaiką“, – kūrybos paslaptimis dalijasi garsus dailininkas.
A.Obcarskas įsitikinęs, kad antrą kartą į tą pačią upę bristi negalima. Pasak jo, kitą dieną reikės viską pertapyti, o rezultatas vis tiek atrodys nevykęs. Jis neslepia: tapyti vienu prisėdimu sunku. Tačiau prisipažįsta, kad kol nebaigė darbo, negali atsigulti ramus. Autorius tiki, kad tokia tapyba reikalauja didelio susikaupimo, drausmės.
Išliejo susikaupusius jausmus
53-ejų tapytojas pastarųjų metų darbus, pavadintus „Horizontai“, pristatė A galerijoje. Jis apie savo kūrybą pasakoja itin lakoniškai. Tačiau ji pati labai iškalbinga.
Todėl pakvietęs į savo personalinę parodą, dailininkas parengė staigmeną. Kai susirinkusieji šnekučiavosi, jis susikaupusius jausmus išliejo drobėje ir vėliau ją dovanojo vienam laimingųjų.
Menotyrininkė Aistė Paulina Virbickaitė teigia, kad A.Obcarsko parodoje „Horizontai“ – abstraktūs paveikslai. Čia, pasak jos, nėra jokio pasakojimo, menininko darbuose nevaizduojamos istorijos ir jokie konkretūs objektai.
„Jei jums kartais pasirodys, kad paveiksle matote peizažą, aš paprieštarausiu, jog tai – natiurmortas. Arba atvirkščiai. Ir būsime abu teisūs. Gera žinia – šiuose paveiksluose pasakojama daug ir įdomiai. Tik tai daroma tapybos kalba. Juk klausydamiesi rūsčios karo dainos nereikalaujate konkretaus žirgų kanopų ar patrankų garso, o susikuriate nuotaiką iš skambesio bei kompozicijos, taip ir paveiksle“, – aiškina menotyrininkė. Intriga ir veiksmas, pasak A.P.Virbickaitės, slypi menininko potėpiuose, kolorite ir kompozicijoje.
„Ir tai gali įtraukti, kaip įtraukia muzika, poezija ar šokis“, – pabrėžia menotyrininkė.
Darbai gimė žiūrint į horizontą
Parodoje eksponuojami vasarą tapyti autoriaus darbai. Stilistiškai jie labai įvairūs, margi, jausmingi ir nenuspėjami – kaip pats menininkas.
A.Obcarskas tikina, kad tie kūriniai tarsi patys jį susirado. Jie sukurti šiais metais. Gimė visai netikėtai Bikuškio dvare, plenere.
„Po visų aklimatizacijų reikėjo pradėti ką nors veikti. Ilgai ir įtemptai galvojau, bet niekas nešovė į galvą. Tada sėdėjau balkone, rūkiau ir žiūrėjau į horizontą: į žemę, į vandenį, į dangų. Tiesa, jame nieko nemačiau. Galva buvo tokia tuščia, kad nebežinojau, ką ir daryti“, – prisipažįsta menininkas. A.Obcarskas sako taip į tolį žiūrėjęs kelias valandas, kol paėmęs teptuką. Tada drobės viduryje nubrėžęs storą liniją ir ėmęs improvizuoti, kas yra tolyje.
„Paskui atsirado ir fonas, ir kitų elementų. Stengiausi piešti tai, ką pajaučiau, kas rodėsi mintyse“, – su vasaros kūriniais supažindina dailininkas.
A.Obcarskas prisipažįsta nemėgstantis ryškių spalvų, todėl dažniausiai vyrauja šalti, ramūs tonai. Tiesa, grįžus iš Indijos keliuose darbuose prasiveržė ryškios spalvos – buvo pagautas kelionės prisiminimų, tačiau tai netruko ilgai.
„Saulės nebuvimas daro savo, todėl vėl grįžau prie senų įpročių“, – šypsosi menininkas.
Visi parodoje eksponuojami paveikslai tapyti per dieną ir vienu ypu.
Kuriama koncentruotai ir greitai, kol nespėjo išdžiūti sluoksnis ant sluoksnio tepami dažai.
Renkasi subtilią techniką
Menininkas paletės nenaudoja – grynus dažus maišo tiesiog ant drobės. „Toks tapymo būdas kaskart yra nuotykis. Toks, kuriam reikia pasiruošti, panašiai kaip prisipažinimui, kad myli: abejoti, bijoti ir geisti – savo nuomonę dėsto menotyrininkė A.P.Virbickaitė. – Menininkas dirba: galvoja, domisi, analizuoja save ir kitus, ieško. Ne paslaptis, kad ir tapytojui pasitaiko, jog paveikslas pasako „ne“.
Kitaip tariant – nepavyksta. Tada tenka pripažinti nesėkmę ir sukaupus jėgas kitą dieną nepavykusį paveikslą iš naujo tapyti.“
Menotyrininkė pabrėžia, kad tokio darbo principo privalumai – emocinis paveikslų vientisumas, primenantis improvizuojamą melodiją. A.P.Virbickaitė pažymi, kad dailininko pasirinktos tapymo technikos paveikslai vienas nuo kito labai skiriasi tarsi žmonių šypsenos ryte ir vakare.
Kviečia keliauti
Menininkas darbuose skirtingų pločio ir intensyvumo potėpiais įkalina jį užplūdusius jausmus. Jų kuriamas raštas dar vadinamas paveikslo faktūriškumu.
„Stori dažų sluoksniai ir potėpiai sudaro reljefą – minkštus nutekėjimus keičia aštrios linijos ar ekspresyvūs tarsi bangų keteros dažų šuorai. Žvelgdami į šį bangavimą ilgėliau pastebėsite, kaip jis įtraukia, veda žvilgsnį nuo vieno paveikslo fragmento prie kito. Taip kuriamas beveik fiziškas tapybos pajutimas. Žinote, kodėl visuose muziejuose mus lydi griežti įspėjimai: „Paveikslų rankomis neliesti?“ Nes įtikinamą tapybą išties norisi paliesti. Kaip vilnijantį šilką ar ruplėtą medžio žievę“, – aiškina A.P.Virbickaitė.
Menotyrininkė sako, kad spalvos menininko paveiksluose – svarbiausi pasakotojai. Potėpiai sukuria bendrą nuotaiką, o spalvos vedžioja žvilgsnį po visą paveikslą, atveria abstrakčias geometrines formas ir kiekvienai jų suteikia savitą skambesį.
„Ir kai mūsų žvilgsnis keliauja nuo vienos spalvinės dėmės prie kitos, vietomis sustoja ar grįžta atgal – mes jau elgiamės pagal autoriaus sumanymą ir keliaujame jo nubrėžtu maršrutu, vadinamu kompozicija. Ir ši kelionė, skirtingai nei įprastinis pasakojimas, neturi pabaigos. Tik viliojamus horizontus“, – pažymi menotyrininkė.
Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt
