„Ekrano“ gamykla buvo įkurta 1962 metais per Sovietų Sąjungos industrializacijos bumą. Praėjus daugiau nei dešimtmečiui čia pradėti gaminti spalvoto vaizdo kineskopai buvo pagrindinė „Ekrano“ produkcija. 2004 metais „Ekraną“ iš rinkos pradėjo stumti pigesni ir efektyvesni skystųjų kristalų ekranai. Taigi kineskopai nebegalėjo konkuruoti su naujomis technologijomis, todėl 2006-aisiais „Ekranui“ paskelbta bankroto byla.
Dokumentinio kino režisierius L. Mikuta su „Ekrano“ gamykla sąsajų neturi, tačiau bendraudamas su buvusiais gamyklos darbuotojais pajutęs jų nostalgiškus jausmus.
Šie faktai yra tik didžios istorijos trupiniai. Daug svarbiau, kad ši gamykla daugelį metų gyvavo kaip socialinis organizmas ir vienaip ar kitaip palietė daugelio panevėžiečių gyvenimą. „Ekranas“ ir šiomis dienomis išlieka gyvas žmonių prisiminimuose bei neištrinama miesto gyvenimo dalimi.
Fotomenininkas Stanislovo Bagdonavičiaus, stiklo menininkė Sigita Grabliauskaitė ir dokumentinio kino kūrėjas Linas Mikuta – suvienijo jėgas ir į žlugusios gigantiškos gamyklos istoriją pažvelgė per meno prizmę. Jų dėka gimė paroda „Ekrano metamorfozės“.
Klaipėdoje gimęs režisierius L. Mikuta pristatė dokumentinį kino filmą „Ekranas. Iškvėpimas“. Su buvusiais darbuotojais bendravęs kino režisierius pajuto, kad griuvėsiais tapusi įmonė žmonėms kelia nostalgiškus jausmus.
„Išėjau iki galo nesuvokdamas, kas įvyko. Dar daug mėnesių keldavausi tuo pačiu laiku ir atrodė, kad tuoj reiks bėgti į darbą, – sakė vienas iš Lino Mikutos filmo herojų ir susimąstęs pridūrė: – Čia žmonės išmoko dirbti ir bendrauti.“
Daugeliui „Ekranas“ buvęs gyvenimo mokykla: čia susipažinę žmonės kūrė šeimas, o kai kas ir palydėjo jaunystę. Gamykla netgi formavo Panevėžio miesto gyvenimą ir jo veidą.
„Jeigu ne „Ekranas“, nebūtų buvę kultūros rūmų, galbūt nė futbolo nebūtų buvę. Pučiamųjų orkestras, estradinis ansamblis – „Ekranas“, operetė – „Ekranietė“. Kad ir kur eisi, visur pamatysi „Ekraną“, – dalijosi buvęs gamyklos darbuotojas.
L. Mikuta su „Ekrano“ gamykla sąsajų neturi, o su Panevėžio fotografijos ir Dailės galerijomis pradėjo bendradarbiauti prieš keletą metų. Jo žmona – fotografė ir kino operatorė – Aukštaitijos sostinėje yra surengusi kelias parodas.
Filmo herojus prakalbino
Prie projekto „Ekrano metamorfozės“ prisijungęs L. Mikuta sako, kad herojų trumpametražiui filmui ieškojo įvairiai. Vienus prikalbinti pasidalyti savo prisiminimais nebuvo sudėtinga, kitiems reikėjo daugiau laiko.
Režisieriaus žiniomis, parodžius filmą Fotografijos galerijoje, atsirado daugiau žmonių, kurie norėtų pasidalyti savo istorijomis.
Į dokumentinį filmą „Ekranas. Iškvėpimas“ pateko ne visi herojai, kai kurie jame tik šmėkšteli.
„Dažnai nutinka taip, kad į galutinį filmo variantą patenka ne viskas, kas filmuojama“, – „Sekundei“ teigė L. Mikuta.
Kūrėjas neatmeta minties, kad filmas gali turėti tęsinį, nes jį parodžius Panevėžyje sulaukęs itin daug teigiamų ir įkvepiančių atsiliepimų.
„Kadangi darbas pavyko, galvoju sukurti dokumentinį filmą apie „Ekraną“. Jo tema gali būti aktuali visame Baltijos regione, kur egzistavo didžiulės, produkciją Sovietų Sąjungai gaminusios gamyklos“, – tvirtino menininkas.
L. Mikuta su kiekvienu filmo herojumi plėtojo dialogą: buvę darbuotojai dalijosi prisiminimais ar tuo metu gimusiomis netikėtomis mintimis. Režisierius pajutęs, kad pašnekovai kalbėjo ne apie gamyklą, o apie artimą ir brangų žmogų.
„Dokumentiniame filme norėjau atskleisti, kad apie „Ekraną“ reikia galvoti ne kaip apie gamyklą, o kaip apie asmenį. Šis filmas gimė kaip requiem svarbiam žmogui“, – pabrėžė režisierius.
Kūrėjas neslepia, kad filmas apie „Ekraną“ gimė įgyvendinant projektą, tačiau tai per laiką tapo jo paties gyvenimo dalimi. Juostos planavimo darbai ir pirmieji susitikimai prasidėjo pernai lapkritį, o filmuoti imta pavasarį.
Duženos virsta menu
Menininkė Sigita Grabliauskaitė daugiau kaip dvidešimt metų stiklo darbus kuria iš „Ekrano“ gamykloje gamintų kineskopų duženų. Ji dar mena dienas, kai studijų laikais gigantiškoje gamykloje atliko praktiką.
„Vykdavome čia susipažinti su kineskopų gamybos procesu, taip pat su krištolu ir jo graviravimu“, – „Sekundei“ sakė menininkė.
Su stiklu S. Grabliauskaitė nesiskiria nuo 1980-ųjų. Jau tuo metu ji norėjusi pasirinkti įdomią specialybę. Menininkei patiko ir tai, kad stiklas jai buvo visai nepažįstamas.
„Mano tėvų namuose buvusi čekiško stiklo kolekcija buvo ištraukiama tik du kartus per metus. Ji visada man darė įspūdį. Su stiklu – kaip ir su žmogumi: arba susipažįsti ir tuoj pat pradedi bendrauti, arba jį prisipratini pamažu“, – juokavo moteris.
Darbą su „Ekrano“ kineskopų duženomis S. Grabliauskaitė vadina archajišku pasirinkimu, leidžiančiu kurti netikėtų formų skulptūras. Dirbdama su karštu stiklu ji stengdavosi kuo labiau priartėti prie skaidrumo.
„Teleskopų duženos suteikia didesnę galimybę žaisti su stiklu ir improvizuoti bei interpretuoti“, – tvirtino kūrėja.
S. Grabliauskaitė neslepia, kad Vilniaus dailės akademija padėjo suvokti stiklo meną. Žmonės įpratę matyti stiklą, naudojamą pramoninio dizaino srityje.
Menininkė nuo 1999 metų studentus moko dirbti su „Ekrano“ stiklo duženomis. Pasak moters, dirbantis su stiklu žmogus pirmiausia turėtų suprasti medžiagą ir jausti jai pagarbą. Taip pat nepamiršti fizikos ir chemijos pagrindų.
Moteris apgailestauja, kad stiklas, iš kurio buvo daromi „Ekrano“ kineskopai, netrukus baigsis, nes pradėti gaminti plazminiai televizoriai.
Kolekciją praturtins
Parodoje „Ekrano metamorfozės“ S. Grabliauskaitė panaudojo ir keletą senesnių savo darbų, tačiau didžioji dauguma jų sukurti būtent šiai progai.
Stiklo formas ji paruošė jau po Naujųjų metų, kad visus darbus parodai suspėtų pateikti laiku. Besirengdama „Ekrano metamorfozėms“ kūrėja dalyvavo ir meninio stiklo simpoziume „GlassJazz“, todėl juokauja, kad sukosi kaip tikra studentė.
Ne visi darbai tilpo į nedidelę Fotografijos galeriją, todėl kai kuriuos teko parsivežti į Kauną. Pasibaigus parodai S. Grabliauskaitė savo stiklo dirbinių pardavinėti nesiruošia. Ji mananti, kad lietuviai kūrinius nori nusipirkti labai pigiai, nes mūsų šalyje vis dar nėra meno kultūros.
„Šiuo klausimu mums dar reikia augti. Įsigyti meninių stiklo kūrinių galbūt trukdo pinigų stygius. Jungtinėse Amerikos Valstijoje stiklo kultūra stipresnės nei Baltijos šalyse. Nors man atrodo, kad ši medžiaga turi magiją ir jaunus žmones traukia“, – tvirtino S. Grabliauskaitė.
Menininkė ketina esamą kolekciją praturtinti naujais kūriniais ir rengti parodas kitose erdvėse.
„Norėčiau plėtoti tą pačią tematiką, bet ne apie „Ekraną“ – galvoju pratęsti spalvinę gamą“, – kalbėjo menininkė.
Nuotraukos – tarsi dokumentai
Trečiasis kūrėjas, dalyvavęs projekte „Ekrano metamorfozės“, gerai žinomas fotomenininkas Stanislovas Bagdonavičius. Jis daug metų dirbo fotoreporteriu ir fiksavo „Ekrano“ gamyklos istoriją bei jos žlugimą.
S. Bagdonavičius pabrėžė, kad savo nuotraukomis nenorintis nieko įžeisti ar kaltinti, ir prisiminė laikus, kai jam durys į „Ekrano“ gamyklą buvo uždarytos.
„Tai pirmoji socialinė paroda Panevėžio apskrityje. Šioje parodoje eksponuojamos fotografijos yra tarsi dokumentai“, – pabrėžė fotomenininkas.
Susiorientuoti prabėgusio „Ekrano“ laiko tėkmėje padės prie nuotraukų esantys trumpi aprašai.
Kiekvieno iš trijų menininkų pastangomis „Ekranas“ savaip ir jautriai įgavo naujas formas, todėl dabar yra proga pažvelgti į unikalias jo metamorfozes. Prie jų prisiliesti galima iki rugsėjo 25 dienos jaukioje Fotografijos galerijos aplinkoje. Apsilankiusieji turės galimybę išvysti L. Mikutos sukurtą filmą ir filmuotą parodos atidarymą.
Audinga SATKŪNAITĖ
A. BANKAUSKAITĖS nuotr.
