Kuria sakraline tematika
Palyginti neseniai į medžio drožybą pasinėręs panevėžiečiams gerai žinomas skulptorius Stanislavas Janušas gali pasidžiaugti sukaupęs didelę darbų kolekciją. Dalis jo darytų rūpintojėlių stovi prie bažnyčių, parkuose, kiti įsitaisė individualiuose namuose, sodybose.
Iš privačių asmenų sulaukiantis nemažai pasiūlymų išdrožti dekoratyvinių nykštukų ar kitų grožybių, gerai dvasininkų bendruomenės atstovams žinomas menininkas neapleidžia ir pamėgtos sakralinės tematikos. Prieš kelias dienas keturių metrų aukščio jo daryta skulptūra vietą rado Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kieme.
Skulptūra „Dievo motina su kūdikiu ant rankų“ prie bažnyčios pastatyta likus kelioms dienoms iki Karaliaus Mindaugo karūnavimo šventės.
„Su kunigu jau seniai derinome. Kad skulptūra pastatyta prieš Valstybės dieną, sutapimas. Norėjau, kad kunigas kūrinį pašventintų, tačiau šias apeigas nukėlėme į Švč. Mergelės Marijos į dangų ėmimo dieną“, – teigė medžio drožėjas.
Žinomas medžio skulptorius neseniai pasijuto tikru menininku. Tapybos traukai negalėjęs atsispirti vyras tarsi netikėtai pakluso patriotiškai nusiteikusio tėvo valiai ir tapo karininku. Atitarnavęs kariuomenėje S.Janušas vėl grįžo prie savo pomėgio ir ėmė drožinėti.
Kūryba pasivijo
Į atsargą išėjęs karininkas įsitikinęs, kad abi profesijos artimos jo sielai ir niekada viena kitai netrukdė. Nuo mažens iš rankų nepaleidęs teptuko, netikėtai jis vėl atrado sielos džiaugsmą.
„Visą gyvenimą buvau dailininkas, tačiau taip susiklostė, kad iš karto negalėjau baigti to, ko norėjau“, – prisipažįsta S.Janušas. Menininko gyslelė vėl pabudo išbuvus visą tarnybos laiką. Išėjęs į atsargą vyras ėmėsi teptuko, tačiau tapyti trukdė suprastėjęs regėjimas.
„Vieną kartą knaisiojausi po senus daiktus ir aptikau dar tuomečiame Leningrade pirktus ir nepanaudotus medžio drožinėjimo įrankius. Tąkart menininkų sostinėje ieškojau tapybos priemonių ir pamačiau pigiai kainuojančius drožybos reikmenis. Kadangi esu žemaitis, o, kaip žinoma, jie labai taupūs, pagalvojęs, kad galbūt tie daiktai kada nors pravers, ėmiau ir nusipirkau, – juokiasi pašnekovas. – Nusprendžiau juos išmėginti, atsinešiau iš kaimyno liepos gabalą ir nudrožiau pirmąjį rūpintojėlį. Išėjo visai neblogai, be to, pastebėjau, kad užsiimti šiuo darbu man netrukdo toliaregystė.“
Vyrui patiko ir tai, kad nudrožtas daiktas apčiuopiamas – tai ne koks nors paveikslas. Jau bemaž penkiolika metų, kai S.Janušas užsikrėtęs medžio skulptūra. Jo darbus itin vertina dvasininkai.
„Prie širdies man sakralinė tema, todėl nemažai prašymų sulaukiu iš kunigų. Dauguma jų mane pažįsta dar iš senų laikų, kai platindavau atvirukus. Tačiau negaliu teigti, kad mane susirado iš karto. Iš pradžių pats po parapijas vežiojau savo darbus ir siūliau juos pirkti“, – prisimena skulptorius.
Jis džiaugiasi savo skulptūromis papuošęs Miežiškių, Ramygalos, Pabiržės bei kitus kaimus. Nemažai jo darbų yra Panevėžyje, Biržų, Rokiškio rajonuose.
Likimo ženklas
S.Janušas prisipažįsta, kad pradžia, kai paliko tarnybą ir jautėsi vienišas, nežinojo kuo užsiimti, buvo sunki. Menininkas tiki, kad eiti drožėjo keliu jam buvo nulemta. Kaip pats sako, gavo Dievo ženklą arba buvo palytėtas Aukščiausiojo rankos.
Pašnekovas pasakoja, kad turėjo nedidelę kolekciją pirmųjų savo darbų. Kaip tik tuo metu vyko Kaziuko mugė ir pažįstami pasiūlė jam atsinešti savo kūrinių. Susikrovęs su meile darytus pirmuosius drožinius, vyras įsitaisė su jais mugėje, tačiau prisipažįsta, kad ilgai nesulaukė pirkėjų.
„Skulptūras, nors jos ir nebuvo labai didelės, po kelis litus negalėjau pardavinėti. Išgirdę, kad darbeliai kainuoja 20–25 litus, žmonės tik pasidžiaugdavo jais“, – prisimena S.Janušas. Vyras neslepia jau norėjęs pakilti, susirinkti prekes ir traukti namo, kai netikėtai prie rūpintojėlio pripuolė neįgali mergina, apsikabino skulptūrėlę ir ėmė ją bučiuoti, nuoširdžiai džiaugėsi.
„Priėjusi jos močiutė paklausė, kiek kainuoja. Atsakiau, kad 25 litus. Moteris apgailestavo teturinti tik aštuoniolika litų. Matydamas, kad mergina labai susižavėjusi skulptūra, močiutei pasiūliau pirkti ją už aštuonis litus, o kitus sau pasilikti. Patikėsite ar ne, bet kitą dieną sulaukiau lemtingo skambučio, nuo jo prasidėjo mano, kaip medžio drožėjo, karjera – nuolatinis užsakovas ėmėsi mano darbus pardavinėti. Ta neįgalioji – Dievo ženklas“, – apie lemtingą neįgaliosios pasirodymą pasakoja medžio drožėjas.
Prasidėjo nuo kopijos
S.Janušas prisipažįsta daile susidomėjęs nuo mažens. Pirmąjį savo darbą mena su šypsena. Tada, dar neidamas į mokyklą, jis nukopijavo nuo cigarečių pakelio „Prima“ slidininko siluetą.
„Kas matė, tikino, kad, kaip mažam vaikui, tai labai gražus darbelis. Mama ir tėtis buvo nustebę“, – pasakoja menininkas.
Tarybiniais laikais sienlaikraščiai neapsieidavo be menininko piešinių, kai tik turėdavo laisvą minutę, Stanislavas į rankas čiupdavo pieštuką. Tuomet jis puoselėjo svajonę tapti dailininku.
Tačiau planus koregavo laik-metis: kad nebūtų persekiojami, S.Janušo artimieji turėjo slapstytis. Kelerius metus bajorų šeimai padėjo pakeista pavardė – iš Januševičių jie tapo Janušais. O paslapčiai išaiškėjus žemaičiai privalėjo palikti Lietuvą, kad nepatektų į tremtį.
Vienintelis laisvas kelias atsivėrė į Kaliningradą, kur, pasak S.Janušo, niekas netikrino atvykėlių. Čia svarbiausia buvo, kad jie dirbtų.
Kadangi baigė rusų mokyklą, jis buvo nusižiūrėjęs Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) I.Repino institutą. Susikrovęs savo kūrinius, Stanislavas išvažiavo Leningradan, tačiau pamatęs kitų stojančiųjų darbus nusivylė savais ir grįžo namo.
„Ten stojo jau baigusieji dailės institutus. Net nebandžiau laikyti egzaminų. Kur ten aš, savamokslis, – pagalvojau“, – prisimena skaudžias akimirkas pašnekovas.
Paskui S.Janušas su tėvais grįžo į Lietuvą. Pradėjo dirbti, kaip pats sako, juodadarbiu, vėliau buvo kultūros namų meno vadovu.
„Pasiuntė į kultūros darbuotojų tobulinimo kursus Vilniuje. Mokiausi dailininko ir apdailininko specialybės.
Tėvas, aišku, į tokius mano mokslus žiūrėjo skeptiškai, jam nepatiko, kad tapsiu menininku“, – atvirai kalba pašnekovas.
Dailininku nepasijuto
Mokydamasis pas pačius geriausius menininkus Stanislavas sakė perpratęs visas dailės paslaptis.
Tačiau profesionaliu dailininku vis tiek nepasijuto.
„Niekas tuomet į mane rimtai nežiūrėjo. Be to, įsidarbinau fabriko dailininku ir savo kūrybai nebeturėjau laiko“, – prisipažįsta S.Janušas. Paskui šešiolika metų dirbo prekybos reklamoje.
Vėliau, Panevėžyje sutikęs savo būsimą žmoną, čia ir pasiliko gyventi.
Menininkas tapė įvairius sakralinius paveikslėlius, atvirukus Lietuvos kunigams, skleidė patrio-tines idėjas, kad Lietuva atgautų nepriklausomybę.
„Tai buvo 1989 metai, kai jau brendo mintys apie laisvę. Ir mes su kunigu Juozapu Antanavičiumi nusprendėme prie šio proceso prisidėti – ėmėme platinti atvirukus po visą šalį“, – pasakoja S.Janušas
Netikėtas posūkis
Tačiau po metų dailininko kelias pakrypo kita linkme: jį pasikvietė tėvo išgirtoji karinė tarnyba. Kartą eidamas A.Smetonos gatve S.Janušas pastebėjo skelbimą, kad renkami savanoriai, ir ilgai nedvejodamas nusprendė prisijungti.
Pašnekovas spėja, kad į kariuomenę jį atvedė visą gyvenimą lydinti tėvynės meilė ir tėvo kalbos apie patriotiškumą.
Pradėjęs karjerą kariuomenėje nuo savanorio, jis pakilo iki kapitono. Ir dėl savo pasirinkimo niekada nesigailėjo.
„Tapau vienu pirmųjų Lietuvos karių. Dėl to buvau apdovanotas medaliu.
Kadangi tėvas visada auklėjo patriotiškumo dvasia, pamatęs, kad renkami savanoriai, įsirašiau į jų gretas“, – savo tarnyba didžiuojasi panevėžietis.
Trūksta iniciatyvos
Skulptoriaus darbas, pasak S.Janušo, neatsiejamas nuo vienatvės. Todėl menininkai stengiasi kuo dažniau organizuoti įvairius kūrybinius simpoziumus, kad su kolegomis pasidalintų patirtimi, rastų naujų idėjų.
Tačiau pašnekovas gailestauja, kad Panevėžyje tokie renginiai labai reti.
„Simpoziumai rengiami Rokiškio Liongino Šepkos parke. Miežiškiai turi gražų skulptūrų kampelį. O kodėl ir mūsų Skaistakalnio nepavertus jaukia medžio skulptūrų vieta?“ – klausia S.Janušas. Jis apgailestauja, kad valdžios atstovai nesiima iniciatyvos, tik siūlo patiems menininkams viską organizuoti.
„Tačiau mes neturime tam reikiamo išsilavinimo, nežinome, kaip rašyti projektus. Tuo galėtų pasirūpinti Savivaldybės atstovai, būtų ir gražu, ir naudinga“, – įsitikinęs skulptorius.
Pašnekovas teigia, kad rūpintojėliais labai madinga puošti senoviško stiliaus sodybas. Ne vienas verslininkas kreipėsi į panevėžietį prašydamas tokių kūrinių. Ypač populiarios spalvotos medžio skulptūros.
„Anksčiau būdavo įprasta, kad medžio skulptūra turi būti natūralios spalvos. Dabar madinga darosi medieną dekoruoti.
Taigi galiu sujungti du savo talentus: drožti ir tapyti“, – džiaugiasi skulptorius. Kaip teigia menininkas, visus darbus jis dabar daro iš ąžuolo.
„Jei į skulptūras nenusitaikys žaibas ar ji nebus suniokota, gali stovėti ir šimtą metų. Nors dirbti su ąžuolu ir sudėtingiau, jis kietesnis, tačiau visa tai nublanksta, kai palygini su kita mediena“, – pažymi S.Janušas.
Vaida REPOVIENĖ
