Fotografijos galerijoje atidaryta kauniečio Roberto Misiukonio fotografijos paroda, kuri kviečia pažvelgti į žmogų ir jo išgyvenimus. Menininkas tikisi, kad žiūrovai atras nuotraukų, kuriose pažins ir save, ir persikūnijusį autorių.
R. Misiukonis panevėžiečiams pristatė išskirtinę – cianotipinio spausdinimo fotografijų parodą. U. Mikaliūno nuotr.
„Niekuomet negalėtume sakyti, kad gyvenimas įrėmintas laike. Viskas anaiptol nestovi vietoje. Visi pakilimai ar nuosmukiai pagyvina mūsų gyvenimą, kuris sukasi lyg verpetai. Juk žmogus niekuomet nesugrįš ir nepakartos įvykio antrą ar trečią kartą, skirsis laikas, emocijos, reakcija, veiksmai. Visas gyvenimo kelias tarsi susivijusi spiralė, kurią, kad ir kaip norėtume ištiesti, negalime“, – sakė R. Misiukonis.
Parodoje – duženos
Anot autoriaus, paroda turėjo būti bendra ir vadintis „Gyvenimo verpetuose“. Menininko mokinei ir bendraautorei Gintarei Žaltauskaitei netikėtai pasitraukus iš kolektyvinio darbo galerijoje eksponuojamos tik R. Misiukonio fotografijos. O parodos pavadinimas pakeistas į „JAI“ arba „Gyvenimo verpetas“.
„Iš pirminės dviejų žmonių parodos liko tik liekanos, duženos. Autorė atsiėmė savo darbus, teko viską perdaryti kitaip, užpildyti ir praplėsti. Gyveni negailestingai išliedamas taurumą, atlaidumą, ramybę, egzistenciją. Gaila, bet viskas sudužo. Visada stengiuosi išlaikyti vientisumą, tačiau ši paroda – mišrainė, kaip ir dabartinė mano būsena bei gyvenimas. Be to, po vienais darbais yra mano vardas, po kitais ne. Vieni – likučiai iš parodos „Gyvenimo verpetuose“, kiti nauji“, – kalbėjo R. Misiukonis.
Fotomenininkas sako, kad nauji parodą papildę darbai skiriasi nuo ankstesnių fotografijų. Jose atsirado daugiau aštrių kampų, kitokių išgyvenimų, linijų, kalbančių apie baigtį.
Išskirtinė technologija
Parodos išskirtinumas – atlikimo technika cianotipija. Tai vienas seniausių fotografijų spausdinimo būdų, kuris ligi šių dienų liko mažiausiai pakitęs, reikalaujantis ne tik meniškumo, bet ir proto galios, nes kiekviena sekundė, kiekvienas netinkamas prisilietimas, potėpis gali darbą sugadinti arba pagerinti.
Anot R. Misiukonio, cianotipija – intriguojantis, įdomus ir įtraukiantis fotografinis procesas. Paprastai galima pasakyti, kad tai technika, supanti tiek fotografo išorę, tiek vidų. Tokia fotografija pateikiama su daugiau žiupsnelių subtilumo ir originalumo. Nereikia jokių ypatingų prietaisų: truputis chemijos, teptukas, vanduo ir saulė.
„Tai rankinis darbas, gali improvizuoti, kiek tik nori. Žinoma, reikia galvoti, kaip tepti, kaip spausti. Beje, čia yra atspaustų darbų, nuo kurių gimimo dar nėra praėję nė 20 valandų“, – sakė parodos autorius.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
