Įsigilinus į lietuvių tautosaką galima rasti po įvairiais simboliais slypinčių erotikos ženklų.
Kaip prieš keletą šimtmečių vaikams, paaugliams būdavo atskleidžiama didžioji žmogaus prigimties paslaptis? Kas gyvenimo pradžioje paaiškindavo jiems apie vyro ir moters santykius, pirmąją sueitį, tolesnę patirtį?
Informacijos priemonių, kokias turime dabar, nebuvo nė mintyse – nei paskaitysi, nei pamokose išgirsi, nei filme pamatysi.
Tokias pamokas jauniesiems diktavo, matyt, pats gyvenimas ir, kaip sako etnologė, humanitarinių mokslų daktarė Daiva Šeškauskaitė, iš kartos į kartą perduodama tautos išmintis – tautosaka.
Dainose, pasakose, sakmėse ir kitame tautos pavelde sukaupta tiek daug pamokymų, patarimų, paaiškinimų, kad juos, po simboliais slypinčius, supratus, atsiverdavo daug paslapčių.
Simbolika tautosakoje išreiškia aukščiausius žmogaus jausmus, lydinčius nuo gimimo iki mirties. Juk meilės jausmas, aistra, geismas, erotika, lytinė meilė ir vaikų gimimas – svarbios temos ir senovės, ir šių laikų žmonėms. O visa tai tautosakoje ir vaizduojama simboline kalba.
Išstudijavusi baltų, lietuvių tautosakos pavyzdžius, kuriuose kalbama apie erotiką ir meilę, atlikusi daug tyrimų D. Šeškauskaitė parašė ir išleido daug diskusijų sukėlusią ir įvairių atsiliepimų sulaukusią knygą „Erotika tautosakoje“.
Monografijoje kalbama apie meilę, išreikštą tautosakoje, apie mūsų lietuviškas šaknis, apie mokėjimą mylėti ir gerbti vienam kitą, apie supratimą ir lietuvių pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą. Ši knyga – svarus įnašas į Lietuvos etnologijos mokslą bei naudinga Lietuvoje iš mirties taško pajudėjusiai seksologijai.
Baltiškasis, lietuviškasis erotikos ir meilės pateikimas tautosakoje parodo kuklios, santūrios, paslaptingos tautos įvaizdį.
Juk kitų tautų, pavyzdžiui, slaviškosios tradicijos erotiką pristato kitaip, atviriau, nedangstydamos jos po įvairiais šydais. Net kaimynų latvių dainos, kurios dažniausiai turi po vieną posmą, visai kitaip kalba apie tai.
Lietuvių tautosaka, o ypač dainos – unikalus turtas, sugebėtas perduoti iš lūpų į lūpas ir pasiekęs mus iki šių dienų.
Kauno Vytauto Didžiojo universitete apgynusi etnologijos krypties humanitarinių mokslų daktaro disertaciją D. Šeškauskaitė yra išleidusi ir monografiją „Sutartinės – senovės apeiginės giesmės“, sudariusi knygas „Praviršulis“, „Sargelių pasakojimai“, „Patrauklios kaimo aplinkos išsaugojimas ir formavimas“. Jos dėstomų kursų temos „Etnomuzikologija“, „Baltų mitologija“, „Etnobotanika“,„Etninė kultūra ir tradicijos“ ir kt.
Dainuoja nuo mažens
Vienas svarbiausių jos tyrinėjimo objektų – dainos. Visą gyvenimą dainuojanti moteris domėdamasi meilės perteikimu tautosakoje pirmiausia ir nagrinėjo senąsias dainas.
D. Šeškauskaitė – dainų atlikėja, muzikantė, vedanti įvairius renginius: lietuviškas apeigas, šventinimą, įsirašymą į merginas, vyrus, rengianti užsiėmimus, paskaitas apie lietuvių gamtos tikėjimą, pasaulėžiūrą, pasaulėjautą, mitologiją, jaunimo ir porų problemas.
Ilgametė dainininkės patirtis leidžia kiek kitaip, giliau, suvokti, ką prieš kelis šimtus metų norėjo pasakyti tų dainų kūrėjai, kas slypi tuose tarsi paprastuose, bet iš tikrųjų giliuose ir prasminguose jų posmuose.
Moteris pasakoja, kad dar mokykloje atliekant kai kurias dainas, akivaizdžiai susietas su meilės simboliais, – vainikėliu, žirgeliu ir kitais, jauni dainininkai dažnai būdavo „tik šypt šypt vienas į kitą pasižiūrėję. Visiems viskas aišku, suprantama, apie ką kalba sukasi“.
Įsigilinusi į dainų prasmę etnologė atkreipia dėmesį, kad dainos aiškina, jog ne tik mergaitės laukia nelengvas kelias tampant moterimi ir prarandant vainikėlį. Ne mažiau svarbus ir berniuko tapimas vyru.
„Juk štai dainuojama, kaip graudinasi bernelis, kai nukrinta jo kepurėlė, kviečia mergelę ateiti, paimti, pakelti tą kepurėlę. Mergelė pakeldama gailiai verkia“, – sako D. Šeškauskaitė.
Tautosaka parodo, kad ir vyrais savaime netampama – tenka peržengti tam tikrą ribą.
Dažniausiai dainose berneliai lyginami su augalais, dažniausiai dobilėliu, vadinami raitužėliais, vaizduojami jojantys ant žirgo – vyriškumo simbolio.
Svarbios žinios paslėptos ir tradicijose, papročiuose, ypač vestuviniuose. Štai ištekėjusioms moterims per vestuves užrišamas nuometas, palaidais plaukais jau nebegalima vaikščioti, nes, sako, velnias tada uodegoj. O užrišus nuometą ant jo uždedama vyro kepurė – ženklas, kad jau priklausanti vyrui.
Žmonių gyvenimo esmė – sulaukti vaikų, palikuonių. Ir anksčiau, ir dabar – ar turtingas esi, ar vargšas, lygiai taip pat svarbu per palikuonius pratęsti savo egzistavimą žemėje.
O norint to pasiekti – būtina mergelės ir bernelio, tapusiais moterimi ir vyru, sąjunga.
Moterimi ir vyru nevirstama šiaip sau. Tą laiką svarbu išlaukti, išbūti. Taip, kaip pasakų personažai turi pereiti gūdžias girias, atlikti nurodytus darbus, pavyzdžiui, per naktį pastatyti tiltą, iškasti šulinį, pasėti grūdus ir juos nuėmus iškepti duoną, tik tada gaunama išrinktoji.
Pasakose mergelėms keliamos įvairios sąlygos, laukia išbandymai, kol pasirodo išsvajotasis ir išgelbėja, išsiveža.
O kaip mergelės viliojamos! Ne vienoje dainoje: „Eisi už manęs, tai nieko neveiksi, sunkių darbelių nedirbsi, o tik šilko skaras siuvinėsi, obuolius sode rankiosi.“
Paslaptingos dievybės
Pirmoji naktis, pirmasis poros sueities kartas, kaip anksčiau, taip ir dabar labai svarbūs abiem. Dainose, papročiuose, pasakose apie šį įvykį taip pat galima rasti užsimenant.
Vestuvės senovėje buvo kitokios nei dabar, nedaug iki šiol išliko senųjų papročių. D. Šeškauskaitė pasakoja, kad vestuvės būdavo dvejos, abiejose – jaunikio ir jaunosios – pusėse. Buvo bent kelios svočios, kepta daug karvojų, labai didelė reikšmė teikta piršliui.
Tas posakis: „Piršliui – pirma naktis“ neatsirado tuščioje vietoje. Tolimoje praeityje genties vadas atlikdavo piršlio vaidmenį ir pirma naktis priklausydavo jam. Vėliau buvo pono pirma naktis, tik dažnai šią paprotinę teisę galėdavo išsipirkti. Apie tai dabar nutylima, ta tema nešnekama. Žinoma, to papročio jau seniai nebėra.
Įdomi tautosakoje tema – vaikų atsiradimas. Daug kur ji gvildenama. Ir pasakose rasime senelius, vaikelio neturinčius ir kubile tešlos prisigrandžius pagranduką kepančius, ir dainose apie vaikelius dainuojama.
Vaiko – vėlės atėjimą į šį pasaulį, naujos gyvybės gimimą galima rasti įvairiose pasakose. Kad ir toje apie Jonuką, ilgai raganos laikytą uždarytą, riešutais – vaisingumo simboliu maitintą, kol jis galop, parodęs pirštelį, sugebėjo raganos dukrą apgauti, pabėgti ir, gulbelėms po plunksnelę numetus, siela paukščio pavidalu pas tėvus parskristi.
Dar labai svarbu žinoti, jog senoji lietuvių tauta, gyvenusi kartu su kitomis senomis tautomis ir gentimis indoeuropiečių protėvynėje, turėjo daug įvairių dievų.
Tarp mitologinių dievybių buvo ir tokių, kurios globojo seksualinius santykius, šeimos sutarimą, meilę.
Labai svarbi įsimylėjėlių dievybė buvo Aušrinė – nepaprasto grožio mergelė. Ją vadino antrąja Saule, meilės deive, nusileidžiančios ir virš horizonto pakylančios saulės spindulių deive. Ji pirmoji apšviečia dangų, išsklaido tamsą.
Senovės lietuvių mitologijoje buvo dievai, globojantys būtent seksualinius santykius, – tai dievai Pizius ir Gondas.
Tuo metu, kai merginos prieš vestuves aukodavo Gondui, jaunuoliai, ruošdamiesi lydėti nuotaką pas jaunąjį – garbindavo Pizių ir aukodavo jam. Tų dievų būdavo prašoma, kad maloninga ir aistringa būtų pirma naktis.
Dar labai svarbios buvo dievybės Dievų motina, Saulė, Varpulis, Milda, Lazdona, Šeimynos dievas, Matergabija, Gulbių dievas.
Žmonės tikėjo, kad kol vaikelis dar tik laukiamas, jį globojanti deivė Laumė, ji ir audžianti žmogaus gyvenimo audinį. Vos kūdikis gimsta, suklykia, jo globą perima kita deivė – Laimė. Laimė nukerpa likimo siūlą – ir tavo likimas jau yra.
O dar yra du svarbūs dievai – Derintojas, Lyginčius.
Kiek daug skyrybų pavyktų išvengti, jeigu poros imtųsi kviesti į pagalbą tuos santarvės dievus. Dabar nepatiko kas, užriko vienas, kitas atsiliepė dar pikčiau ir, žiūrėk, jau prie skyrybų slenksčio.
„O jeigu supykus bent mintyse pasitari su tais dievais, pakalbini Derintoją ar Lyginčių, paaukoji jiems duonos riekelę, uždegi žvakutę, kol atliksi tą apeigą, ir pyktis praeis“, – mano etnologė.
Ji atkreipia dėmesį, kokią pagarbą vienas kitam išlaikydavo senoliai, kiek įvairiausių gražių kreipinių vienas į kitą, švelnių epitetų žinodavo: saule, zuikeli, lėlyte, brangiausia, nuostabiausia, geriausia, lakštutė, čiulbuonėlis, kačiukas, raitorėli, dobilėli, gražuolėli. Jie ir padėdavo išlaikyti pagarbą vienas kitam.
Iki šių dienų
Knygoje „Erotika tautosakoje“ gvildenamos problemos gali būti aktualios ir šių dienų skaitytojui. Nors dabar, regis, jokių erotikos paslapčių nebėra – nei nuogas kūnas nenustebins, nei viešas jausmų demonstravimas, nei atviros kalbos.
Visa tai – erotika, meilė tautosakoje perteikiama tik vaizdais, simboliais. Juos reikia suprasti ir perskaityti.
D. Šeškauskaitė primena, kad sovietmečiu lietuvių etnologijoje tyrinėti su erotine problematika susijusias temas buvo nepageidaujama. Tokios temos nebuvo toleruotinos. Erotines vietas aptikę mokslininkai jas pavadindavo vestuvine tematika, retai gilindamiesi į erotinę prasmę.
Knyga „Erotika tautosakoje” – vienas iš pirmųjų išsamesnių darbų apie erotiką lietuvių liaudies dainose, pasakose, sakmėse, padavimuose, mįslėse, oracijose.
Erotika ir meilė – kaip gyvenimo varomoji jėga – niekada nesustoja, jos – žmonijos išsaugojimo garantas.
Vienas iš svarbiausių knygoje nagrinėjamų temų – tai erotinių simbolių aiškinimasis. Todėl knygoje erotika, meilė ir seksualumas atskleidžiama per daiktus, gamtos ir visatos kūnus, žvėris, sąvokas, nes jie įkūnijo ar išreiškė simbolinę erotinės jėgos prasmę.
Laikas žmonių gyvenime, jų pasaulėžiūroje, tradicijose daug ką pakeitė. Net mergelės, bernelio samprata jau kitokia.
Mokslų daktarė atkreipia dėmesį, kad dabar pilnametis, santuokai pribrendęs žmogus – aštuoniolikmetis ir tas jaunystės laikotarpis gali tęstis gana ilgai. Tolimoje praeityje, kai žmogaus gyvenimo trukmė buvo nepalyginamai trumpesnė, 2–6 amžiuje vidutinė žmogaus trukmė buvo 25–30 metų, 13–14 metų jaunuoliai jau būdavo pilnamečiai ir kurdavo šeimas.
Tik viduramžiais pradėjo keistis, ilgėti amžiaus trukmė ir pilnametystė ateidavo vis vėliau. Dabarties moterys nori ilgai išlikti jaunos, atidėlioja gimdymą, vėliau nori būti vis „jaunos“ – tada anūkų nėra. Moksliškai patvirtintas fenomenas, kad jei močiutė nenori anūkų – tai jų ir nebus, t. y. nuo močiutės daug kas priklauso.
Praeities gyvenime didelį vaidmenį vaidino daug žinių turėjusios žolininkės, žiniuonės. Jos padėdavo įvairiose srityse, taip pat ir šeimų santykiuose.
Didelę žalą ateities kartoms padarė tokių žiniuonių, žolininkių naikinimas 16 amžiuje. Jos būdavo paskelbiamos raganomis ir degintos ant laužų. O kiek paslapčių, turėjusių pasiekti mūsų dienas, šitaip buvo nusinešta į kapus.
Beje, turbūt ne vienas žino pasakų apie raganas, jojančias ant pagaikščio ar ližės, kurie buvo falo simboliai, vaisingumo, derlingumo apraiška.
