Meilė, stipresnė už mirtį

Violeta ir Saulius Bukeliai buvo pirmieji, ryžęsi Panevėžyje įkurti televiziją. Kartu praleidę pusę amžiaus, į planuotą auksinių vestuvių kruizą jiedu taip ir nebeišvyko. Likimas juodu išskyrė iki šventės likus vos mėnesiui.

Kone tris dešimtmečius gyvavusios pirmosios Panevėžyje regioninės televizijos „PanTV“ įkūrėjui Sauliui Bukeliui vakar būtų suėję 73-eji.

Tačiau gimtadienio jis nesulaukė.

Į kitą, geresniu vadinamą, gyvenimą S. Bukelis išėjo praėjusios vasaros pabaigoje, krentant rugpjūčio žvaigždėms. Iki jųdviejų su žmona Violeta auksinių vestuvių jubiliejaus tuomet buvo likę mažiau nei mėnuo.

Palaidojusi sutuoktinį, į planuotą povestuvinę auksinę kelionę našlė išvyko su anūke.

„Jei manęs dabar kas nors paklaustų, kaip ištverti našlystę, patarčiau, kad ir palaidojus mylimą vyrą reikia gyventi taip, kaip vyras norėtų, kad gyventum“, – trijų su puse mėnesio našlės patirtimi dalijasi V. Bukelienė.

Anot jos, Saulius norėtų ją matyti aktyviai gyvenančią: vaikštančią į renginius, užsiimančią patinkama veikla.

„Taip pat jam norėjosi, kad puoščiausi, kad gražiai atrodyčiau“, – pasakoja V. Bukelienė.

Kaip iš dvaro

Ne tik jaunystėje, bet ir 70-metį perkopusių Violetos ir Sauliaus Bukelių pora skirdavosi iš minios. Visuomet pasitempę, pasipuošę elegantiški sutuoktiniai atrodė tarsi atėję iš dvaro.

Tokį jų apibūdinimą išgirdusi Violeta juokiasi: jos prosenelis išties turėjęs dvarą, bet, apimtas polėkio ir nesuvaldęs aistros, jį pralošė.

Ar prosenelio būta kilmingos giminės bajoro, kuris paveldėjo dvarą, ar pats buvo prasigyvenęs ir dvarą nusipirkęs valstietis, V. Bukelienė sako nesiaiškinusi.

Šeimoje kalbėta, kad tasai prosenelis buvo meniškos sielos. Menininkai ir abu Violetos tėvai.

Mama, kuriai 93-eji, tautodailininkė. Senokai miręs tėtis buvo „Lietuvos“ liaudies dainų ir šokių ansamblio šokėjas primas.

Jiedu su vyru Sauliumi – kūrybingi inžinieriai.

Ištrauktas laimingas bilietas

„Saulius man – tarsi loterijoje išloštas pats laimingiausias bilietas. Apie to bilieto vertę net neverta kalbėti, nes tai, ką gavau gyvendama su Sauliumi – neįkainojama“, – sako Violeta.

Daugiau nei prieš pusę amžiaus V. ir S. Bukeliai susipažino dirbdami tuomet didžiausios Panevėžyje „Ekrano“ gamyklos skaičiavimo centre.

Darbovietėje Violetą supo nemažai vyrų, tačiau nė vienas jos dėmesio nepatraukė.

O štai vos išvydusi Saulių, savo draugei prasitarė, kad kaip tik tokio vyro žmona norėtų būti.

Tikėtina, kad ir Saulius panašiai pagalvojo apie Violetą. Jaunuoliai gana greitai ėmė susitikinėti.

V. Bukelienė pasakoja, kad panevėžiečių mokytojos ir aukšto rango policijos pareigūno sūnus Saulius ją žavėjo apsiskaitymu, o kartu ir santūrumu bei elegancija. Panelei itin patiko puikus mylimojo humoro jausmas.

„Kai jau būdama žmona paklausiau Sauliaus, kuo jį sužavėjau, atsakė, kad trumpu sijonu ir aštriu protu. Turbūt pajuokavo“, – šypsosi Violeta.

Saugota, mylėta, lepinta

Daugiau nei pusę amžiaus šalia S. Bukelio buvusi Violeta sako jautusis ne tik saugi, mylima, bet ir lepinama.

Anot jos, lepinti – neapkrauti žmonos darbais, nelaukiant kokių nors išskirtinių progų dovanoti gėlių, nubudusiai suteikti galimybę skubiai nešokti iš lovos, o atsikėlus pirmam į lovą atnešti kavos.

„O dar ir tai, kai vyras, žmonos pakviestas pasivaikščioti, be jokio murmėjimo išjungia televizorių, keliasi nuo sofos, aunasi batus ir eina kartu“, – šypsosi Violeta.

Palepinti žmoną S. Bukelis norėjo auksinių vestuvių proga kruizu Viduržemio jūra.

Violeta sako, kad vyro širdį gydytojai jau kurį laiką įvardydavo kaip pavargusią, ragino pasisaugoti. Tad sutuoktiniai puikiai žinojo, kad povestuvinė kelionė jiems ne vien teiks džiaugsmo, bet bus ir savotiškas sveikatos, galimybių išbandymas.

Tačiau vyrui šio išbandymo patirti nebeteko. Likus mažiau nei mėnesiui iki kelionės, Sauliaus nebeliko.

„Tąvakar abu žiūrėjome televizorių, paklausiau, gal norėtų vakarienei avižų košės. Gerai atsimenu, kad jis kaži kaip džiugiai sutiko tokį pasiūlymą. Išėjau į kiemą paskinti šilauogių košei pagardinti, o grįžusi į kambarį pamačiau į sofos atkaltę atloštą vyro galvą. Iškart supratau, kas atsitiko“, – atsidūsta Violeta.

Tarsi įšalusi lede

Išgirdusi Violetos šauksmą, mama išskubėjo kviesti kaimynės į pagalbą. Violeta su atlėkusia kaimyne dar bandė gaivinti Saulių, vėliau gaivinimą perėmė greitosios medikai.

„Jei gerai pamenu, Saulius buvo gaivinimas visą valandą. Deja, nesėkmingai“, – šluostosi ašaras našlė.

Išvykus medikams ji pamena prigludusi prie dar šilto marška uždengto brangaus žmogaus kūno, lietė jo veidą, rankas. Tai buvo jųdviejų, taip ir nesulaukusių auksinio vestuvių jubiliejaus dienos, atsisveikinimas.

„Ir tuomet, kai radau Saulių mirusį, ir per laidotuves jaučiausi taip, tarsi į visa tai, kas vyksta, žiūrėčiau iš šalies. Jaučiausi tarsi būčiau įšalusi lede. Tokia mano būsena tęsėsi apie mėnesį. O tada atsivėrė emocijos, užliejo begalinis netekties skausmas“, – pasakoja V. Bukelienė.

Paklausta, ko jai labiausiai trūksta netekus Sauliaus, našlė sako, kad pokalbių būtent su juo. Jiedu aptardavo perskaitytas knygas, žiūrėtus filmus, dalindavosi įspūdžiais, patirtimi, planais. Visada juto, kad vienas kitą ir supranta, ir papildo.

Trūksta, pasak Violetos, vyriško, humoru persmelkto sutuoktinio požiūrio į gyvenimą.

„Ir kaip norėtųsi dar bent kartą išgirsti Sauliaus sakomą: „Vilyte, mano žmoneliuk.“ Norėtųsi pamatyti į mane nukreiptą meilės sklidiną jo žvilgsnį“, – kalba V. Bukelienė.

Į eterį išėjo ir pati

„Ekrano“ gamyklos suvesti, Violeta ir Saulius yra dirbę ne vien šioje įmonėje.

Kai S. Bukelis buvo tapęs Panevėžio dramos teatro direktoriaus pavaduotoju ir sprendė šios įstaigos ūkio reikalus, o S. Bukelienė dirbo kultūros specialiste Panevėžio savivaldybėje, vieną dieną vyras jai pranešė Panevėžyje steigsiantis televiziją.

„Nieko neišmaniau apie televizijas, tad Sauliaus nei skatinau, nei atkalbinėjau. Susipirko jis televizijos įrangą, įsigijo kasečių su filmais ir ėmė juos rodyti. Tokia buvo televizijos pradžia. Rodant filmus buvo rodomos ir reklamos, iš jų televizija gyvavo bei plėtėsi“, – televizijos Panevėžyje atsiradimą mena Violeta.

Filmų rodymu S. Bukelio įkurta televizija nesitenkino. Iš reklamų uždirbus pinigų, atsirado galimybė kviestis reporterius ir kurti žinių laidas.

Išbandyti save eteryje nusprendė ir Violeta. Iš pradžių ji ėmėsi kurti laidas moterims. Jose kalbindavo gydytojus, mados žinovus, kulinarus ir kitų moteris dominančių sričių atstovus.

Išgirdusi pastabą, kad ir vyrai norėtų patarimų, V. Bukelienė skyrė eterio laiko ir jiems.

Visgi ilgainiui Violeta sako pajutusi, kad tokios laidos ėmė išsisemti. Tada nutarė kurti kultūros laidas, į jas kviesdavo Panevėžio menininkus.

„Kad paįvairinčiau turinį, prašydavau menininkų pasidalinti firminių valgių receptais. Tad laidoje dar ir būdavo gaminamas maistas“, – pasakoja V. Bukelienė.

Šito kitų šalies televizijų laidose nebūdavo. Visgi netrukus maisto gamyba atėjo į ekranus, gurmaniškos kulinarinės laidos ir dabar populiarios.

Šeimos televizijoje laidas kūrė ir vienintelė Bukelių dukra Rasa.

Dabar ji gyvena Anglijoje, ten pat gyvenimą kuria ir vienintelė jų anūkė Radvilė.

Nepavyksta nekentėti

„Sauliaus įkurta televizija gyvavo iki tol, kol visos šalies televizijos pradėjo naudotis skaitmenine technika. Ir apie ją nieko nesuprantu, tačiau iš Sauliaus žinau, kad įsigyti tokią jam tapo per brangu, tad „PanTV“ televiziją teko uždaryti“, – sako V. Bukelienė.

Nebelikus televizijos, o kartu ir įsipareigojimų ja rūpintis, Violeta su Sauliumi pradėjo gyventi ramų, kartu ir įdomų senjorų gyvenimą.

„Visiems sakau, kad būti senjore gera. Kiek visokių nemokamų veiklų mūsų Panevėžyje siūloma senjorams“, – teigia V. Bukelienė.

Anksčiau Violeta su džiaugsmu tapė paveikslus, visos jos erdvių namų sienos nukabintos pačios tapybos darbais.

Mirus vyrui moteris sako nebetapanti, bent šiuo metu nejaučia tam įkvėpimo, neturi nusiteikimo.

Ir anksčiau buvusi uoli knygų skaitytoja, ji skaito, vaikšto į G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos knygų klubą. Trečiojo amžiaus universitete lanko anglų kalbos kursus, o Visuomenės sveikatos centro rengiamuose neuroedukacijos užsiėmimuose mokosi pažinti save.

„Kartu mokausi ir atsiskirti nuo Sauliaus, kurio paleisti ir nesikankinti man vis dar nepavyksta“, – prisipažino Violeta.

Kad nesuglebtų kūnas, o ir žingsnis būtų lengvesnis, V. Bukelienė namuose kasdien 45 minutes skiria mankštai.

Kadangi gyvena kartu su kalaite Knopke, Sauliaus padovanota per vieną iš gimtadienių, tenka šią baltakailę keturkoję kasdien išvesti pasivaikščioti.

Su Knopke jiedvi vaikštinėja po Staniūnų, arba Kaizerlingo, miškelį.

Namai netapo per dideli

„Kai anksčiau pagalvodavau apie senatvę, įsivaizduodavau mus su Sauliumi po Staniūnų miškelį vaikštančius būtinai susikibus už rankų. Dabar mano rankoje – Knopkės pavadėlis“, – atsidūsta Violeta.

Nelikus sutuoktinio Violetai liko erdvūs jų namai. Tačiau moteris sako, kad per dideli jie netapo.

„Juose daug Sauliaus. Jis labai mėgo puoselėti mūsų namus. Juos taip išpuoselėjo, kad aš net nežinau, kaip įjungti kai kuriuos jo sumontuotus šviestuvus. Gėda pasakyti, bet nežinau ir kaip įjungti didžiulį televizorių, Sauliaus ne taip seniai nupirktą“, – prisipažino V. Bukelienė.

Kalbėjomės su Violeta likus keliomis dienoms iki Sauliaus gimtadienio.

Violeta teigė vyro 73-iąjį gimtadienį būtinai švęsianti, jau ir svečių pakvietusi.

Ir toji šventė dar kartą paliudys, kad jųdviejų meilė buvo ir tebėra stipresnė už mirtį.