Jų mirtis sukrėtė visą Ameriką ir pasaulį. Džonas buvo laikytas Kenedžių dinastijos viltimi, o Kerolina Beset-Kenedi – stiliaus ir elegancijos įkūnijimu. Jų gyvenimas priminė pasaką, o pabaiga – tragediją. Iki šiol jie lieka ikonine pora, kurios meilė ir likimas įrašyti į XX a. pabaigos istoriją.
XX a. pasaka
Kai Džonas Ficdžeraldas Kenedis jaunesnysis – Amerikos „karališkosios“ šeimos palikuonis, charizmatiškas ir žavingas vyras – sutiko stilingą ir paslaptingą gražuolę šviesiaplaukę Kerolina Beset, žiniasklaida tiesiog pašėlo.
Ji nebuvo politikė ar garsenybė, bet greitai tapo elegancijos ir rafinuotumo ikona.
Jie – gražūs, įsimylėję – tapo viena labiausiai stebimų porų pasaulyje.
Tačiau už uždarų durų jų santykiuose virė ir meilė, ir įtampa, kol viską nutraukė likimo smūgis, sukrėtęs visą šalį.
Visuomenės kūdikis
Džonas F. Kenedis jaunesnysis gimė 1960 m. lapkričio 25-ąją, Žaklinos Kenedi ir Džono Kenedžio šeimoje – vos septyniolika dienų po to, kai jo tėvas buvo išrinktas 35-uoju Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu.
Tai buvo istorinė akimirka – jis tapo pirmuoju naujagimiu, gimusiu prezidento šeimoje, per daugiau nei 80 metų.
Nors kūdikio vardas oficialiai buvo Džonas Ficdžeraldas Kenedis jaunesnysis – kaip ir tėvo – visi jį nuo mažens meiliai vadino tiesiog Džo Džo.
Džono Kenedžio jaunesniojo vaikystė nuo pat pirmųjų dienų buvo vieša. Savo pirmąją fotosesiją jis turėjo būdamas vos kelių dienų, o jo nuotraukos puošė žurnalų viršelius.
Būdamas prezidento sūnus, jis tapo tautos simboliu.
Visoje JAV ir pasaulio žiniasklaidoje šmėžavo mažasis Džonas. Augo milžiniško dėmesio centre, kur kiekvienas jo žingsnis buvo sekamas.
1963 metų lapkričio 22-ąją Dalase driokstelėjo šūviai ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Džonas F. Kenedis susmuko savo žmonos Žaklinos glėbyje. Po 50 minučių prezidentas mirė nuo žmogžudžio paleistos kulkos.
Per tėvo laidotuves mažasis Džonas, stovėdamas prie karsto, pakėlė prie galvos rankytę ir atidavė paskutinę pagarbą. Tėvą nužudė, kai Džonui buvo vos treji metukai.
Tą akimirką jis tapo tautos gedulo ir vilties simboliu.
Vaikystėje Džonas buvo saugomas ne tik prezidento apsaugos agentų, bet ir daugybės auklių, kurios jį lydėjo visur – jis gyveno tarsi mažas princas, tačiau kartu tai reiškė ir labai mažai laisvės.
Dėl nuolatinio žiniasklaidos dėmesio ir saugumo Džonas daugiausia mokėsi namuose arba specialiose mokyklose.
Nepaisant to, kad augo privilegijuotoje aplinkoje, berniukas nuo mažens jautė spaudimą, kurį kėlė Kenedžio pavardė.
Jį saugojo ne tik apsaugos pareigūnai, būrys auklių, bet ir atidžiai stebėjo visuomenė.
Mažylis augo tarp tiksinčių kamerų objektyvų – viskas, ką jis darė, tapdavo vieša.
Tačiau jis nebuvo tik „prezidento sūnus“. Džonas buvo žaismingas, linksmas, mėgo šėlti su vyresne seserimi Karolina ir nuolat siekė pabėgti nuo viešumo – nors trumpam pabūti paprastu vaiku.
Amerikos princas
Paaugęs Dž. Kenedis jaunesnysis mokėsi prestižinėse mokyklose.
Vėliau įstojo į žymųjį Braunio universitetą, kur studijavo istoriją. Nors jam nebuvo svetima politika, dėmesį traukė kultūra, visuomeniniai pokyčiai ir medijos vaidmuo.
Vėliau baigė teisės studijas, tačiau iš pirmo karto neišlaikė advokato kvalifikacinio egzamino – tai tapo visos šalies žiniasklaidos antraštėmis.
Kai galiausiai tapo teisininku, kurį laiką Džonas dirbo Manhatano prokuratūroje.
Tačiau ilgainiui suprato, kad klasikinė teisininko ar politiko karjera jam per ankšta. Nors buvo svarstyta, kad Kenedis jaunesnysis galėtų siekti politinės karjeros, jis pats jautė, kad nori kitaip kalbėti su visuomene – laisviau, kūrybiškiau.
1995 m. jis įkūrė politinį žurnalą „George“, kurio tikslas buvo sujungti politiką ir popkultūrą.
Idėja tuo metu buvusi gana novatoriška. Džono tikslas buvo parodyti, kad politika neturi būti nuobodi, sausai institucinė – ji gali būti gyva, įtraukianti, artima žmonėms.
„George“ viršeliuose pasirodydavo politikai, menininkai, įžymybės, tokie kaip supermodelis Sindi Krauford ar popkaralienė Madona. Tai buvo žurnalas, kuris ne tik informavo, bet ir žavėjo – kaip ir pats Džonas.
Dėl savo charizmos, išvaizdos, išsilavinimo ir pavardės Džonas dažnai buvo vadinamas Amerikos princu.
Aukštas, atletiškas, elegantiškas, mokantis bendrauti su visais – jis įkūnijo tai, ką daugelis laikė amerikietišku idealu. Šiltas, bet išdidus, paprastas, bet žinantis savo vertę.
Žmonės tikėjosi, kad jis kada nors kandidatuos į prezidentus. Jis niekada to neatmetė viešai, bet ir niekur neskubėjo.
Stiliaus aristokratė
Kerolina Beset gimė 1966 m. sausio 7-ąją Niuvone, Konektikuto valstijoje.
Ji augo paprastoje vidurinės klasės šeimoje, turėjo dvi vyresnes seseris – Lisbet ir Loren.
Motina buvo mokytoja, tėvas – architektas. Nors šeima nebuvo žinoma, Kerolina nuo ankstyvo amžiaus išsiskyrė iš kitų elegancija ir įgimtu stiliaus jausmu.
Kerolina mokėsi Bostono universitete, o po studijų pradėjo dirbti mados industrijoje.
Mergina sparčiai kilo karjeros laiptais ir netrukus pradėjo darbuotis prestižinėje „Calvin Klein“ mados bendrovėje. Tapo viešųjų ryšių specialiste, dirbusia su aukštosios klasės klientais.
Kerolinos minimalistinis stilius, elegancija ir paslaptingumas dar iki santykių su Kenedžiu jaunesniuoju pavertė ją stiliaus ikona.
Mįslinga, santūri ir labai žavi. Ji dažnai lyginta su Odre Hepbern, kuri buvo tituluota visų laikų ir tautų grožio karaliene, ar būsimo mylimojo motina Žaklina Kenedi dėl savo laikysenos ir rafinuotumo.
Prieš santykius su Kenedžiu jaunesniuoju, Kerolina kelerius metus draugavo su modeliu Maiklu Berdžinu, kuris tapo žinomas kaip „Calvin Klein“ apatinių reklaminis veidas.
Po Kerolinos mirties Berdžinas išleido knygą „Kitas vyras: Džonas F. Kenedis jaunesnysis, Kerolina Beset ir aš“. Knygoje teigė, kad jie palaikė ryšį net tada, kai Kerolina jau buvo ištekėjusi.
Berdžinas tvirtino, kad jų meilė buvusi „tikra“ ir kad jautė, jog ši išskirtinė dama niekada iki galo nepaleido jo iš savo gyvenimo.
Tačiau daugelis šią knygą kritikavo kaip netinkamą ir spekuliatyvų bandymą pasipelnyti.
Romantika su „Amerikos princu“
Kerolina ir Džonas susipažino Niujorke 1990-ųjų pradžioje.
Pora ilgai stengėsi išlaikyti santykius privačius, tačiau žiniasklaida juos medžiojo nuolat.
Jiedu buvo visiškai skirtingi: jis – garsenybė nuo gimimo, ji – privatumą vertinanti moteris, kuri sunkiai pakėlė viešumą.
Kerolina netrukus tapo taikiniu – fotografai persekiojo ją kiekviename žingsnyje. Jie pasirodydavo darbe, prie namų slenksčio ar tiesiog gatvėje.
Moteris sunkiai kentė paparacų dėmesį.
Pasakojama, kad ji net atsisakė persikelti pas Džoną gyventi, kol jų santykiai nebuvo „visiškai rimti“, nes nenorėjo tapti „tik jo mergina“. Kerolina nenorėjo būti vertinama kaip garsenybės priedas.
Nepaisant to, chemija tarp jų buvo akivaizdi.
Džonas pasipiršo slapta – net Kerolinos šeima iki pat vestuvių nežinojo apie sužadėtuves.
Jis įteikė jai žiedą su senuoju Kenedžiu šeimos brangakmeniu – tai buvo vienas sentimentaliausių gestų.
1996 m. rugsėjo 21-ąją jiedu susituokė intymioje ceremonijoje nedidelėje Kamberlando saloje Džordžijoje. Vestuvės buvo tokios slaptos, kad spauda apie jas sužinojo tik po visko.
Išties į ceremoniją nebuvo pakviesta ne tik spauda, bet ir kai kurie draugai – kad būtų išvengta bet kokio informacijos nutekėjimo.
Ceremonija vyko žvakių šviesoje, koplyčioje, kurioje telpa vos 50 žmonių. Kerolina žengė prie altoriaus lydima tradicinės airiškos muzikos – iš pagarbos Kenedžių šeimos šaknims.
Nuotaka vilkėjo ikonišką suknelę, kurią sukūrė dizaineris Narcisas Rodrigesas – tai tapo vienu žymiausių vestuvinių įvaizdžių mados istorijoje, kuris aptarinėjamas ir šiandien.
Aistros ir sprogimai
Po vestuvių Kenedžiai apsigyveno Tribecoje, Niujorke.
Nors stengėsi gyventi paprastai, spauda ir paparacai juos vis tiek nuolat persekiojo. Kerolina sunkiai tvarkėsi su šiuo spaudimu ir tai veikė jos psichologinę būklę.
Kerolina pasižymėjo itin stipriu charakteriu – buvo kategoriška, kai reikėjo nubrėžti ribas, ir gindavo savo privatumą. Ji atsisakydavo duoti interviu net kai glamūriniai žurnalai siūlydavo milžiniškas pinigų sumas.
Viename pokalbyje ji savo artimai draugei sakė: „Aš netapau jo žmona tam, kad tapčiau visuomenės turtu.“
Tačiau santykiai su Džonu buvo jos gyvenimo centras. Jų santuoka iš išorės atrodė tobula – dvi žavios, gražios ir išsilavinusios asmenybės.
Kerolina, nors ir neoficialiai, tapo naująja „Amerikos pirmąja ponia“ – bent jau stiliaus prasme.
Jos elegancija, santūrumas ir rafinuotas skonis darė ją mados ikona, kurią sekė daugelis.
Tačiau Kenedžiai, kaip daugelis porų, patyrė ir pakilimų, ir nuosmukių.
Artimo rato žmonės pasakojo, kad jų meilė buvo labai intensyvi: jie karštai mylėjo ir karštai ginčijosi.
Kartais net gatvėje – tą, žinoma, išnaudodavo paparacai.
1996 m. vasario 25 dieną, dar iki savo slaptų vestuvių, Džonas ir Kerolina pateko į žiniasklaidos dėmesio centrą dėl viešo konflikto, kuris įvyko Vašingtono aikštės parke Niujorke.
Vidiniai nesutarimai tapo akivaizdūs visai šaliai.
Tą popietę Džonas ir Kerolina vedžiojo savo šunį, kai tarp jų kilo emocingas ginčas.
Liudininkų ir paparacų užfiksuotuose kadruose matyti įtemptas pokalbis, susierzinimo gestai ir net – kaip teigiama kai kuriuose šaltiniuose – bandymas nuplėšti sužadėtuvių žiedą nuo Kerolinos rankos.
Vaizdas buvo aiškus: poros santykius temdė ne tik spaudos dėmesys, bet ir vidinis disbalansas.
Ši scena tapo vienu pirmųjų viešų ženklų, kad jų santykiai – toli gražu ne pasaka.
Kerolina jautriai reagavo į žiniasklaidos dėmesį ir akivaizdžiai kentėjo.
Tuo metu Džonas vis dar mėgavosi savo „Amerikos princo“ šlove ir dažnai elgėsi spontaniškai, ne visada suprasdamas, ką reiškia gyventi su nuolatine įtampa.
Po konflikto spauda užvirė: ar pora tikrai pasiruošusi vedyboms? Ar jų meilė ištvers spaudimą?
Vis dėlto, nepraėjus nė metams, jiedu susituokė.
(Ne)pasaka
Po vedybų Kerolina paliko darbą „Calvin Klein“, kad galėtų daugiau laiko skirti šeimai ir kurti naują gyvenimą.
Džonas tęsė darbus „George“ žurnale, bet nuolat buvo kalbama apie jo galimą žingsnį politikos link.
Kerolina jautėsi prislėgta, kai Džonas leisdavo laiką su draugais ar valandomis treniruodavosi – jis mėgo bėgiojimą, dviračius, buriavimą. O jam nepatiko, kad žmona užsisklendžia savyje ir nebendrauja.
Pasakojama, kad jiedu netgi lankė porų terapiją, mat Kerolina buvo labai sunerimusi dėl vyro planų daugiau įsitraukti į politiką.
Kalbėta ir apie tai, kad Džonas paliko bendrus šeimos namus.
Tačiau jiedu vis tiek svajojo apie šeimą – buvo kalbų apie vaikus, net apie persikėlimą į ramesnę vietą, toliau nuo Niujorko šurmulio.
Tragedija virš Atlanto
Tačiau viskas pasikeitė 1999 m. liepos 16-ąją.
Dž. Kenedis jaunesnysis, turėjęs piloto licenciją, pilotavo nedidelį privatų lėktuvą „Piper Saratoga“, kuriuo skrido į pusseserės Rori Kenedi vestuves.
Kartu skrido Kerolina ir jos sesuo Loren.
Oras buvo prastas, matomumas labai blogas, o Kenedis jaunesnysis neturėjo pakankamai patirties skristi tokiomis sąlygomis.
Lėktuvas nukrito į Atlanto vandenyną prie Masačusetso krantų.
Po kelių dienų paieškų rasti visi trys žuvusiųjų kūnai. Džonui buvo 38-eri, Kerolinai – 33-eji, Loren – 34-eri.
Amerika neteko savojo princo ir stilingosios „pirmosios ponios“.
Ši tragedija šokiravo šalį ir dar kartą privertė atsigręžti į Kenedžių šeimos istoriją – ją daugelis iki šiol vadina Kenedžių klano prakeiksmu.
