Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros centre šiuo metu akį traukia ne lentynose išdėliotos knygos, bet po stiklu vitrinose tvarkingai išrikiuotos mašinėlės. Tai – ne plastiku blizganti masinė produkcija, o šiluma spinduliuojantys ir vaikystę primenantys rankomis pagaminti žaislai.
Išėjęs į pensiją Petras Malinauskas rado naują pomėgį – gamina medines mašinėles. U. Mikaliūno nuotr.
Unikalūs žaislai
Oda aptrauktos sėdynės, vos kelių centimetrų vairas, unikalus automobilio numeris, metalo spalvos lempos, atidaroma bagažinė ir milimetrinis bėgių jungiklis mediniams automobiliukams suteikia gyvybės. Jų tikroviškumas taip ir traukia įsodinti keleivius ir leistis į vaikystės žaidimus.
Ne tik unikalios, savitą istoriją turinčios mašinėlės ypatingos, bet ir jų autorius – 68-erių Petras Malinauskas. Kuklus panevėžietis į susitikimą su „Sekundės“ korespondentais pasikvietė ir žmoną Reginą: su palyda drąsiau, šypsosi vyras.
Degdamas kūrybine ugnele, turėdamas keletą kaltelių ir aštrių peiliukų P. Malinauskas sukūrė mielus savo vaikystės žaislus ne šiaip sau. Sako, išėjus į pensiją nusibodo gulėti ant sofos.
„Tiesiog taip leidžiu laisvalaikį – viskas iš neturėjimo ką veikti, – šypsodamasis tikino P. Malinauskas. – Mašinėlės – mano jaunystės prisiminimai. Žiemą važiuodavau štai tokiomis rogėmis, iš šitos „bačkos“ gėriau girą… Štai traktoriukas – kaime, būdamas „pacanu“, padėdavau kaimynui jį remontuoti. Šita mašina trečioje klasėje išmokau važinėti. Čia ZIL-as, jį vairavau tarnaudamas Rusijos kariuomenėje, o čia – tėčio motociklas.“
Dairosi parduotuvėje
Visi P. Malinausko sukurti automobiliai turi savo istoriją, o parodos lankytojus stebina stulbinamai apgalvotos smulkmenos: medinės rogės net kinkytos arkliais, vežime pūpso bulvių maišai, automobiliai turi originalius numerius, mašinų sėdynės apvilktos oda, bagažines galima atidaryti, vietoj žibintų iš tolo spindi metaliniai smeigtukai. Anot pašnekovo, gauti tokių smeigtukų šiais laikais problema, mat visi parduodami nudažyti įvairiausiomis spalvomis.
„Iš spalvoto smeigtuko padariau rūko žibintus, bet tie, kurie blizga, atrodo natūraliau, man jie labiau patinka, – pasakoja mašinėlių autorius. – Kai kurie automobiliai turi kopėtėles, antenas ar numerius. Štai ant šito MO 4811 – mano automato numeris. Kariuomenėje kiekvienas turėjom savo ginklo numerį žinoti.“
„O šituo triračiu vienais metais Arūnas Valinskas buvo atvežtas į Panevėžį“, – pakėlęs dar vieną eksponatą priduria P. Malinauskas.
Panevėžietis neslepia, kad pagaminti tokiems automobiliams kartais pritrūksta žinių ir įgūdžių, todėl retkarčiais užsuka į žaislų parduotuvę – apsižiūrėti, kaip reikėtų sujungti vienas ar kitas žaislinės mašinos dalis.
Anot meistro, sudėtingiausia padaryti ratus, mat neturi įrankių, kad galėtų juos ištekinti ir pragręžti.
„Naudoju tik peilį ir metalo pjūkliukus – svarbiausia, kad būtų smulkūs dantukai, – pabrėžia meistras. – Man tokių užtenka. Nors ne visada pavyksta lygiai išpjauti ratus.“
Pradėjo nuo šaukštų
Panevėžietis pasakoja, kad viskas prasidėjo medinių šaukštų. Pono Petro kolekcijoje jų – net trys šimtai. Tiesa, dalį paties skaptuotų medinių įrankių vyras padovanojo draugams, giminaičiams, daugelis jų iškeliavo į užsienio šalis. Tačiau patys mieliausi liko namų virtuvėje – jais košę maišo šeimininkė.
„Šaukštai, kaip ir mašinėlės, atsirado iš neturėjimo ką veikti, – tikina meistras. – Iš pradžių naudojau liepą, bet dabar ji nebeįdomi ir bevertė. Liepa – minkšta kaip sviestas, todėl šaukštai dažnai sulūžta. Gaminu iš beržo, klevo, bet geriausi – vaismedžiai, peiliu jų paprastai nepadroši.“
P. Malinauskas pripažįsta: kartais jį užplūsta tiek daug sumanymų, kad net naktį keliasi baigti darbo. Ir kito tokio gaminio Malinauskų namuose nerastume, mat daryti tą patį jam neįdomu.
„Viskas priklauso nuo nuotaikos ir laiko. Ką nors išdrožti gali užtekti ir dienos, bet kartais prireikia ir kelių. Būna, kad valandą kitą padirbu, kai nusibosta – ilsiuosi, paskui vėl kimbu į darbą. Kai gaminį beveik baigiu, norisi kuo greičiau viską padaryti, todėl net naktimis nemiegu. Bet antrą tokį patį gaminti visai neįdomu, jokio malonumo“, – tikina pašnekovas.
Ponia Regina džiaugiasi vyro kūryba, net jei dėl jos sutuoktiniai retai matosi namuose – vyras medžio drožinius gamina arba daugiabučio rūsyje, arba garaže. Ten pat, į rūsį, P. Malinauskas tempia ne tik medžio šakeles, bet ir nebereikalingas žmonos rankines – jas panaudoja automobiliukų salonams pagražinti.
„Petras anksčiau niekada nesiėmė tokių darbų – jis dirbo „Ekrane“ šaltkalviu remontininku. Jo tėvukas, išėjęs į pensija, taip pat pamėgo medį – iš taburečių kojų ėmė gaminti įvairius niekučius. Džiaugiuosi, kad Petras užsiėmęs, ūkiškas ir svarbiausia – patikimas žmogus“, – sako meistrautojo žmona.
U. Mikaliūno nuotr.:
Dovilė BARVIČIŪTĖ
