G. Kuncė pirmus 500 rublių uždirbo droždamas Užgavėnių kaukes. Asmeninio albumo nuotr.
Kiekvienas medžio drožėjo kūrinys byloja, kad tautodailininkas ne šiaip gamtos mylėtojas. Medis neatsiejama menininko gyvenimo dalis, o dirbtuvės – vieta, kur jis prakalbinamas. Įgauna naują formą ir naują gyvybę.
Paįstryje gyvenantis penkiasdešimt ketverių metų Gintaris Kuncė medį pažino dar vaikystėje. Nors viskas prasidėjo nuo plastilino.
Kaip pamena Gintaris, būdamas dvejų metų į rankas paėmęs plastiliną nebegalėjo jo paleisti. Tuomet jis savarankiškai, be tėvelių pagalbos, lipdė pilis, namelius, automobilius.
Sulaukęs dvylikos jis pirmą kartą išbandė medžio galią.
„Dar tarybiniais laikais pionierių stovyklose buvo mokoma šio amato. Droždavau įvairius pakabučius“, – prisimena G. Kuncė.
Profesionaliai drožti Gintaris pradėjo būdamas 26 metų, grįžęs iš tuometės tarybinės armijos. Kruopščiomis ir darbo nebijančiomis rankomis iš rąstų drožinėtais kiškučiais ar nykštukais vyras apipavidalindavo darželius.
Vėliau tautodailininkas ėmėsi drožinėti skulptūras, bareljefus ir kaukes, darbai iškeliaudavo į įvairias pasaulio šalis: Pietų Ameriką, Kanadą, Australiją ar Naująją Zelandiją.
„Tuomet rimta drožyba man nepatiko, arčiau širdies buvo žaismingos, velniškos temos. Drožti raganų ir velnių kaukes man buvo vienas malonumas. Pats apipavidalindavau, dengdavau vašku, klijuodavau plaukus“, – pasakojo G. Kuncė.
Tai buvo darbas, už kurį Gintaris gavo ir pirmąjį gana solidų atlyginimą, beveik penkis šimtus rublių. Juos išleido įrankiams.
G. Kuncė tautodailės mokslų niekada nekrimto. Pagal išsilavinimą jis veterinarijos gydytojas. Be to, ir buvęs profesionalus rankinio žaidėjas. Atstovavo jaunimo ir vyrų šalies rinktinėms.
„Po armijos labai tikėjausi grįžti į sportą, tačiau tai buvo bergždžias reikalas. Niekas tada algų nemokėjo, o šeimą juk reikėjo išmaitinti“, – sakė G. Kuncė.
Jau kurį laiką tautodailininkas medžio drožybą paliko nuošalyje, šiuo metu jis iš egzotinių medžių gamina laiptus.
Šiuolaikiškai Gintario įrengtuose namuose vyrauja klasikinis stilius. Namo erdves puošia aukcionuose pirkti antikvariniai baldai, kuriuos pats vyras restauravo ir prikėlė naujam gyvenimui. Savo darbų, skulptūrėlių, medinių virtuvės įrankių ar suvenyrų vyras namuose nelaiko. Dalį jų jis padovanojo draugams.
„Pas mane medžio kolekcijos tikrai nerastumėte. Nekaupiu nebereikalingų darbų. Be to, jie nedera prie interjero. Daug darbų dovanojau draugams. Gaila, bet dabar rankų darbas nevertinamas. Visi mano, jog jei pats padarei, tai nieko nekainavo“, – sakė pašnekovas.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
