Raguva buvo bene pirmoji Panevėžio rajone, 1988-ųjų rudenį iškėlusi Trispalvę. Mokslo metų pradžioje prie mokyklos viešai suplevėsavusi nepriklausomos Lietuvos vėliava buvo drąsus žingsnis sparčiai atgimstančioje, tačiau vis dar sovietmečio realybėje gyvenusioje šalyje.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjęs Atgimimas, susikūręs Sąjūdis įtraukė laisvės ištroškusią tautą į įvykių sūkurį. Lietuva sparčiai žengė nepriklausomybės link, ir jos alsavimas jau buvo juntamas ne tik didmiesčiuose – miestukai ir kaimeliai taip pat išgyveno tautinį pakilimą.
Negalėjo likti abejingas
Panevėžio rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Algirdas Kęstutis Rimkus 1985 metais buvo vos 25-erių ir jau paskirtas tuometės Raguvos vidurinės mokyklos direktoriumi.
Jis pasakoja labai gerai prisimenantis tą laiką – juk po kelerių metų Lietuvoje prasidėjo Atgimimas, susikūrė Sąjūdis, o visuomenė – sujudo kaip niekada anksčiau.
„Dirbant tokioje aplinkoje negalėjai likti abejingas“, – šypteli A. K. Rimkus.
Jis neslepia: Sąjūdžio idėjos, naujai paviešintos istorinės žinios apie Molotovo–Ribentropo paktą bei slaptus Europos pasidalijimo planus trisdešimtmečio dar nesulaukusiai jaunai asmenybei darė nemenką įtaką. Nenuostabu, kad 1988 metų rugpjūčio 23-iąją šimtatūkstantinėje minioje, susirinkusioje į legendinį mitingą Vilniaus Vingio parke, buvo ir Algirdas Kęstutis.
„Visuomenėje vyko perversmas ir mano pozicija buvo aktyvi“, – sako dvejonių dėl to, kokiu keliu sukti, niekada neturėjęs A. K. Rimkus.
Tuo laiku jis dar neakivaizdžiai studijavo Vilniuje psichologiją.
„Pirmą kartą Trispalves pamačiau po sesijos, kai nuėjau į Žalgirio stadioną Vilniuje“, – pamena.
Sostinėje vyko „Gaudeamus“ – Baltijos šalių studentų šventė, periodiškai rengiama Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Būtent jos metu Žalgirio stadione vykusioje šokių dienoje dalyvių rankose suplevėsavo ir tautinės Baltijos šalių vėliavos.
„Lietuvos, Latvijos, Estijos studentai aplink stadioną bėgimo taku pradėjo nešti vėliavas. Milicija jiems užtvėrė kelią, tad jie apsisuko ir vėl išėjo į kitą pusę, – pasakoja A. K. Rimkus. – Neišdildomi įspūdžiai buvo pamatyti tikrąsias šalių vėliavas.“
Grasino, kad nebedirbs
Vienas kitą vejantys įvykiai įkvėpė jauną pedagogą iškelti Trispalvę ir Raguvoje.
Bene pirmoji visame Panevėžio rajone, ji čia suplevėsavo 1988 metų rugsėjo 1-ąją prie miestelio vidurinės mokyklos, dabar gimnazijos.
Pasak A. K. Rimkaus, kieme prie mokyklos stūksojo trys vėliavoms skirti stulpai. Paprastai ant jų plevėsuodavo dvi – Sovietų Sąjungos ir sovietinės Lietuvos vėliavos. Sumanymas buvo mokslo metų pradžios šventei iškelti ir trečiąją – Trispalvę. Tik jos dar neturėta.
Tačiau, mena A. K. Rimkus, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Zigmas Namavičius, aktyvus sąjūdininkas, rado mokyklos darbuotoją, kuri vėliavą pasiuvo kone pernakt.
Į šventinį akibrokštą įsitraukė ir direktoriaus kvietimu Raguvon atvykęs pučiamųjų orkestras.
„Tris himnus grojo ir tris vėliavas kėlėme“, – šypsosi A. K. Rimkus.
„Žmonės jau buvo susirinkę, o manęs klausė: ar tikrai groti „Tautišką giesmę“? Sakiau, groti. Ir grojo. Kiek pamenu, su klaidomis“, – sako jis.
Vėliau partiniai funkcionieriai, aišku, jauną direktorių ir barė, ir grasino, kad ilgai Raguvoje nebedirbs.
Tačiau viskas labai sparčiai keitėsi – Atgimimo banga ritosi per Lietuvą it tvanas, ir jau netrukus, 1988-ųjų spalį, Sąjūdis oficialiai iškėlė Trispalvę Gedimino pilies bokšto viršūnėje, paskelbė apie Vilniaus arkikatedros grąžinimą tikintiesiems.
„Neišdildomi stiprūs įspūdžiai“, – nedaugžodžiaudamas tą laiką apibūdina A. K. Rimkus.
Konfliktus gesino ir Šventuoju Raštu
Pedagogas pamena, jog po vėliavos iškėlimo mokykloje netrukus pradėta mokyti ir tikybos.
„Aišku, derinome tai su tuometine rajono valdžia. Ir mums davė leidimą. Rajone buvome pirmieji, sugrąžinę tokias pamokas – man atrodo, kad gal vieni pirmųjų net ir Lietuvoje“, – sako jis.
Visgi A. K. Rimkus neslepia: nepaisant visuotinio pakilimo, jų mokykloje tuo laiku būta įvairių nuomonių. Vieni aktyviai palaikė Sąjūdį, profesorių Vytautą Landsbergį, kiti – Algirdą Brazauską.
„Buvo tarsi dvi stovyklos, – pasakoja buvęs vidurinės mokyklos direktorius. – Tad tekdavo ieškoti kompromiso kolektyve, kad visi sutartų, kad nepavykę tarpusavio santykiai nevirstų mikrokonfliktais.“
A. K. Rimkus sykį į susitikimą su mokytojais pakvietęs net Raguvos kleboną. Šis atėjo su dovana – „Naujuoju testamentu“, kurią įteikė labai išradingai. Atvertė Jokūbo laišką, kuriame rašoma apie „nežabotas liežuvio blogybes“, ir padėjo mokytojų kambaryje, kad visi matytų ir galėtų pasiskaityti.
Šioje Šventojo Rašto dalyje kalbama apie tai, kad nevaldomas liežuvis kartais pridaro daugiau bėdų negu ugnis.
Buvusio mokyklos vadovo manymu, geresnį būdą parodyti, kad reikia gerbti kitų nuomones, būtų buvę sunku sugalvoti.
„Žmonės jau buvo susirinkę, o manęs klausė: ar tikrai groti „Tautišką giesmę“? Sakiau, groti. Ir grojo. Kiek pamenu, su klaidomis.“
A. K. Rimkus
Persitvarkė net komunistai
A. K. Rimkus stebisi, kaip tuo neapibrėžtu laikotarpiu, kai iš esmės niekas nežinojo, kuo viskas gali baigtis, baimės visai nebuvo.
„Nebuvo net tokių minčių, kad viskas bus sustabdyta ir grįšime atgal į 1985-uosius“, – svarsto, kad gal esant tokio jauno amžiaus apie panašius dalykus ir negalvojama.
Kita vertus, tuo laiku persitvarkė net Lietuvos komunistų partija.
„Sąjūdis buvo vedanti jėga ir po truputį, vieni noriau, kiti mažiau noriai, bet keitėsi“, – A. K. Rimkus sako, jog labiausiai iš Atgimimo, Sąjūdžio laikų jam į atmintį įsirėžė visuotinė žmonių energija, užsidegimas. Taip pat pats nepriklausomybės siekis, Lietuvai svarbių ir ilgai slėptų istorinių faktų paviešinimas.
„Toks entuziazmas, procentiškai aktyvus dalyvavimas rinkimuose, referendume dėl Lietuvos nepriklausomybės, toks žmonių energijos potvynis, permainų noras buvo“, – priduria.
Su laisve didėjo atsakomybė
Raguvos mokykloje, pasak A. K. Rimkaus, dirbo ne vienas sąjūdininkas. Kolektyvas rinkdavosi, kalbėdavo, aktyviai dalyvavo to meto įvykiuose – visų žvilgsniai degė.
1990 metų pavasarį vyko pirmieji nepriklausomi rinkimai į savivaldybių tarybas.
A. K. Rimkų iškėlė kandidatu į rajono tarybos narius.
Rinkimuose jauną pedagogą rėmė ne tik Sąjūdis, bet ir palaikė Lietuvos komunistų partija. Tačiau tapęs tarybos nariu, juo pabuvo tik apie porą mėnesių – buvo pakviestas į rajono Savivaldybės administraciją, kur darbuojasi iki šiol.
Tuo laiku, pamena, vyko labai daug pokyčių. Iš Kultūros ir švietimo ministerijos, kuriai vadovavo Darius Kuolys, iš esmės jokio reguliavimo nebuvo. Taigi tekdavo pačiam priimti įvairius sprendimus – pavyzdžiui, skirti mokyklų vadovus, – ir už tai būti atsakingam.
„Sąjūdžio išdavoje buvo laisvė, bet kartu ir atsakomybė už savo veiksmus“, – sako jis.
Kas kitas, jei ne mes
1990 metais iš A. K. Rimkaus mokyklos vadovo pareigas perėmęs Sigitas Žudys sako itin aktyviai Sąjūdyje nedalyvavęs, tačiau visada jo idėjas palaikęs.
1988-aisiais, kai šalia Raguvos mokyklos suplevėsavo Trispalvė, jis dirbo mokytoju. S. Žudžio teigimu, išvydus šį vaizdą, širdis spurdėjo, apėmė nenusakomas jausmas.
„Aišku, tuometinis direktorius rizikavo. Tuo laiku galėjo visko nutikti. Bet vyravo didelis bendras pasitenkinimas, džiugesys. Džiugesys, ko gero, buvo didesnis negu baimė“, – mano jis.
Pats direktoriauti S. Žudys pradėjo 1990-aisiais, vos baigęs studijas Kūno kultūros institute. Tais metais pokyčių vyko irgi daug. Tačiau nežinomybės kartais būdavo dar daugiau.
Vis dėlto jaunų idiliškų Sąjūdžio rėmėjų ji nesustabdė.
„Iš mūsų buvo daugelis tokių, kurie pradėjo dirbti vadovaujamą darbą, ir visi kalbėjome: o kas kitas to imsis? Kažkas turi eiti ir daryti šį darbą“, – mena S. Žudys.
Drąsus žingsnis
A. K. Rimkaus pavaduotoja Raguvos mokykloje dirbusi Irena Sabaliauskienė sako, kad pirmoji miestelyje iškelta pačių siūta Trispalvė galbūt ir neatitiko vėliavai keliamų standarto reikalavimų, tačiau toks žingsnis tais laikais buvo drąsus.
„Visada Rugsėjo 1-osios šventėse dalyvaudavo atstovai iš partijos komiteto ir kitur. Nežinau, ar su kuo ką nors direktorius derino, bet vėliava buvo iškelta ir vaikai giedojo „Tautišką giesmę“, – kaip dabar prisimena pedagogė.
Kitas ryškus I. Sabaliauskienės prisiminimas – kaip su kolegomis vėliau buvo pakviesta į Lietuvos mokytojų sąjūdžio suvažiavimą.
„Tai buvo kitoks suėjimas, kitokie pasisakymai, – sako. – Man asmeniškai labai įstrigo kalbos dėl Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo. Liucija Baškauskaitė tada labai gražiai pasakė: Lietuvoje labai daug kalbama, bet nedaroma. Reikia imti ir daryti.“
I. Sabaliauskienė sako net nemokanti nusakyti to meto jausenos – tokia unikali ji buvo. Gal įtakos turėjo jaunystė, tačiau baimės žengiant į Nepriklausomybę nebuvo – beveik žodis į žodį A. K. Rimkui antrina buvusi kolegė.
Baimės nebuvo ir žmonėse. Nors sykiais pasigirsdavo nerimo gaidelių siūlymuose „gal palaukit, neskubėkit“, o iš Švietimo skyriaus į Raguvą atvažiavę inspektoriai stovėdavo prie miestelio bažnyčios ir skaičiuodavo į ją einančius jaunus žmones. Tuo labiau kad Raguvoje bažnyčia ir mokykla – visai greta.
Dirbusi ir ankstesnio Raguvos mokyklos direktoriaus Vytauto Narečionio pavaduotoja, I. Sabaliauskienė pasakoja net ir giliu sovietmečiu nejautusi persekiojimo.
„Nes Raguva yra tikrai tikintis kraštas. Ir tėvai sovietmečiu vedėsi vaikus į bažnyčią. Niekas jų nestatydavo gėdydami prieš visą mokyklą“, – sako ji.
Apie šviesios atminties V. Narečionį net per „Amerikos radiją“ dėl to būdavo geru žodžiu užsimenama.
„Iš tikrųjų jam kliūdavo, – neslepia I. Sabaliauskienė. – Bet jis mokėjo atsilaikyti prieš partijos komitetą.“
„Gal ir vardas jį apgindavo“, – pedagogė primena V. Narečionį vis dėlto pirmiausia buvus garsiu tapytoju, gerbiamu tautodailininku.
„Lietuviai šaunuoliai“
I. Sabaliauskienės pasakojimu, sovietmečiu mokyklose veikė vadinamieji interklubai – skirtingų sovietinių respublikų mokyklos draugaudavo tarpusavyje.
Raguvos mokyklos klubas buvo vienas iš stipresnių. 1989 metų gegužę jų atstovai važiavo į Ukrainą, į Sarnus. Ir vežėsi jau lietuvišką Trispalvę, kuri Lietuvoje vėl naudota nuo 1989-ųjų kovo. Deja, jos iškelti vietos partijos komitetas iš pradžių neleido – skambino į Lietuvą tikslintis, ar tikrai ši vėliava leidžiama. Tik gavus patvirtinimą šalia kitų vėliavų kitą dieną suplevėsavo ir Trispalvė.
I. Sabaliauskienei iki šiol širdyje šilta dėl kartu važiavusių mokinių reakcijos į šį incidentą.
„Atsivežti vaikinukai verkė ir klausė: „Mokytoja, kodėl mums neleidžia?“ – pamena ji.
Pedagogės teigimu, likus metams iki nepriklausomybės atkūrimo šalyje tautinė atributika jau buvo kone įprastas dalykas. Tačiau Trispalvės vaizdas tebevirpino lietuvių širdis.
Ji pati labai gerai įsiminė atviruką, kuriame vaizduojama, kaip nuo Sovietų Sąjungos žirklėmis atkerpama Lietuva.
„Tokius atvirukus veždavomės kaip suvenyrus. Atsimenu, kaip estų, latvių mokytojai sakė, kad lietuviai šaunuoliai, drąsūs, nes pas juos dar nieko tokio nebuvo. O mes jau tautinės atributikos turėjome“, – sako I. Sabaliauskienė.
