Atrodo, kas čia yra tarp tų dalykų bendra? Tačiau gyvenime visko pasitaiko. Kaip nutiko ir šiuo atveju. Tad pabandysiu pakomentuoti.
2012 m. spalio 21 d. minint Maironio 148-ąsias gimimo metines Kaune paskelbta edukacinės programos „Maironio kelias“, skirtos didžiojo poeto 150-mečiui, pradžia. Vyriausybė tam pritarė ir 2012-uosius paskelbė Maironio metais. Ta proga per Lietuvą nuvilnijo daug įvairių renginių. Lietuvos maironiečių (LM) draugija parengė ir išleido vertingą knygą „Maironio kelias“ (Panevėžys: 2012).
Knygoje pateikta žinių apie Maironio gimtinę ir tėviškę – Pasandravį ir Bernotus (Raseinių r.), apie jo kelionę į mokslą. Pateiktos žinios apie Ariogalos ir kitų to krašto miestelių istoriją, kultūros vertybes, švietimą, žymius žmones, apie Maironio mokymąsi gimnazijoje irKunigų seminarijoje bei kita.
Knygos antrojoje dalyje apžvelgta LM draugijos kūrimo istorija, įdėta dalis draugijos laikraščio „Sandrava“ medžiagos apie baltų genčių likimą, draugijos kultūrinę veiklą, yra moksleivių kūrybinių bandymų, truputis poeto tėviškės tautosakos, žmonių prisiminimų.
Knygą parengė LM draugijos vadovas, žinomas pedagogas lituanistas Eugenijus Urbonas. Jis surinko šios draugijos narių ir kitų žmonių informacinę bei kitą medžiagą. Mano nuomone, ši knyga vertinga ir moksliniu požiūriu. Tik įsigijęs, ją su dideliu susidomėjimu skaičiau iki 168-ojo puslapio… Toje vietoje mane tiesiog pribloškė užrašas šalia poeto paminklo Kaune nuotraukos: Kaunas, Maironio namai.
Poeto paminklas. Skulpt. Vladas Vildžiūnas (straipsnis: Klr. teol. lic. Nerijus Pipiras. Maironis kunigų seminarijoje).
Jau nuo sovietmečio daugelis žinojome, kad šį paminklą, kaip vėliau ir paminklą Antanui Baranauskui, sukūrė ir su Panevėžiu smarkiai susijęs žymus lietuvių skulptorius prof. Gediminas Jokūbonis. Net sklido kalbos, kad G. Jokūboniui nebūtų buvę leista tokių darbų įgyvendinti, kol jis atiduos duoklę buvusiai sistemai – sukurs paminklų Leninui… Tad bestatant Lenino paminklus (Maskvoje, 1967 m.; Klaipėdoje, 1977 m.; Panevėžyje, 1983 m.) ir kita skulptorius įgyvendino ir savo svajonę: buvo pastatyti paminklai – Maironiui Kaune (1977 m.), Adomui Mickevičiui Vilniuje (1984 m.), poetui vyskupui Antanui Baranauskui Seinuose (1999 m.) ir kt.
Pasirodo, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Minėta „informacija“ mane privertė perskaityti ir G. Jokūbonio prisiminimų knygą „Kai žaidė angelai“ (Vilnius: 2008). Joje radau, kad ir paminklo Vytautui Birštone (1997 m.) autorius – G. Jokūbonis. Deja, knygos „Maironio kelias“ 160-ajame puslapyje prie šio paminklo nuotraukos parašyta:… Skulpt. Vladas Vildžiūnas (straipsnis: Judita Sakalienė, Marija Karpavičienė (Kauno Maironio universitetinė gimnazija). Maironis Kauno gubernijos gimnazijoje).
Taigi – tokios tokelės. Nuo komentarų susilaikau – ne mano kompetencija… Tik bėda, kaip tokios rimtos knygos rengėjai ir leidėjai, jos leidybos rėmėjai dabar atrodo prieš skaitytojus…
Skaitydamas G. Jokūbonio knygą radau įdomių dalykų, būtent: 1944 m., norėdamas išvengti karinės prievolės rusų armijoje, įstojo į Kauno kunigų seminariją, maždaug po poros metų iš jos išstojo; gyvenime niekada nesigailėjo dėl seminarijoje praleisto laiko; kūrybos metais jautė iš kolegų pavydą ir kt. O gal iš pavydo ir gimė mano minėti nesusipratimai? – vis dėlto knieti paklausti.
Dr. Vytautas VENCKEVIČIUS
