Liz de Besak dvejus metus išgyveno pogrindyje, du kartus parašiutu buvo permesta į nacių okupuotą Prancūziją, du kartus atkūrė konspiracinius tinklus.
Liz de Besak dvejus metus išgyveno pogrindyje, du kartus parašiutu buvo permesta į nacių okupuotą Prancūziją, du kartus atkūrė konspiracinius tinklus.Ir nors bene kasdien rizikavo, galėjo būti suimta ir nukankinta, bet sugebėjo pereiti per siaurą, labai pavojingą liniją tarp gyvenimo ir pražūties.
Gyvybės linija pogrindžiui
Ji slapta neįsmuko į nacių teritoriją. Ji įžengė ramiai, paspaudė durų skambutį ir paprašė kambario. Mandagi dama, švelnių manieringų judesių ir vos pastebima, ramia šypsena. Iš pažiūros – visiškai nepavojinga nuomininkė. Tačiau ji tokia nebuvo.
Vermachto – nacistinės Vokietijos ginkluotųjų pajėgų – komendantas, išnuomojęs būstą Liz de Besak, nė neįtarė, kad į savo namus įsileido britų žvalgybos agentę.
Liz Mari Žanet de Besak – kodiniais vardais Odilė ir Margarita – buvo iš Mauricijaus kilusi agentė, tapusi viena ryškiausių Jungtinės Karalystės Specialiųjų operacijų tarnybos (SOE) moterų, veikusių Prancūzijoje per Antrąjį pasaulinį karą.
Tai buvo organizacija, sukurta, kad „įžiebtų Europą liepsnose“ – taip Vinstonas Čerčilis apibūdino slaptų operacijų nacių okupuotose teritorijose viziją.
SOE agentai infiltruodavosi į miestus ir kaimus, kur vokiečių kareiviai kiekvieną praeivį vertino kaip potencialų priešą, o kiekvienas neatsargus žingsnelis galėjo kainuoti gyvybę.
Šio tinklo tikslas buvo daugiasluoksnis: šnipinėti, sabotuoti, rinkti informaciją ir organizuoti pasipriešinimo grupes.
Naktimis parašiutais iš Anglijos buvo metami ginklai, radijo siųstuvai, sprogmenys, pinigai ir instrukcijos – tai buvo gyvybės linija pogrindžiui, be kurios pasipriešinimas naciams būtų neįmanomas.
Agentai turėjo rasti šiuos krovinius, juos išskirstyti, slapstytis, susitikti su vietiniais ryšininkais, koordinuoti veiksmus, pasirūpinti sabotažu ir, svarbiausia, – išlikti nematomi.
Liz de Besak šiame pavojingame pasaulyje išsiskyrė santūrumu ir drąsa.
Ji gebėjo susilieti su minia taip natūraliai, tarsi būtų paprasta provincijos moteris, važinėjanti dviračiu su krepšiu daržovių.
Tik ji viena žinojo, kad po daržovėmis slėpėsi sprogmenys, radijo baterijos ar šifruoti pranešimai, galintys pakeisti visą Antrojo pasaulinio karo eigą.
Dirbdama kartu su Prancūzijos pasipriešinimu Liz de Besak koordinavo ginklų išmetimo vietas, telkė vietinius kovotojus, ruošė sabotažo operacijas ir rinko informaciją apie vokiečių dalinių judėjimą.
Šis darbas buvo lėtas, kruopštus ir ji nuolat balansavo ant prarajos krašto.
Liz neturėjo teisės suklysti. Būtų pakakę vienos neatsargios frazės, vieno netinkamo žvilgsnio, ir ji būtų dingusi gestapo tardymo rūsiuose, iš kurių beveik niekas negrįždavo.
Tačiau ji išgyveno ir paliko ryškų pėdsaką istorijoje – kaip nepastebimos, išmintingos ir mirtinai pavojingos moters, padėjusios pakreipti karo eigą sąjungininkų naudai.
Vaikystė saloje
Liz de Besak gimė 1905 metų gegužės 11-ąją tropinėje britų valdytoje Mauricijaus saloje, kur vėjai nešiodavo cukranendrių kvapą, o jūros druska kasdien nusėsdavo ant plaukų.
Liz augo didelėje, turtingoje prancūzų kilmės šeimoje. Jos namuose skambėjo dvi kalbos, susipynė dvi kultūros – prancūzų ir britų.
Liz buvo vienintelė dukra iš trijų vaikų. Tėvai – Markas de Bušervilis Besakas ir Žanet Diupont – buvo stambūs žemvaldžiai.
Liz, smalsi mergaitė, vaikystėje mėgo klausytis pasakojimų apie nepažįstamus žemynus ir nematytus miestus.
Kai 1919-aisiais šeima persikėlė į Paryžių, ji pasijuto lyg įžengusi į viliojantį pasaulį.
Paryžius Liz augino sparčiau nei vaikystės sala.
Ten ji mokėsi, gyveno taip, kaip gyvena jaunos moterys tarpukario Europoje – tvarkingai, niekuo neišsiskirdama.
17-os įsimylėjo būsimą vyrą, menininką Gustavą Vilameurą, tačiau motina nepritarė šiam romanui ir išsiuntė dukrą į Italiją.
Grįžusi į Paryžių dirbo biure – tai buvo neįprasta aukštuomenės merginai.
Liz jau tada žinojo, kad gyvenimas dar išbandys jos jėgas.
Ir išbandė.
Šuolis į nacių tamsą
1940-aisiais vokiečiai užėmė Paryžių. L. de Besak brolis Žanas įstojo į britų kariuomenę, o Liz su kitu broliu Klodu likimas atvedė į Angliją.
Padedami Amerikos konsulato jie per Ispaniją pateko į Lisaboną, kur penkis mėnesius laukė leidimo keliauti į Gibraltarą, o tada – į Jungtinę Karalystę.
1941 m. jiedu atvyko į Škotiją.
Specialiųjų operacijų tarnyba – SOE – ieškojo žmonių, gebančių darbuotis pogrindyje.
Ten, tarp karo rūko ir įtampos, Liz rado vietą, kuri jai tiko taip, lyg būtų laukusi jos visą gyvenimą.
Brolis Klodas iš karto buvo priimtas į SOE.
Mauricijaus gyventojai, gerai mokėję anglų ir prancūzų kalbas, buvo dažnai verbuojami dirbti agentais Prancūzijoje.
Vos tik SOE pradėjo verbuoti moteris, Liz iš karto pateikė prašymą. Jai buvo 37-eri.
Ji idealiai tiko: mandagūs manieringi judesiai, kultūringas elgesys, nepriekaištingos prancūzų ir anglų kalbos, ramybė.
Visi pastebėjo jos gebėjimą išlikti šaltakrauje net tada, kai dauguma sutriktų – ir Liz netrukus tapo viena iš SEO agentų.
Per interviu ji buvo apibūdinta kaip „maža, liekna, juodais plaukais, šviesiomis akimis, pasitikinti savimi“. Atrodė ne tik tinkama būti kurjere, bet ir vadovauti savo tinklui.
Mokymai vyko Hampšyre. 1942 m. ji buvo priimta į „Fany“ – istorinę agenčių savanorių grupę. Komandantė apie Liz rašė: „Visiškai rami bet kokioje situacijoje, gerokai lenkianti savo grupę.“
Pirmoji misija
1942-ųjų rugsėjį L. de Besak skrido bombonešiu „Whitley“. Juoda naktis gaubė nacių okupuotą Prancūziją.
Iš lėktuvo į tamsą šoko liauna figūra. Parašiutas išsiskleidė virš priešiškos žemės, kur Liz jau buvo paruošta legenda: varginga našlė iš Prancūzijos, besidominti archeologija, mėgstanti važinėtis dviračiu ir piešti. Mandagi moteris, nesukelianti jokio įtarimo.
Iš tiesų – ryšininkė, slaptoji agentė.
Po kelių minučių jau nebeliko britų uniformos, tik „ponia Odilė“, jos šypsena, dviratis ir krepšys, kuriame slypėjo detonatoriai, šifruotės, ginklų siuntų žemėlapiai.
L. de Besak tapo pirmąja moterimi SOE agente, nusileidusia parašiutu okupuotoje Prancūzijoje – ankstesnė agentė buvo atgabenta laivu.
Ji žengė į miestus kaip šešėlis – nepastebima, nekrintanti į akis. Sutikdavo nacius maloniu linktelėjimu, su jais kartais net gurkšnodavo arbatą, klausydamasi pokalbių apie kariuomenės judėjimą. Įsivaizduokite tą įžūlumą: gerti arbatą su priešu!
Kai jai prireikdavo pastogės mieste, kuriame įsikūręs nacių karinis dalinys, ji nuomodavosi kambarį vokiečių karininko name.
Paskui ištirpdavo nakties tamsoje su išgauta informacija apie reicho planus.
Kareiviai matė tik moterį – niekas nematė jos kaip grėsmės. Tačiau Liz buvo grėsmė – tyli, profesionali.
Ji kūrė kovotojų tinklus, jos koordinuojamos grupės augo: keliolika žmonių virto šimtais, šimtai – tūkstančiais.
Ji rengė slėptuves, mokė rezistentus, gabeno sprogmenis savo dviračio krepšyje, naktimis klajojo tarp miškų, perduodama pranešimus, ginklus ir viltį.
Ji įsirengė slaptą butą vos už šimto metrų nuo gestapo būstinės – vietą, kuri sąjungininkų agentams tapo prieglobsčiu. Liz mokė juos gyventi taip, kad mirtis jų nerastų.
Antroji misija
O tada – išdavystė. 1943-iųjų birželį tinklas „Prosper“ subyrėjo. Gestapas suėmė dešimtis agentų, rūsiai aidėjo nuo klyksmų. L. de Besak suprato, kad iškilo didžiulė grėsmė.
Ji sudegino visus dokumentus, radijo stotį – niekas negalėjo patekti į priešų rankas.
Ir tamsoje nubėgo per laukus link jos laukiančio „Lysander“ – britų slaptųjų operacijų lėktuvo.
Trys minutės tarp gyvenimo ir egzekucijos. Prožektoriai skrodė dangų, vokiečių kulkosvydžiai buvo pasirengę, bet mažas, labai manevringas, tyliai skraidantis vienmotoris britų karinis lėktuvas pakilo. Ji spėjo.
Londone Liz siūlė poilsį, saugumą, tačiau ji atsisakė.
Grįžus į saugią teritoriją, SOE ją paskyrė instruktore – Liz mokė naujas agentes: tarp jų buvo ir karą išgyvenusi Ivonė Baseden, ir Ravensbriuko koncentracijos stovykloje vėlau nukankinta Violeta Sabo.
Per vieną iš mokomųjų parašiutų šuolių L. de Besak patyrė sunkią traumą – susilaužė koją.
Tai privertė jos sugrįžimą į aktyvias misijas atidėti.
Ji liko Jungtinėje Karalystėje, kol koja sugijo.
Po aštuonių mėnesių vėl grįžo į Prancūziją. Kita pavardė, kitas vaidmuo, bet tas pats ryžtas.
Jos naujas kodinis vardas buvo Margarita.
Iš pradžių Liz turėjo dirbti kurjere tinkle „Pimento“ Tulūzos regione. Tačiau labai greitai suprato, kad politinės grupės pobūdis jai netinka – jos aristokratiškas manieringumas nederėjo su kai kurių grupės narių radikaliomis politinėmis nuostatomis. Ir abipusiu susitarimu paliko tinklą.
Tada Liz susisiekė su broliu Klodu, kuris 1944 m. vasarį grįžo į Prancūziją ir vėl pradėjo vadovauti tinklui „Scientis“ pietų Normandijoje.
Liz tapo jo kurjere ir ryšininke – jos veikla buvo daug platesnė nei per pirmąją misiją.
Artėjo D diena – taip vadinamas sąjungininkų išsilaipinimas Normandijoje. Ir ši diena pakeis karą.
1944 m. birželio 6-oji – didžiausia per visą istoriją jūrų desanto operacija. Tai sąjungininkų – daugiausia britų, amerikiečių ir kanadiečių – invazija į nacių okupuotą Europą.
Momentas, kai atsidarė antrasis frontas, kuris nulėmė Trečiojo reicho žlugimą.
Tą dieną 156 tūkst. sąjungininkų karių išsilaipino Normandijos paplūdimiuose.
Visą tą laiką L. de Besak dviračiu naršė provincijas, miestelius, kaimus. Per dieną ji įveikdavo dešimtis, kartais šimtus kilometrų. Dviračio krepšio viršuje – daržovės, apačioje – dinamitas.
Ji prasilenkdavo su nacių kareiviais taip ramiai, kad šie tik pasisveikindavo. O iš tikrųjų ji nešė žinias, galinčias sustabdyti priešų diviziją.
Ir sustabdė.
„Das Reich“ – vokiečių 2-oji tankų divizija, viena pajėgiausių, geriausiai ginkluotų ir brutaliausių reicho karinių struktūrų – turėjo per tris dienas pasiekti Normandiją.
Bet atvyko keturiolika dienų pavėlavusi.
Tai buvo milžiniškas taktinis laimėjimas – kiekviena diena reiškė daugiau sąjungininkų pajėgų, daugiau įrengtų pozicijų ir mažiau šansų vokiečiams.
L. de Besak vaidmuo buvo ypatingas, nes ji dviračiu perveždavo slaptus žemėlapius, užkoduotas žinias, koordinates, kur numesti ginklus, informaciją, kuri padėdavo naikinti vokiečių logistiką.
Liz ir jos brolio tinklas bei kiti rezistentai sprogdino kelius, naikino tiltus, vedė vokiečius į pasalas, teikė sąjungininkams tikslias koordinates, kur bombarduoti, perdavė pranešimus apie vokiečių kolonų judėjimą.
Keliai sprogo, tiltai griuvo, nacių degalų sandėliai liepsnojo.
Trečioji misija
L. de Besak istorija po antrosios misijos nesibaigė.
Ji sustabdė „Das Reich“ ir padėjo sąjungininkams įsitvirtinti Normandijoje.
Kai vokiečių frontas silpnėjo, o sąjungininkų kolonos riedėjo per Prancūziją, ji kartu su broliu pasiekė amerikiečių pajėgas ir pirmą kartą po dvejų metų pogrindžio išėjo į dienos šviesą dėvėdama britų karinę uniformą.
Tačiau sesers ir brolio misija dar nebuvo baigta – jie abu buvo skirti į specialų SOE padalinį „Judex“, kurio tikslas buvo surasti dingusius agentus, ryšininkus, prancūzų pagalbininkus – tuos, kurie buvo išdavę, ir tuos, kurie buvo suimti ar dingę be žinios.
Liz šį darbą atliko su jai būdingu atkaklumu – važinėjo po miestus ir kaimus, lankė kalėjimus, tardymo centrus, ligonines ir išdraskytus konspiracinius butus, ieškojo pėdsakų, nuotrupų, bet taip pat – ir žmonių, kuriuos reikėjo pargabenti į Didžiąją Britaniją.
Būtent tada ji surado Mari Herber, savo brolio vaiko motiną, kuri per karą buvo likusi vienui viena netoli Poatjė mieste su kūdikiu ant rankų.
L. de Besak grąžino Mari ir mažąją Klodiną į Angliją, taip užversdama dar vieną skaudžią karinio gyvenimo dalį.
Paskutinė stotelė
Po karo L. de Besak negrįžo nei į aristokratišką šeimos gyvenimą Mauricijuje, nei į tylų provincijos kampelį.
Ji pasirinko Londoną – su pokario nuolaužomis, naujais horizontais ir atbundančiu pasauliu.
Ji dirbo BBC, kuri tuomet tapo ne tik informacijos, bet ir kultūrinio atminimo centru: Liz aktyviai rinko karo istorijas, jas vertė, dokumentavo.
Tuo metu ji pagaliau leido sau būti paprasta moterimi, o ne nuolat budinčia agente – susituokė su jaunystės meile Gustavu Vilameuru, kurį buvo palikusi dar prieš karą.
Jis, jau sėkmingas menininkas ir interjero dekoratorius, gyveno Marselyje. Liz įsikūrė ten kartu su juo.
Vaikų jiedu nesusilaukė.
Vyrui mirus, L. de Besak liko gyventi viena dideliame, šviesiame bute su vaizdu į senąjį Marselio uostą.
Ji tapo ta retai matoma moterimi, kuri apie savo žygdarbius nekalbėjo, nors buvo apdovanota aukščiausiais Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos garbės ženklais – Garbės legiono ordinu, Karo kryžiumi, Britanijos imperijos ordinu.
L. de Besak nenorėjo liaupsių.
Gyveno ramiai, sodino ir prižiūrėjo gėles, kalbėjosi su kaimynais apie orą, o ne apie naktis, kuriose keitėsi Europos likimas.
Medalį po medalio ji tiesiog dėjo į stalčių.
Klausinėjama apie savo misijas, dažniausiai šyptelėdavo ir pasakydavo, kad „didvyriškumas visai ne tai, kas svarbiausia“.
Pasak jos, svarbiausia buvo „šaltas protas mėnesių mėnesiais, kai niekas nemato, kai esi viena, kai viską sprendi pati ir kai nėra kam tavęs paguosti“.
L. de Besak nugyveno ilgą, beveik šimtmetį siekusį gyvenimą.
Ji mirė 2004 m. kovo 29-ąją Marselyje, sulaukusi 98 metų.
2008 m. jos gyvenimas iš dalies atkurtas filme „Agentės“ (Les Femmes de l’ombre).
Niekada neieškojusi šlovės, ji vis tiek liko viena ryškiausių Antrojo pasaulinio karo šešėlinių herojų – moterimi, kuri du kartus buvo permesta į okupuotą Prancūziją, du kartus kūrė konspiracinius tinklus ir visą laiką stovėjo ten, kur daugeliui būtų buvę nepakeliama net akimirką.
Ir ji įrodė, kad kartais nuožmiausias ginklas kare – tai moteris, kurią priešas palaikė nepavojinga.
