Linais garsėjusiame Panevėžio rajone šie mėlynžiedžiai – jau didelė retenybė.
Laukuose jų galima išvysti nebe kasmet, o ir pluošto audiniams iš jų niekas nebegamina – augina tik aliejui.
Net Panevėžio muziejininkams, sumaniusiems pademonstruoti lino kelią ir jo naudą, teko ieškoti šio augalo kaip su žiburiu arba mokytis auginti patiems.
Virto prabanga
Panevėžio kraštotyros muziejus paskelbė ieškantis, kas galėtų padovanoti linų – kokį glėbį kitą ar didesnę puokštę.
Edukacijos ir informacijos skyriaus vedėja Agnė Šablinskienė pasakoja, jog muziejus linus naudoja edukacinėse programose. Rodoma, kaip gaminami lininiai siūlai, lino audiniai, valgomi sėmenys, kur naudojami spaliai.
Pasak A. Šablinskienės, Panevėžio rajonas ilgai garsėjo kaip linų kraštas, tačiau šiais laikais gauti tikrą liną yra prabanga.
Didesnių ūkių nebeliko. Linus augina tik pavieniai žmonės.
„Dar turime vieną puokštelę, su ja po truputį verčiamės. Pavasarį nedidelį plotą bandysime auginti patys“, – sako muziejininkė.
Linų planuojama pasėti muziejaus kieme esančiame nedideliame darželyje. Jame muziejininkai užsiaugina mėtų, kitų edukacinėms programoms skirtų prieskoninių žolelių.
Liko tik muziejus
Panevėžio rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėja Zita Bakanienė teigia, kad pernai rajone niekas nedeklaravo auginantis linus, o šiemet deklaruota vos 3,49 hektaro.
Daugiausia linų šiemet auginta Lazdijų rajone – apie 200 hektarų.
„Panevėžio rajonas tikrai nebe linų kraštas. Turime turbūt vienintelį Lietuvoje linų muziejų su visu paveldu, o linų nebeturime“, – sako Z. Bakanienė.
Pasak jos, užpraėjusiais metais Panevėžio rajono žemdirbiai tarsi buvo sugrįžę prie šios kultūros. Tąkart deklaruota apie 17 hektarų linų. Veikiausiai sumanymas auginti mėlynžiedžius nebuvo sėkmingas, tad laukuose linų nebeliko.
„Mes nepajėgūs atgaivinti linininkystės Lietuvoje. Mes tik norime nepamiršti šios gražios mūsų ūkininkavimo tradicijos.“
A. Sidorovienė
Neleidžia pamiršti
Neseniai Upytės tradicinių amatų centre vyko linarūtės šventė, joje nurauti, išdžiovinti pačių etnologų užauginti linai. Šiuo metu jie išgabenti į Linų muziejų ir bus naudojami edukacijose, rodant linų kančios kelią nuo sėklelės iki drobelės.
Upytės tradicinių amatų centro direktorės Aušros Sidorovienės teigimu, įstaiga linų augina nedaug – vos 6 arus. Jie – pluoštiniai, nelabai išvaizdūs. Gražioms puokštėms labiau tinkami sėmenims auginami linai. Pasak A. Sidorovienės, pastarųjų Lietuvos ūkininkai dar augina, tačiau pluoštinių – jau nebe. Šių galima rasti dažniausiai tik aplink muziejus.
„Nedidelis tas mūsų laukelis. Būna, kas nors iš mūsų ir pasijuokia: baikite juokus, atseit linų užauginote. Mes nepajėgūs atgaivinti linininkystės Lietuvoje. Mes tik norime nepamiršti šios gražios mūsų ūkininkavimo tradicijos“, – sako etnologė.
Išmoko ir purkšti, ir ravėti
A. Sidorovienė pasakoja, kad prižiūrėti linus nėra paprasta.
Kol Upytėje veikė linininkystės bandymų stotis, jais rūpindavosi mokslininkai. Bet kai šios įstaigos 2018-aisiais nebeliko, muziejininkams tenka patiems imtis šio darbo.
„Esu miesto žmogus, anksčiau nemačiusi, kaip linai sėjami, bet mokydamiesi iš kaimo žmonių pasisėjame. Tenka mums patiems žinoti, kada nupurkšti, kada nuravėti. Linus reikia ravėti net du kartus, kad gražiai atrodytų. Yra ką veikti su jais“, – aiškina A. Sidorovienė.
Nurauti linus muziejininkams padeda lankytojai – organizuojamos linų dienos.
A. Sidorovienė svarsto, kad Upytės amatų centras galėtų truputį žemės paskolinti kolegoms muziejininkams mieste – kartu auginti linus.
Be to, vos keli kilometrai už Upytės esančio Stultiškių kaimo Linų muziejuje dirba mokslininkė, daug metų dirbusi linininkystės bandymų stotyje ir galinti pagelbėti patarimais.
Linai į laukus nebesugrįš
Linininkystės srityje daug metų dirbęs įmonės „Genetiniai ištekliai“ vadovas Audrius Zalatoris sako, kad ši kultūra iš laukų pasitraukė sumažėjus Europos Sąjungos išmokoms už pluoštinius linus, o lietuvių pramonininkai nesugebėjo daugiau mokėti ūkininkams.
„Tapo nepelninga auginti linus, nes daug rankų darbo. Dar ir meteorologinės sąlygos keletą metų iš eilės buvo nepalankios. Žemdirbiai nuo linų pasitraukė prie cukrinių runkelių, javų“, – pasakoja A. Zalatoris.
Jis svarsto, kad upytiečiai veikiausiai paskutiniai Lietuvoje pasitraukė iš šios veiklos.
Nelikus linų augintojų, nunyko perdirbimo fabrikai.
Nedaug Lietuvoje auginama ir vadinamųjų sėmeninių linų, iš kurių spaudžiamas ir aliejus.
„Prieš porą metų ir mes dar auginome kelis hektarus sėmenų aliejui. Toks, tarkime, hobis. Sėmenų aliejus irgi nėra populiarus. Jis vertingas, turi gydomųjų savybių, bet apkarsta“, – pasakoja A. Zalatoris.
Paklaustas, ar dar kada mėlynai nuvilnys Panevėžio rajono laukai, žemdirbių atstovas neslėpė nebetikintis linininkystės atgimimu.
„Turbūt nebebūsime linų kraštas ir, manau, visam laikui. Nebeateis tie linai pas mus“, – sako A. Zalatoris.
