Baltarusijoje gyvena daugiau nei 5 000 lietuvių, susibūrusių į daug bendrijų, susivienijimų. Išlaikyti lietuvybę, gyvenant svečioje šalyje, nėra paprasta. Dažnai tai priklauso nuo pačių noro puoselėti papročius, tradicijas.
Minsko lietuvių susivienijimo vokalinis ansamblis „Vytis“ Gardine vykusiame nacionalinių kultūrų festivalyje. Pirmas iš kairės – ansamblio vadovas Ruslanas Musvidas, trečias iš dešinės – Alfredas Keršys.
Baltarusijos lietuviai čia apsigyveno skirtingu laiku. Minsko lietuvių susivienijimo „Vytis“ pirmininkas Alfredas Keršys sako, kad toje šalyje yra ir pasienio lietuvių, kurie ten gyvena nuo seno, tačiau daug ir meilės imigrantų, kurie čia surado savo antrąją pusę.
Daugiau nei šešiolika metų įsikūręs Baltarusijoje A. Keršys teigia, priklausantis pastariesiems – vedė vietinę.
„Minske daugiausia meilės imigrantų. Sovietiniais laikais vedė ar ištekėjo ir liko, susilaukė vaikų“, – „Sekundei“ teigė A. Keršys.
Tad ir susivienijimui daugiausia priklauso mišrios šeimos – tėra vos kelios vien lietuvių. Pasak pirmininko, Minske gyvena apie 200 tikrų ar pusiau lietuvių.
Į lietuvių susivienijimą priimami tik lietuviai arba lietuvių kilmės asmenys, tačiau norinčiųjų yra ir daugiau. Tai ne mūsų tautiečiai, tačiau palaikantys lietuvius, jų draugai. Bendrijoje kartu su šeimomis yra apie 120–130 asmenų.
Lietuvių susivienijimas aktyvus – organizuoja įvairius renginius, koncertus, festivalius. Narius kviečiasi ir Lietuvos ambasada, Minsko valdžia, kitos bendruomenės.
Pernai gruodį Minsko lietuvių susivienijimo narių vaikai susitiko su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite.
Pasak „Vyčio“ pirmininko, organizacija yra visuomeninė ir atlyginimas nemokamas, todėl kas ką gali, tas tą daro. Dauguma susivienijimo narių kilę iš Aukštaitijos – Pasvalio, Pakruojo, Anykščių.
Veikia lietuviška mokykla
Minske bažnyčioje kartą per mėnesį vyksta pamaldos lietuvių kalba. Be to, prie Baltarusijos valstybinio M. Tankos pedagoginio universiteto Minske įkurta lietuviška mokykla. Joje kartą per savaitę po porą valandų suaugusieji ir vaikai mokosi lietuvių kalbos.
Tą mokyklą lanko ir trylikametė A. Keršio duktė Ana, lietuviškai vadinama Onute. Jo tvirtinimu, ne visi tėvai pageidauja, kad jų atžalos mokytųsi lietuviškoje mokykloje. Kiti sako norintys, kad jų vaikai išmoktų, pavyzdžiui, muzikos ar dar ko nors.
„Jeigu nori išsaugoti lietuviškumą, išsaugosi, jeigu nenori – neišsaugosi. Be to, tai lemia, kaip šeimoje elgiamasi. Jeigu niekas ta kalba nekalba, su vaikais reikia užsiimti. Tada nebus sunku“, – pažymi pirmininkas.
Su dukra vyras bendrauja lietuviškai. Be to, kaip tvirtina, namuose daug lietuviškų knygų, albumų. Kasmet apsilankoma Lietuvoje – ryšiai nenutraukti.
„Lietuvių kalbą ji turi išmokti. Mano tikslas stiprus ir turi būti pasiektas“, – ryžtingai nusiteikęs A.Keršys.
Mergaitė talentinga. Buvo surengta jos personalinė paveikslų paroda, rašo apsakymus rusų kalba, darbuojasi respublikiniame vaikų laikraštyje „Zorka“.
Pasak A. Keršio, pernai Baltarusijos lietuviai užgniaužę kvapą stebėjo vaikų „Eurovizijos“ atranką. Antras respublikinėje atrankoje buvo Jonas Musvidas – vienas iš grupės „Нескучный возраст“ solistų. Jo tėtis – Ruslanas Musvidas – žymus Baltarusijos dainininkas, o mama Veronika – poetė. Senelis – lietuvis – taip pat meilės migrantas.
Tėvynės ilgesys
A. Keršys sako, kad lietuviai išvaizda niekuo nesiskiria nuo baltarusių, tad, jei kalbi be akcento, niekas gatvėje ir neskiria. Jo manymu, atskirti lietuvį Baltarusijoje tokiu atveju gali nebent pagal pavardę, bet ir čia jų yra lietuviškų. Pavyzdžiui, Gedrojcas, anksčiau buvo Giedraitis. Tad, ieškant lietuviškų šaknų, jų galima rasti.
„Vyčio pirmininkas teigia, kad problemų dėl tautybės Baltarusijoje nekyla – niekas nepriekaištauja, kad žmogus – lietuvis. Valdžia, jo tvirtinimu, taip pat neskriaudžia. Bendruomenės nariai kviečiami į įvairius renginius, dalyvauja miesto šventėse.
Keršio teigimu, gyvenant svečioje šalyje, laikytis papročių nesunku. Kadangi tai krikščioniška šalis, religinės šventės panašios.
Jis pabrėžė, kad yra ir skirtingų papročių. Pasak pirmininko, jo vaikystėje Lietuvoje mirusiuosius laidodavo pirmoje dienos pusėje, o Baltarusijoje laidojama antroje dienos pusėje.
„Labai panašios šalys – ir gamta, ir viskas. Ir ten bulves valgo, ir čia“, – juokauja lietuvis.
Dalis lietuvių kalbos mokyklos mokinių su mokytoja Roma Radyhina (sėdi antra iš dešinės) šių metų rugsėjo pirmąją.
Baltarusių virtuvė mažai kuo skiriasi nuo lietuvių.
A.Keršys baigė Maskvos universitetą ir sako įpratęs gyventi svetur, tačiau tėvynės ilgesys visada išlieka.
„Teisybę pasakius, numirti norisi Lietuvoje. Tėvynės ilgiuosi, tas jausmas visuomet lieka. Jeigu kas sako, kad nelieka – meluoja“, – įsitikinęs vyras.
Išlaiko tradicijas
Baltarusijoje, vos geras šimtas kilometrų nuo Vilniaus, yra Pelesos gyvenvietė, kurioje veikia vidurinė mokykla lietuvių dėstomąja kalba. Ši gyvenvietė įsikūrusi tarp svarbių mūsų šalies istorijos miestų – Gardino, Lydos, Naugarduko, Krėvos ir Vilniaus.
Nepaisant lenkinimo, gudinimo, rusinimo, čia gyvenantys lietuviai išlaikė gimtąją kalbą ir papročius. Aktyvių lietuvių pastangomis 1992 metais atidaryta pirmoji Baltarusijoje lietuvių pagrindinė mokykla, o po kelerių metų ji tapo vidurine. Mokykla finansuojama Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos skiriamomis lėšomis, tačiau vaikai mokomi pagal baltarusišką ugdymo programą.
Pelesos vidurinės mokyklos muzikos mokytojas ir meno vadovas Petras Rimkus moko pradinukus. Mažieji mokosi ir lietuviškų liaudies dainų, ir estradinių. Yra sukurta mokyklos kapela, meno vadovas vadovauja ir Pelesos bendruomenės moterų ansambliui.
P. Rimkus sako sunkiai įsivaizduojantis, kad Baltarusijos valdžia išlaikytų lietuvišką mokyklą, tačiau, kai nieko nekainuoja, – netrukdo.
Pasak P. Rimkaus, mokykloje mokoma keturių kalbų. Kokia iš jų vyksta pamokos, priklauso nuo dalyko. Yra rusų, baltarusių, anglų kalbų pamokos. Pastarosios kalbos mokytoja ne lietuvė, tad šiose pamokose kalbama ir rusiškai. Visose kitose – fizikos, biologijos, chemijos ir kt. – kalbama lietuviškai.
Mokyklos pedagogai puoselėja vietines lietuvių tradicijas ir papročius, kartu su lietuvių bendruomene organizuoja etnografines šventes. Dažnai vykstama į Lietuvos ambasadą Minske koncertuoti.
Pats P. Rimkus gyvena prie Vilniaus, Maišagaloje, ir su žmona važinėja dirbti į Baltarusiją – pirmadienio vakarą ar ankstų antradienio rytą išvyksta, o penktadienį ar šeštadienį sugrįžta.
„Kai kurios Pelesoje gyvenančios garbaus amžiaus moterys moka autentiškų, iš kartos į kartą perduodamų lietuviškų dainų. Tačiau dauguma jų vaikai sukūrę mišrias šeimas, ir lietuvybės per daug nėra. Rusėja tie kraštai, o Vilniaus kraštas lietuvėja. Kaip ir visur“, – konstatuoja jis.
Mokykloje šiuo metu mokosi apie 70 vaikų, o maždaug 15 lanko lopšelį-darželį.
„Sunkiau pradinėse klasėse, bet vyresni puikiai kalba ir rašo lietuviškai. Maždaug pusė jų stoja mokytis į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Netgi keli pedagogai, baigę Lietuvoje aukštąją mokyklą, grįžo čia mokytojauti“, – P. Rimkus sako, kad auga lietuviškai kalbanti karta.
Anot pedagogo ir meno vadovo, Pelesos mokykla yra tarsi sala, kurioje susitinka baltarusių ir lietuvių delegacijos aukščiausiu lygiu.
Minsko Šv. Rocho bažnyčioje su kunigu Michailu Bubenu.
Krizės pasekmės
P. Rimkaus teigimu, baltarusiai tarsi verda savose sultyse. Kaimuose likę kolūkiai.
„Duonai, druskai žmonės uždirba, bet kad labai gerai gyvena, nepasakyčiau. Dabar Baltarusijoje didelė krizė – kaip kad pas mus buvo maždaug 2008 metais“, – „Sekundei“ tvirtino P. Rimkus.
Kadangi jo paties sūnus verslininkas, situacija pedagogui gana neblogai žinoma. Kadangi Baltarusijos įmonėms trūksta pinigų, jos viena su kita dažnai atsiskaito natūra – traktoriais, miltais ar kita produkcija.
„Lietuva ekonomiškai yra pajėgesnė ir dėl to geriau gyvena“, – pažymi jis.
Daug baltarusių važiuoja į Lietuvą apsipirkti, tačiau tam yra priežastis. Pasak pedagogo, Baltarusijoje ir Lietuvoje maisto kainos per daug nesiskiria, o elektronikos, buitinės technikos prekės mūsų šalyje gerokai pigesnės. Tad nenuostabu, kad Lietuvos prekybos centruose prasidėjus masiniams išpardavimams Baltarusijos ir Lietuvos siena būna apgulta.
Pasak P. Rimkaus, kadangi baltarusiai yra trečiųjų šalių gyventojai, ne ES, pasienyje dar susigrąžina 21 procentą PVM. Kitaip tariant, grįžta penktadalis sumokėtų pinigų.
Daiva SAVICKIENĖ
