Vienas garsiausių Lietuvos išeivijos filosofų profesorius Algis Mickūnas kviečiamas ne tik skaityti paskaitas prestižiniuose pasaulio universitetuose, bet ir į įvairius susitikimus. Šįsyk jis viešėjo Panevėžyje.
Kalbos mokėsi iš naujo
Profesorius Algis Mickūnas suspėja visur. Jis ne tik skaito paskaitas prestižiniuose pasaulio universitetuose, bet ir atvyksta į įvairius susitikimus.
Šį rudenį minėsiančio 80-metį garsaus išeivijos profesoriaus gyvenimo kelias nebuvo tiesus. Dar nesulaukęs septyniolikos jis kovojo Korėjoje, buvo sužeistas, gydėsi Japonijoje, ten susidomėjo Rytų kultūra. Vėliau baigė inžinerijos studijas ir tik paskui pasuko filosofo keliu.
A. Mickūnas neslepė, kad teko iš naujo mokytis lietuvių kalbos ir per susitikimą su panevėžiečiais teigė, kad lietuviškumas yra jo gyvenimo pagrindas, o amerikietiškumas – gyvenimo būdas.
Pasiteiravus, kodėl lietuvių kalbos jam teko mokytis iš naujo, A. Mickūnas paaiškino: „Kartą buvau paklaustas, kas mano tėvas. Atsakiau, kad jis ūkininkas. Tada man buvo patarta niekam nesakyti, kad esu lietuvis. Esą lietuviai tokie kaimiečiai.
Supykau ir nusprendžiau, kad niekada nebūsiu lietuviu. Tada buvau jaunas, o kai subrendau, viskas apsivertė kitaip. Teko lietuvių kalbos mokytis iš naujo. Esu labai dėkingas organizacijai „Santarai-Šviesai“. Jei ne ji ir jei ne Vytautas Kavolis, būčiau buvęs normalus amerikietis“, – juokavo profesorius.
Kariavo Korėjoje
Iš Lietuvos garsus išeivijos filosofas išvyko dešimties – 1944 metais. Pirmiausia apsistojo Vokietijoje, o JAV pasiekė jau būdamas keturiolikos. Vaikinas pradėjo dirbti tabako ūkiuose, bet pajuto, kad šis darbas ne jam, ir įsirašė į kariuomenę.
A. Mickūnui tada buvo šešiolika su puse, o kariauti jam teko Korėjoje. Ten buvo sužeistas, gydėsi Japonijoje.
Šita šalis ir turėjo įtakos, kad būsimas profesorius susidomėjo filosofija. Ir ne tik filosofija, bet ir karatė kovos menu. A. Mickūnas turi juodąjį karatė diržą.
Atsakingi visi
Gausiai susirinkusiai auditorijai A. Mickūnas kalbėjo įprasta tema „Politika ir mes“. Profesorius pabrėžė, kas yra demokratija, kas yra kiekvieno piliečio atsakomybė, kas yra žmogaus laisvė ir kas – politika.
„Politikai yra mūsų tarnautojai, išrinkti viešojoje erdvėje visų bendru sprendimu ir sutartomis taisyklėmis. Ir jei mūsų išrinktieji nesilaiko tų taisyklių, jų elgesys prilygsta kriminalui. Kiekvienas turime prisiimti atsakomybę už savo išrinktus politikus ir garsiai išreikšti pilietinę poziciją, kai jie nesilaiko susitarimo sąlygų“, – filosofavo A. Mickūnas.
Pasak jo, demokratijos procese svarbią vietą viešojoje erdvėje užima žiniasklaida, kuri neparsiduoda verslui ir paskaloms.
„Savaime suprantama, klysti yra žmogiška. Tačiau jei žmogus pareigingas, jis klaidas privalo ne tik pripažinti, bet ir ištaisyti. Turime atrasti savyje drąsos sakyti tiesą. Ir ją privalome skleisti viešojoje erdvėje. Man juokingai skamba žodžiai, kai žmogus sakosi esantis apolitiškas. Nėra ir negali būti apolitiškų žmonių. Jei esi pilietis, tai jau savaime – politiškas“, – pabrėžė išeivijos profesorius.
A. Mickūno teigimu, turime laisvą, bet atsakingą sprendimą rinkti demokratinę valdžią.
„Išrinktieji į valdžią turi nepamiršti, kad jie – mūsų tarnai. Užmiršusiesiems apie savo tarnystę reikia priminti. O tas priminimas turi nuskambėti viešojoje erdvėje, kad jį girdėtų visi. Jei nėra viešosios erdvės – nėra ir filosofijos. Šitos tezės, kurias viešai deklaruoju, buvo žinomos jau senovės Graikijoje. Jei Lietuvoje to nėra, vadinasi, nėra ir demokratijos. Už laisvę, demokratiją, viešąją erdvę atsakome visi. Laisvi būsime tik tada, kai atsakingumo reikalausime iš politikų. Laisvi būsime ir tada, kai išmoksime veikti viešai“, – samprotavo jis.
Išgirdęs iš salės repliką, esą Lietuvoje tokios demokratijos suvokimo nėra, kaip nėra ir išrinktųjų į valdžią tarnystės, išeivijos profesorius pamokė: „Jei to nėra dabar, tai nereiškia, kad nebus. Turime iš valdžios reikalauti ir jai priminti, kad išrinktieji turi rūpintis ne savo siaurais interesais. Jų rūpestis privalo būti demokratiškai valdoma šalis visų piliečių susitarimu.“
Filosofijos šokėjas
Ohajaus (JAV) universiteto dėstytojas kone kasmet atvažiuoja į Lietuvą. Atvykęs jis skaito paskaitas, dalyvauja konferencijose, pristato savo knygas.
Pernai A. Mickūnas pristatė knygą „Per fenomenologiją į dzenbudizmą“. Kad tai nebuvo įprastinis pristatymas, galima suprasti perskaičius Dalios Kaladinskienės mintis apie profesorių: „Prieš daugelį metų studentiškuose akademinės „Baltų lankų“ stovyklos konspektuose pasižymėjau: „Algis Mickūnas – Huserlio anūkas svečiuose pas Budą“.
Pamenu, kaip mes, jaunieji semiotikai, filosofai ir literatūrologai, išauklėti pagal griežtas akademinės hierarchijos tradicijas, akis išpūtę žiūrėdavome į šį šokantį, beribį, kosminį, transatlantinį žmogų, tuo metu dar sunkiai suprasdami jo vingrią fenomenologinę kalbą, bet neišvengiamai užsikrėsdami jo asmenybės žavesiu ir, sakyčiau, ne tiek pačios verbalikos, kiek jos gyvu pulsavimu perduodamais turiniais.
Tada net nujausti negalėjau, kad kada nors šis filosofijos šokėjas vesis mane vertėjos teisėmis per tuos du jau tada keista pora pasirodžiusius ir, regis, tokius skirtingus pasaulius – fenomenologiją ir dzenbudizmą – ir išves į bekalbę plotmę, kur nebėra nei autoriaus, nei vertėjo, nei Budos, nei Huserlio, nei laiko, nei amžinybės, kur pulsuoja grynoji, kosminė patirtis, savo plūstančioje srovėje nuskandinanti visas tapatybes. Mickūno tekstai yra filosofinė poezija, vietomis bangų mūšą primenantis aštrus avangardas, vietomis liūliuojanti švelni lyrika. Iš tiesų nedaug turime filosofų, kurie būtų tuo, ką jie sako – Mickūnas šiuo atveju yra išimtis.“
*****
Biografija
- Algis Mickūnas gimė 1933 metų lapkričio 29 dieną Krikliniuose, Pasvalio rajone.
- 1944 metais jis pasitraukė į Vakarus, o 1949-aisiais išvyko į JAV.
- Dalyvavo Korėjos kare (1950–1953), buvo sužeistas. 1955–1964 metais studijavo inžineriją Ilinojaus technologijos institute. 1959–1964 metais – filosofiją De Paulio universitete Čikagoje, 1964–1966 metais Vokietijos, 1967–1969 metais Čikagos, vėliau – Emory (Atlanta) universitetuose. Nuo 1969 metų dėsto Ohajo universitete, nuo 1986-ųjų – šio universiteto profesorius, vizituojantis profesorius Indijos, Japonijos, Jungtinių Arabų Emyratų, Gvatemalos, Lietuvos, Peru, Prancūzijos, Šveicarijos, Vokietijos ir kt. šalių universitetuose.
- Įkūrė mokslo, tarptautinių studijų, studijų centrų įvairiuose universitetuose. Tyrinėjimų sritys: fenomenologija, kosmologija, sociologija, istorija, politinė filosofija, antropologija, Rytų ir Vakarų civilizacijų lyginamieji tyrimai.
- Profesoriaus A. Mickūno nuopelnai nepriklausomai Lietuvai, jos humanitariniams mokslams ir universitetams ypač dideli.
- Nuo 1990-ųjų ir iki šiol skaito įvairiausio pobūdžio paskaitų kursus Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentams, veda seminarus.
- Yra padaręs apie 30 pranešimų įvairiose Lietuvoje vykusiose konferencijose, „Santaros-Šviesos“ suvažiavimuose, draugijose, klubuose, dalyvauja Lietuvos mokslininkų vykdomose programose. Nuo 2000 metų – Klaipėdos universiteto garbės daktaras.
- A. Mickūno lietuvių kalba išleistos knygos: „Pastovumas ir tėkmė. Kultūros fenomenologijos apybraižos“ (2007), „Demokratija šiandien: straipsniai ir esė“ (2007), „Summa erotica“ (2010) , „Estetika. Menas ir pasaulio patirtis“ (2012), „Per fenomenologiją į dzenbudizmą“ (2012).
- Kartu su Deividu Stevartu 1994 metais išleido knygą „Fenomenologinė filosofija“, o 2004 metais kartu su Arūnu Sverdiolu – „Visa aprėpianti dabartis“.
Raimonda MIKUČIONYTĖ
