Gegužę vestuvinių fotografijų parodoje geriausių
studijinių fotografijų autoriumi pripažintas panevėžietis Romas Bagonas.
25-erius metus fotografuojantis vestuves gamtoje ir 5-erius metus dirbantis
studijoje ponas Romas tvirtino, kad vestuvių tradicijos pastebimai keičiasi:
žmonės aklai nebeseka tradicijomis, jaunavedžiai šventę pirmiausia daro sau, o
ne svečiams. Vis rečiau vestuvėse kariami piršliai, o tėvai išvaduojami nuo
rūpesčių dovanoti kraitį: užsienyje užsidirbę jaunieji puotą kelia patys. Tiesa,
dabar vestuvių pokylių stalai nebelūžta nuo vaišių taip, kaip prieš gerą
dešimtmetį. O ir svečiai vaišinami tik pirmą dieną, antrąją, kostiumą ir
prabangią suknelę pakeitę į džinsus, jaunieji medaus mėnesį pradeda leisdamiesi į egzotišką kelionę.
Norus lemia ir tautybė
Konkursui R.Bagonas buvo pateikęs tris fotografijas, darytas ne specialiai jam, o atrinktas iš daugelio kitų savo darbų. Kaip pasakojo fotografas, siųsdamas nuotraukas apie jokį aukštą įvertinimą negalvojęs. “Buvo įdomu pasižiūrėti, ar vestuvinių fotografijų lygis šalyje išaugo, ar nusmuko”, – tikino ponas Romas. Anot jo, ne paslaptis, jog fotostudijų situacija šiuo metu gana prasta: specialistai dažniau renkasi darbą reklamos leidiniuose, žiniasklaidoje nei studijoje. “Čia – specifinis darbas, reikalaujantis didelio kūrybinio pasiruošimo ir meninės energijos. Galbūt daug ką slegia ir tai, kad visą dieną tenka praleisti toje uždaroje dėžėje įjungus kūrybinį smegeninės potencialą”, – įsitikinęs R.Bagonas. Pasak jo, sušilus orams, ypač savaitgaliais, prasideda didysis darbymetis: per dieną įsiamžinti užsuka 12-15 vien jaunavedžių palydų, o kur dar norintieji nusifotografuoti kitomis progomis.
R.Bagonas įsitikinęs: 50 proc. nuotraukos sėkmės priklauso nuo fotografo sugebėjimo bendrauti su klientu. O jų, ypač besituokiančiųjų, norai – patys įvairiausi. Vieni į studiją ateina su konkrečiais pageidavimais, kitiems vos pravėrus duris fotografui tampa aišku, kad įtikti bus beveik neįmanoma, treti visiškai pasikliauja specialisto darbu. Anot R.Bagono, kiekvienas vestuvių fotografavimas yra savotiška pamoka. Viena iš dažniausiai iškylančių problemų studijoje – kalbos barjeras. “Lietuvės labai drąsiai parsiveža sau antrąsias puses iš užsienio, o su jais fotografui taip pat reikia susišnekėti”, – pažymėjo ponas Romas. Be to, nuotraukų stiliui nemažai įtakos turi ir tautybė: vokiečiai pageidauja melsvų ramių tonų vestuvinės fotografijos, į žmonas lietuves imantieji Jungtinių Arabų Emyratų piliečiai prašo ryškių spalvų.
Ankštos suknelės – kliūtis gerai fotografijai
Ponas Romas, jaunavedžiams siūlantis nusifotografuoti netradiciškai ir originaliai, neslėpė pasigendąs merginų laisvumo: trokšdamos tą vienintelę dieną atrodyti gražiausios jos ryžtasi kentėti puošnias, bet ankštas sukneles, trukdančias ne tik linksmintis, bet net laisvai vaikščioti, o ką jau kalbėti apie pozavimą. “Norėtųsi, kad jaunimas laisviau rengtųsi. Kol kas pas mus vyrauja tradicinės vestuvinės aprangos mados, o norėtųsi, kad jaunosios ryžtųsi ekstravagantiškesnėms, su didelėmis iškirptėmis suknelėms, kad būtų patogu judėti. Jaunųjų apranga labai daug įtakos turi nuotraukoms – leidžia juos ne statiškai sustatyti – patupdyti, pasodinti ar panašiai”, – pabrėžė R.Bagonas. Deja, pasak fotografo, neretai studijoje tenka sulaukti ir tokių palydų, kurių merginos dėl savo ypatingos aprangos net atsisėsti negali. Vestuvininkų aprangą dažniausiai diktuoja nuomos salonų pasiūla. Todėl, anot fotografo, norėtųsi, kad ji būtų kuo išradingesnė. “Vilniuje per konkurso darbų parodos atidarymą demonstravo tikrai labai įdomias sukneles. Su tokiomis, nekaustančiomis judesių, galima būtų daug linksmesnes fotografijas pateikti”, – patarė dailiosios lyties atstovėms R.Bagonas.
Fotografas pasidžiaugė, kad vis dėlto lietuvių požiūris į šventinę aprangą keičiasi – praėjo laikai, kai vyrai net kepinant saulei ištvermingai vilkėdavo juodus kostiumus. “Net gaila būdavo į taip apsirengusiuosius žiūrėti. Dabar jau beveik pusė vyrų rengiasi šviesiai”, – pažymėjo R.Bagonas. Praeina ir skaisčiai baltų jaunųjų suknelių mada – tai vienintelei dienai būsimosios žmonos jau dažnokai renkasi kreminę spalvą.
25-erius metus vestuves fotografuojantis R.Bagonas pasakojo, kad į praeitį grimzta ir gausios vestuvinės puotos – populiarėja vos 10-ies žmonių palyda, mažėja kviečiamųjų į pokylį: 50-ies svečių vestuvės dabar jau laikomos labai gausiomis. Dažniausiai pokylyje linksminasi 25-30 žmonių. Pokyliui nebeskerdžiamos kiaulės, nebegaminama kalnai maisto ir alutis nebesilieja upeliais – vienam svečiui visam vakarui dažniausiai užsakoma maisto už 50 Lt.
Nebėra ir tradicinių senųjų vestuvių, trukdavusių tris dienas. Puotomis garsėjantiems lietuviams dabar jau pakanka vienos dienos vaišių kavinėje, antrąją tesusirenkama kavos išgerti ar neoficialioms linksmybėms gamtoje. “Nebesirūpinama antros dienos apranga. Žmonės iš užsienio jau išmoko pasidaryti šventę sau. Nesuglebę ir iki sąmonės netekimo neišvargę, kaip anksčiau būdavo, antrąją dieną jaunieji su artimiausiais draugais traukia prie ežerų”, – pasakojo R.Bagonas. Net tokia, atrodo, neišvengiama vestuvinė atrakcija, kaip piršlio melagio korimas, jauniesiems atrodo nebereikalinga: piršlius vis dažniau keičia liudininkai.
Pasigenda gražių vietovių
Nykstant gausioms puotoms pamatyti vestuvinę palapinę – retenybė. “Vargu ar dar kas nori į jas sukišti savo svečius, kad dustų be oro”, – mano R.Bagonas. Deja, Panevėžys ir jo apylinkės vestuvių šventei nėra gera vieta: visi dažniausiai pageidauja linksmybių už miesto, bet užeigų priemiestyje nėra tiek, kad patenkintų visų poreikius. Neką lengviau, pono Romo teigimu, surasti vietų fotografuotis. Poros dabar pageidauja ne tik gražių, bet ir įdomių nuotraukų, todėl fotografui tenka gerai pasukti galvą, kaip įtikti užsakovams. Jau 25-erius metus gamtoje pokylius fotografuojantis ponas Romas tvirtino, kad tradicinė Senvagė – jau pabodusi jaunavedžiams vieta. “Aplink Panevėžį rasti ką nors įdomaus, kur galima būtų nusivežti jaunuosius, sudėtinga. Deja, priemiestyje dar mažoka kaimo turizmo sodybų, į kurias vestuvininkai galėtų nuvažiuoti pasisvečiuoti. Tenka keliauti 40-50 kilometrų, kol randa gražią vietą. Vis dėlto čia – ne Zarasai ar Anykščiai, kur kas kilometrą galima stoti ir fotografuotis”, – apgailestavo fotografas.
Anot jo, dažniausiai vestuvininkai traukia į Burbiškio dvarą, Kleboniškio kaimą, prie Arimaičių ežero. Pasak R.Bagono, jam, kaip fotografui, galimybė dirbti ne tik studijoje, bet ir gamtoje, leidžia ne tik ieškoti naujų variantų, kaip palydą ir jaunavedžius įamžinti kuo originaliau ir netradiciškai, bet ir neapsistoti ties viena sritimi. “Galbūt į vestuvines išvykas net nevažinėčiau, bet dirbant uždaroje erdvėje pasiilgstu fotografavimo gamtoje”, – pabrėžė ponas Romas. Gamtoje vykstančiose fotosesijose netikėtumai – neišvengiami. Fotografas prisiminė, kaip Anykščiuose jaunavedžiams susėdus į briką galbūt jaunosios suknelės pasibaidęs arkliukas šoko į priekį ir nevadeliojamas pasileido pirmyn. “Daugiau visiems buvo baimės nei linksmybių. Vis dėlto su arkliukais reikia būti atsargesniems”, – šypsojosi ponas Romas.
Tėvai – tik svečiai
Kažkada savo atžaloms kėlę ištaigingus pokylius tėvai dabar tėra garbingiausi puotos svečiai: vestuviniai rūpesčiai krinta ant pačių “kaltininkų” – jaunavedžių – pečių. “Lietuvai išsilaisvinus iki 1997-ųjų buvo 18-mečių jaunavedžių era. Tuomet vyravo aiški nuostata: tuoktis reikia kuo jaunesniems”, – prisiminė R.Bagonas. Dabar, anot fotografo, reta besituokiančiųjų jaunesnių nei 25-erių. Dažniausiai aukso žiedus sumainyti ryžtasi 25-30 metų jaunieji, jau įgiję išsilavinimą, susikūrę gyvenimo pagrindus ir nebesižvalgantys į tėvų kišenę. Beveik visi jaunavedžiai, anot pono Romo, būna ką tik grįžę iš užsienio, užsidirbę pinigų ir galintys sau leisti santuoką atšvęsti kaip tik pageidauja. “Tokio jaunimo nebegąsdina kainos, jie žino, ko nori, ir kelia didelius reikalavimus”, – apie šiuolaikinius jaunavedžius kalbėjo R.Bagonas.
Amžius, fotografo nuomone, turi nemažai įtakos jaunųjų skoniui. Vyresnieji suvokia paslaugų kainą, o besituokiantieji jaunuoliai dažniausiai vadovaujasi taisykle, kad gerai viskas, ką pasiūlo. Tačiau R.Bagonas pabrėžė, jog dirbti įdomu ir su vienais, ir su kitais. “Kai atidaro studijos duris ir išsako konkrečius norus, dirbti yra lengviau, o kai būna gerai viskas ką padarysi, irgi gerai – atsiranda didelė erdvė kūrybai ir žinau, kad viskas klientui tiks”, – kalbėjo fotografas.
Daugėja reikalavimų
Suvokiančiam ne tik užsakovų norus, bet ir nuotaikas R.Bagonui per 5-erius darbo studijoje metus dar neteko įsivelti su klientais į konfliktinę situaciją. “Vienintelis nusiskundimas mūsų studija būna dėl to, jog negalime priimti visų norinčiųjų”, – pažymėjo fotografas. Anot jo, įsiamžinti norinčių jaunavedžių sąrašas jau užpildytas iki rugpjūčio pabaigos, todėl fotografo paslaugų patartina užsisakyti bent prieš tris mėnesius.
Tačiau, anot R.Bagono, atsiradus patogiems buitiniams fotoaparatams profesionalams darbo buvo sumažėję. “Manydami, kad bus pigiau, žmonės pasikliaudavo savo įgūdžiais ir fotografuodavo patys. Visada buvau tos nuomonės, kad reikia klientus grąžinti į studiją, nes gamtoje gerų fotografijų mažais aparatėliais nepadarysi”, – kalbėjo ponas Romas. Keičiasi vestuvių papročiai – kinta ir jaunųjų poreikiai. Trokšdami iš tiesų gerų savo šventės nuotraukų jaunavedžiai ieško ne pigaus, bet profesionalaus fotografo.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
