Lietuviško žodžio knygnešė – taip galima įvardyti panevėžietės Lionės Lapinskienės triūsą puoselėjant lietuvybę, atskleidžiant lietuviško žodžio gylį, visuomenei iškilių, bet dar neatrastų Lietuvos kūrėjų indėlį formuojant mūsų tautos savimonę.
Už reikšmingą indėlį į lietuvių kalbos ir kultūros puoselėjimą bei visuomenės kalbinį švietimą L. Lapinskienė tapo viena iš penkių Valstybinės lietuvių kalbos komisijos apdovanotų laureačių. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir Lietuvos mokslų akademijos organizuotame Lietuvių kalbos dienų renginyje Mokslų akademijos salėje panevėžietei įteiktas laureatės diplomas ir autorinė Roko Dovydėno skulptūrėlė „Sraigė“.
Pati L. Lapinskienė kuklinasi, kad toks įvertinimas – ne jos vienos nuopelnas, o daugybės žmonių, mylinčių ir puoselėjančių lietuvių kalbą, istoriją ir kultūrinį palikimą.
Anot laureatės, tai ilgamečio bendro darbo su Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Elenos Mezginaitės, Pasvalio Mariaus Katiliškio, Pakruojo Juozo Paukštelio bei jos gimtojo krašto Lazdijų rajono bibliotekų, Lietuvių kalbos draugijos bendruomenėmis rezultatas.
„Aš viena nepadaryčiau nieko. Vienas esi niekas, bet kai visas būrys tokių bendraminčių, galima nuveikti daug prasmingų darbų. Bendramintystė ir vieni kitų palaikymas labai svarbu, nes tik taip galime kurti tą bendrą aruodą“, – sako panevėžietė.
Knyga ir penketukai
L. Lapinskienės pirmosios ir svarbiausios jos mokytojos buvo mama ir močiutė, įskiepijusios didžiulę meilę lietuviškumui.
„Lietuvių kalba mane visuomet traukė. Gal įtakos turėjo ir tai, kad užaugau ramiame ir šviesiame Lazdijų rajono Mikabalių kaime. Nuo mažų dienų labai daug svarbių pamokų gavau iš močiutės ir mamos. Mano mana buvo tikra šviesuolė, labai džiaugėsi, kad gyvenimą noriu susieti su kalba ir knyga“, – pasakoja lietuviško žodžio puoselėtoja.
Vėliau įkvėpimo šaltiniu tapo ją mokę pedagogai. Iki šiol panevėžietė pamena pirmosios savo mokytojos linkėjimą baigus pirmąją klasę, galbūt tai savotiškai užprogramavo L. Lapinskienės gyvenimo kelią.
„Dar esame labai mažai padarę, dar turime daug neartų dirvonų, tyrinėjant ir įvairiais aspektais gilinantis į mūsų tautos šviesuomenės palikimą. Tik dirbkime.“
L. Lapinskienė
„Gal ta pirmoji mano mokytoja, žinomo poeto Alvydo Valentos mama, ir pastūmėjo mane tokiam keliui. Pirmos klasės baigimo proga ji padovanojo knygelę, linkėdama, kad mane visuomet lydėtų knyga ir penketukai“, – pamena pašnekovė.
Drąsus posūkis
Ir vėliau L. Lapinskienę lydėjo itin šviesūs ir savo darbą mylintys pedagogai, tad baigusi Seirijų vidurinę mokyklą įstojo į Vilniaus universitetą mokytis žurnalistikos.
Puikiai žodį valdanti mergina svajojo atsidėti rašymui, tačiau, daugelio nuostabai, baigusi tris kursus viena geriausiai besimokančių studenčių nusprendė mesti studijas.
Pasak panevėžietės, tuo metu studentų niekas neklausdavo, kas juos labiau traukia, kur jie save norėtų realizuoti.
L. Lapinskienės specializacija turėjo būti žemės ūkis ir baigus studijas jai vieta buvo numatyta pačiame Lietuvos pakraštyje – Šalčininkų krašte.
„Tuo metu kur tau paskirdavo darbo vietą, ten ir turėjai vykti. Man tai nepatiko, todėl mokslus mečiau ir perstojau į Vilniaus universiteto neakivaizdines lietuvių filologijos studijas. Tuo metu jau buvau trijų vaikų mama, tad mokslus derinau su mamos pareigomis“, – pasakojo pašnekovė.
Netrukus šeimą papildė ir ketvirtoji dukra.
Tai buvo Lietuvos nepriklausomybės priešaušris, kai griuvo sovietinė santvarka ir gyvenimas keitėsi iš esmės. Sutuoktinis tuo metu dirbo Lietuvos geležinkelių sistemoje, tad kiekvieną kartą išleisdama jį į darbą, nebuvo tikra, ar grįš sveikas ir gyvas.
„Tuo metu ešalonai judėjo ir į Pajuostį, tikrai nebuvo saugu. Nuolat sekiau Lietuvoje vykstančius įvykius, bet sau buvau pasakiusi, kad svarbiausia mano pareiga – būti mama savo keturiems vaikams. Kartu tai buvo lūžio metai. Toks virsmas natūraliai pastūmėjo eiti lietuvių kalbos puoselėjimo keliu. Man pačiai tai labai įdomu, o kartu tame matau ir didžiulę prasmę“, – kalba L. Lapinskienė.
Talentingų kūrėjų šalis
L. Lapinskienės veikla apima įvairias lituanistikos sritis: ji tyrinėja kalbininko Petro Būtėno darbus, literatūrinį paveldą, ypač Bitės Vilimaitės kūrybą, analizuoja Panevėžio ir Lazdijų krašto kalbinį bei kultūrinį paveldą, nagrinėdama tiek kalbos faktus, tiek iškilių asmenybių veiklą.
L. Lapinskienė yra daugiau nei 100 mokslinių ir metodinių straipsnių autorė, įvairių knygų sudarytoja bei leidėja.
Pasak pašnekovės, lietuvių tauta turi ypatingų talentų, kurie vis dar nesulaukė deramo dėmesio, tad jos misija – atskleisti šių tautos kūrėjų palikimą ir perduoti jaunajai kartai.
„Aš pati tarsi bandau sėsti ant dviejų kėdučių – viena dalis nori Panevėžiui palikti kokį nors pėdsaką. O kita dalis – ir savo gimtajam Lazdijų kraštui. Dar esame labai mažai padarę, dar turime daug neartų dirvonų, tyrinėjant ir įvairiais aspektais gilinantis į mūsų tautos šviesuomenės palikimą. Tik dirbkime“, – nusiteikusi L. Lapinskienė.
Jaunimo rankose
Anot šviesuolės, pasaulis modernėja ir turime eiti į priekį, bet išliksime, jei tvirtai žinosime pamatą, iš kurio išaugome.
Jos nuomone, esame ant savotiško slenksčio ir tik nuo jaunosios kartos posūkio, jų patriotizmo, pilietinio sąmoningumo priklauso, kur eisime toliau.
„Jau nebedirbu mokykloje, bet šalia savo darbo komunikacijos centre dar dirbu ir korepetitore, tad matau, kuo gyvena šiuolaikinė karta, kokia jaunų žmonių mąstysena, aplinka, kurioje jie auga ir formuojasi. Tikrai matau, kad esama grėsmių“, – pažymi panevėžietė.
L. Lapinskienė svarsto, jog labai svarbu kuo ankstyvesnis vaikų kalbinis lavinimas.
Dažnai ji nustemba, kad šiuolaikiniai vaikai nėra gyvai matę karvės, kaip atrodo senojo kaimo tvora.
Jiems nesuvokiamas žodis žąslai ar rąstai.
Atrodytų, paprasčiausi buities daiktai vaikams jau nepažįstami.
Todėl per pamokas, mokydama nosinių rašybos, ant stalo L. Lapinskienė pasideda vąšelį – taip vaikams geriau atsiminti, kad šis žodis rašomas su nosine raide.
„Didelė atsakomybė tenka šeimai. Labai svarbu, kad būtų užkurtas natūralus vaikų smalsumas, noras atrasti įdomesnį žodį. Tik nuo jaunosios kartos pasirinkimo priklausys, ar pavyks mums išsaugoti savo lietuviškumą ir identitetą“, – mano L. Lapinskienė.
Už nuopelnus kultūrai ir švietimui 2005 m. L. Lapinskienei suteiktas Metų panevėžietės titulas, o 2016 m. ji įvertinta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.
