Lietuvoje ir už jos ribų žinomas Panevėžio lėlių vežimo teatras palieka savo ilgamečius namus Respublikos gatvėje, kur lankydamos spektaklius vaikams užaugo jau kelios panevėžiečių kartos.
Pastatą, kuriame lėlininkai įsikūrę daugiau nei 30 metų, pripažinus avarinės būklės, aktoriai priversti iš jo skubiai kraustytis.
„Šiuo metu su Savivaldybe ieškome tinkamiausios vietos mūsų veiklai tęsti. Labai tikimės, kad mūsų nauji namai bus tokie pat jaukūs ir įkvepiantys kaip ir dabartiniai“, – savo paskyroje socialiniame tinkle pranešė teatras.
Ieško vietos
Panevėžio savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjos Astos Čeponienės teigimu, šiuo metu mieste ieškoma patalpų teatrui laikinai įsikurti.
„Lėlių vežimo teatras tikrai gyvuos. Šiuo metu ieškoma sprendimų dėl jo veiklai tęsti tinkamų laikinų erdvių, o tada bus vykdomi procesai, kad teatras turėtų ateitį kitose savo patalpose. Sprendimai tikrai bus rasti“, – komentavo Savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Asta Čeponienė.
Grįžę iš atostogų teatro neberas
Šiais metais 40-metį pasitinkantis Panevėžio lėlių vežimo teatras patalpose Respublikos g. įsikūrė prieš 34-erius metus.
Tai vienintelis kultūros židinys vaikams Panevėžyje. Per metus jame suvaidinama daugiau nei 300 spektaklių, o juos aplanko apie 15 tūkst. žiūrovų.
Į Aukštaitijos sostinės pačiame centre įsikūrusią lėlininkų oazę atvyksta mažieji žiūrovai ne tik iš miesto ir aplinkinių rajonų. Šį teatrą žino ir Druskininkų, Klaipėdos, kitų tolimų regionų vaikai.
„Savivaldybė suinteresuota, kad mūsų teatras neišnyktų. Suprantu, kad tikrai bus rastas geriausias variantas“, – viliasi Lėlių vežimo teatro įkūrėjas ir direktorius Antanas Markuckis.
Anot jo, pastatas turės būti visiškai ištuštintas: išgabenti baldai, scenos įranga, šviestuvai, tūkstančiai lėlių, išmontuotos vitrinos su išlietais rankų atspaudais.
Kol kas kraustymosi darbai dar nėra prasidėję – teatro kolektyvas tik kitą savaitę sugrįš iš atostogų.
Direktorius tikisi iki to laiko jau žinoti, kur bus jų laikinieji namai.
Jo žiniomis, svarstomi įvairūs variantai: lėlininkus laikinai įkurdinti uždarytos Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklos tuščiose patalpose, seniai šnekama ir apie vietą Santuokų rūmuose. Pastarasis variantas, A. Markuckio nuomone, būtų idealiausias.
Išplovė pamatus
Legendinio teatro pastatą pasmerkusi pagrindinė problema, svarsto A. Markuckis, ta, jog šioje miesto dalyje nėra tinkamo drenažo.
Dėl to kaskart palijus vanduo sunkiasi į rūsius, plaudamas pamatus.
Taip pastato pamatai buvo ardomi jau labai seniai, tačiau galutinį tašką padėjo šįmet sausį kieme įvykusi vandentiekio trasos avarija, kai vanduo labai ilgai tekėjo į rūsius, esančius po teatro patalpomis.
Gedimas buvo pašalintas, bet korozijos paveiktos rūsio sijos ir pamatas tapo pavojingi visam pastatui.
Savivaldybės užsakytos ekspertizės išvados buvo negailestingos – pastatas eksploatuoti nebetinkamas.
„Mačiau, kad pastatui blogai, bet kad taip blogai, jog jame nebegali vykti joks judesys, nesupratom. Suremontuoti kainuotų gal net brangiau nei pastatyti naują. Juo labiau Savivaldybė teisiškai negalėtų remontuoti privačių rūsių po mūsų patalpomis“, – mano A. Markuckis.
Pasak A. Markuckio, visi keliolika rūsių priklauso privatiems savininkams. Savivaldybės žinioje tėra pastato du aukštai, kuriuose įsikūręs teatras.
Jo direktoriaus teigimu, per beveik keturias dešimtis teatro gyvavimo metų būta bandymų kalbėtis su gyventojais dėl rūsių išpirkimo.
„Mums visada labai trūko vietos. Įsivaizduokite, 15 kv. m plote dirba 10 aktorių. Teatrui labai reikėjo sandėlių. Bet iš keliolikos savininkų vieni sutinka parduoti, kiti – ne. O ką veiksime su tais keliais nupirktais sandėliukais po penkis kvadratinius metrus?“ – pasakoja A. Markuckis.
Persės į arklinį vežimą
Garsusis lėlininkas neslepia, jog sunkiausia yra dabartinė nežinomybė.
„Įsivaizduokite, 40 metų ramiai gyvenate, tvarkote, mylite, puoselėjate savo namus ir vieną dieną ateina ir liepia kraustytis. Teatrui 40 metų, pati branda, o viską teks pradėti nuo balto lapo. Tai bus jau paskutinis mano teatras, bet jis turės būti toks kokybiškas, kad po manęs atėjusiam nebereikėtų nieko perdarinėti“, – sako A. Markuckis.
Jo įkurtas Lėlių vežimo teatras yra vienintelė tokia kultūros įstaiga ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.
Jau keturis dešimtmečius vasaromis kaimo keliais ir vieškeliais pas vaikus, išsiilgusius pasakų ir istorijų, rieda lėlininkų vežimas, net į atokiausius šalies kampelius atveždamas teatrą.
Kaimuose susirinkę vaikai klausosi stebuklingų lėlių kuriamų istorijų, o miesto mažuosius jaukioje salėje Respublikos gatvėje daugybę metų pasitikdavo ne skambutis, bet arkliuko žvengimas.
Kadaise Panevėžio lėlininkai į gastroles leisdavosi arklių kinkinio traukiamu vežimu. Bankrutavus teatrą rėmusiai žemės ūkio bendrovei, arklius pakeitė stilizuotas garvežiukas.
Tačiau, pasak A. Markuckio, šiuo metu vėl gaminamas arklių traukiamas vežimaitis ir jau kitais metais lėlininkai planuoja kaip kadaise į gastroles po Lietuvą leistis su kinkiniu.
