Panevėžio lėlių vežimo teatras praėjusią savaitę grįžo iš jau dvidešimt šeštąjį kartą vykusių gastrolių arkliais traukiamu vežimu po Lietuvos kaimus. Per vienuolika dienų nuvažiuota daugiau kaip 200 kilometrų, aplankyta dvidešimt kaimelių. Alinamas karštis, fizinis nuovargis, nuolat atakuojantys kraujasiurbiai buvo nuolatiniai lėlininkų palydovai, tačiau visus šiuos vargus atpirko kaimo žmonių nuoširdumas ir svetingumas.
Vasara ant ratų
Su A.Markuckio režisuotu spektakliu „Skruzdėlė atsiskyrėlė“ šią vasarą Lėlių vežimo teatras aplankė Kėdainių, Raseinių, Radviliškio bei Kelmės rajonus, kuriuose lankėsi bemaž prieš dvidešimtmetį.
Dabar didžiausia lėlininkų svajonė – savo spektaklius parodyti Lietuvos pakraščiuose gyvenantiems kaimo vaikams, tačiau kol kas tai ir liks svajonė, nes visus metus kultūros ministro dalinti pažadai padėti įsigyti naują vežimą taip ir liko pažadais.
Kaip pasakojo Panevėžio lėlių vežimo teatro vadovas Antanas Markuckis, šių metų gastrolės išsiskyrė tuo, kad jos prasidėjo ne liepos 6-ąją, kaip visada, o liepos 1-ąją, išsiplėtė ir pati geografija. Anot vadovo, per 26-erius metus Panevėžio rajono vaikai jau ne kartą matė jų spektakliukus, tad norėjosi juos parodyti ir kitų rajonų vaikams, drauge aplankyti tas vietoves, kuriose lankėsi prieš du dešimtmečius.
„Savo gastroles pradėjome nuo Krakių, kurios liepos 1-ąją šventė savo miestelio įkūrimo šventę. Krakių žemės ūkio bendrovė mums jau 22-us metus neatlygintinai duoda arklius, pašaro jiems, pakinktus, tad esame jiems skolingi. Vėliau maršrutas nusidriekė per Kėdainių, Raseinių, Kelmės ir Radviliškio rajonus. Susidomėjimo sulaukėme visur, nereikia net kvietimų, nes visi jau žino, kas tas Lėlių vežimo teatras“, – sakė A.Markuckis.
Vaišingai sutikti
Vienintelio Europoje tokio teatro ant ratų vadovas džiaugiasi, kad kaimas atgyja, tvarkosi, žmonės nori gyventi gražiau ir geriau, nors dar yra tokių vietovių, kur ištisos šeimos negali atsispirti velnio lašams.
„Labai gražu, kad vėl kaimuose atsiranda senoviniai rūtų darželiai ir gėlynai, kas buvo prapuolę prieš dvidešimt metų. Kaimas tikrai gražėja ir keičiasi, ypač ten, kur labai aktyvios bendruomenės“, – pastebi A.Markuckis.
Teatro kolektyvui buvo kiek keista, kad kaimo žmonės tokie nuoširdūs ir patiklūs. Pernakvoti lėlininkai būdavo įleidžiami į bendruomenių namus ar mokyklas. Žmonės juos vaišindavo uogomis, daržovėmis, šviežiu pienu ar lašiniais, o kai kurios bendruomenės pasitikdavo su karštais patiekalais.
„Įsivaizduokite, mus įleisdavo pernakvoti į bendruomenių namus, koks pasitikėjimas, tik paprašydavo išvykstant raktus pakišti po akmeniu ar užnešti į parduotuvę. Žmonės labai vaišingi, net uogienę virėmės iš braškių. Daug kur buvome sutikti ir su padengtais stalais. Pajieslių bendruomenė mus vaišino nuostabaus skonio žirniene su grybų padažu, o Skėmiuose laukė karštos bulvės, įdarytos lašinukais ir iškeptos orkaitėje, kurias vadina Prunskienės kepsniais, žagarėliai ir alus“, – kalbėjo teatro vadovas.
A.Markuckio nuomone, žmonės tampa savo žemės savininkais, atsiranda gana stiprių ūkininkų ir žemės bendrovių, prie kaimo gražinimo daug prisideda ir aktyvios kaimo bendruomenės, kurių vis daugėja. Tačiau kontrastas tarp gražėjančio ir prasigėrusio kaimo dar labiau rėžia akis.
Kultūros šviesos nešėjai
Lėlininkų vadovas pastebėjo, kad dažniausiai problemų dėl alkoholio vartojimo turi mažų kaimų gyventojai. Kartais net sunku nuspėti, kokios lyties žmogus eina, nes alkoholis tiesiog sudarko žmogaus veido bruožus. Tokiuose kaimuose pragyvenimo šaltiniu tampa vaikai. Būdavo, kad iki spektaklio likus kelioms valandoms apie vežimą jau sukiodavosi ir nuolat klausinėdavo, kiek kainuoja bilietas, keli vaikai. Tie du litai už spektakliuką jiems būdavo didžiuliai pinigai.
„Bilieto kaina tikrai simbolinė, galėtume visai neimti tų dviejų litų, bet tai tarsi įpareigoja elgtis kaip tikrame teatre. Kai būdavo nemokamai, tai vidury spektaklio atsistoja, nubėga į parduotuvę ledų nusipirkti, sukelia bruzdesį, o įsigydami bilietą atsisėda ir nuo pradžios iki galo ramiai žiūri. Yra šeimų, kuriose auga keturi ar penki vaikai, o tėvai prasigėrę, tai juos ir nemokamai priimdavome, juk jie nekalti, kad turi tokius tėvus“, – pasakojo meno vadovas.
Anot teatro direktoriaus, džiugu tik tai, kad tų gražių kaimų yra daugiau nei degradavusių. Tačiau į kai kurias kaimiškas vietoves dažnai neužklysta joks kultūros šviesą nešantis kolektyvas ar atlikėjas, neturi jie ir savo kultūros židinio.
„Yra tokių kultūriškai nuskurdintų kaimų, kad mūsų teatras jiems yra tikra šventė, vienintelis kultūrinis akibrokštas. Mes galime pasiekti vieškeliais ir kaimo keliukais net ir atokiausius kaimelius“, – kalbėjo A.Markuckis.
Teatro kaip kultūrinės šviesos reikalingumą rodo ir tai, kad net ir po dvidešimties metų žmonės atsimena, kad toks teatras ant ratų lankėsi jų kaime, kokį spektaklį tuo metu žiūrėjo. Teatro vadovui buvo miela išgirsti dabar jau iš suaugusių žmonių lūpų, kad jie ir dabar atsimena, jog prieš du dešimtmečius čia viešėjo Lėlių vežimo teatras.
„Labai malonu, kad atsimena mūsų teatrą. Mūsų ruošiami vaidinimai nemoko kriminalinių dalykų, o neša šviesą, tik labai gaila, kad to nesupranta valdžia“, – sakė režisierius.
Nesaugu keliauti
Teatro kolektyvas norėtų aplankyti ir atokesnius Lietuvos rajonus, tačiau jau dešimtus metus arklių traukiamas vežimas yra per sunkus ir morališkai pasenęs, pagaliau nesaugus leistis į tokias tolimas keliones. Vien vežimas sveria apie tris tonas, tad arkliai turi tempti gerokai per didelį svorį. Anot lėlininkų vadovo, lygiame kelyje tokį vežimą tempti nėra labai sunku, tačiau dažniausiai tenka važiuoti duobėtais keliais ir kalnuotomis vietovėmis, o tai kelia grėsmę ne tik vežime sėdintiems aktoriams ir arkliams, bet ir aplinkiniams.
„Per tiek metų buvo visko: vežimas ir apvirtęs buvo, ir sulūžęs, ir stabdžiai buvo dingę, bet viskas baigėsi palyginti sėkmingai. Įsivaizduokite tokią situaciją, kad leidžiantis nuo kalno dingsta stabdžiai – arkliai atsidurtų po vežimu. Sveikas protas turi nugalėti tą pliką entuziazmą, pagaliau noriu saugiai keliauti“, – sakė A.Markuckis.
Vežimas, su kuriuo lėlininkai leidžiasi į gastroles, nėra net transporto priemonė, todėl negali būti ir apdrausta. Pasikinkius arklius tokiu vežimu važiuoti galima, tačiau vežti automobiliu – ne. Todėl kiekvieną kartą, kai tenka vežimu nukeliauti iki kokio vaikų darželio ar Laisvės aikštės, jie pažeidžia Kelių eismo taisykles, važiuodami neregistruota transporto priemone. Anot A.Markuckio, visa laimė, kad policija į visa tai atlaidžiai žiūri.
„Policija mūsų labai nesmaugia, bet ir mes nepiktnaudžiaujame. Tik visada yra baimė pakliūti į eismo įvykį, nes mūsų vežimas yra nelegali transporto priemonė“, – sakė režisierius ir meno vadovas.
Įsigijus naują vežimą, prasiplėstų ir teatro geografija – lėlininkai galėtų aplankyti ne tik tolimiausius Lietuvos kampelius, per dieną aplankyti dar daugiau kaimų, bet ir išvykti į kitose Europos šalyse organizuojamus festivalius.
Sotūs pažadais
Anot teatro vadovo, kultūros ministras Arūnas Gelūnas buvo prižadėjęs skirti pinigų naujam vežimui, jeigu prisidės ir miesto Savivaldybė. Ši pinigų atrado ir žadėjo paremti, bet iš Kultūros ministerijos nesulaukė nei žadėtų pinigų, nei atsakymo, ar jie išvis bus skirti.
„Labai gaila, kad A.Gelūnas prisižadėjo, bet savo pažado neįvykdė. Tai ko vertas paties ministro žodis. Juk jis pats lankėsi mūsų teatre, matė, kaip mes tvarkomės. Savivaldybė savo skylėtame biudžete pinigų atrado, o Kultūros ministerija – ne.
Nebūtų taip skaudu, jeigu nebūtų prisižadėjęs. Pagaliau Lėlių vežimo teatras įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose atstovauja ne Panevėžiui, o visai Lietuvai. Tai ne vietinės reikšmės kultūros objektas, nesame užsidarę savo miesto rėmuose, o visos Lietuvos kultūros dalelė“, – kalbėjo A.Markuckis.
Jis apskaičiavo, kad naujo vežimo gamybai reikėtų 72 tūkst. litų, 22 tūkst. būtų davusi miesto Savivaldybė, o 50 tūkst. – Kultūros ministerija. A.Markuckis prasitarė, kad tai nemaži pinigai, už tokią sumą būtų galima nupirkti naują automobilį, tačiau toks vežimas nebūtų vien paprastas „kemperis“, o teatro scena.
Teatro vadovui skaudžiausia, kad beveik visi Seimo nariai, kilę iš Panevėžio krašto, nesiteikė net atrašyti į išsiuntinėtus laiškus, ar Lėlių vežimo teatras gali tikėtis finansinės paramos įsigyti naują vežimą. O prieš rinkimus dosniai žarstyti pažadai tik suteikė nereikalingą viltį.
„Ministerija mus apgavo. Tai priešrinkiminiai pažadai buvo ir daugiau nieko. Visus metus vyko susirašinėjimas, bet jokio rezultato. Kreipiausi ir į visus iš Panevėžio apskrities Seimo narius, tik iš vieno J.Dautarto sulaukiau atsakymo, kad pasistengs padėti. Manau, kad kai valdžia pasikeis, naujas ministras kitaip įvertins mūsų veiklą“, – vylėsi režisierius.
„Sekundei“ pasidomėjus, ar Lėlių vežimo teatras sulauks žadėtų pinigų, jokių paaiškinimų neišgirdome, tik tiek, kad Lėlių vežimo teatras nėra tiesioginio pavaldumo įstaiga, o tai reiškia, kad teatro finansiniai reikalai yra ne Kultūros ministerijos rūpestis.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
