Panevėžio lėlių vežimo teatre – jaunų aktorių desantas. Teatro vadovas Antanas Markuckis, ne vienerius metus nesėkmingai ieškojęs pamainos išvažiavusiems aktoriams, pastiprinimą rado Ukrainoje. Net keturi Kijevo kino ir teatro universitetą baigę aktoriai kuriasi Panevėžyje.
Kaip pasakojo A. Markuckis, jau septynerius metus Lėlių vežimo teatras išgyvena ne pačius geriausius laikus. Dėl menkų atlyginimų gabūs teatralai išvažiuoja į didžiuosius Lietuvos miestus ar net užsienį, kur atsiveria visai kitokios karjeros galimybės. Be pagrindinio darbo teatre, aktoriai filmuojasi kino filmuose ar serialuose, reklamose, dirba televizijos projektuose ar veda radijo laidas.
Deja, Panevėžyje tokių galimybių nėra, o pragyventi iš vos kiek didesnio nei minimalus atlyginimo gana sudėtinga. Baigėsi tie laikai, kai menininkai dirbdavo vien iš pašaukimo ar idėjos. Tad prisikviesti naujų aktorių, kai lėlininkai praktiškai nėra ruošiami, tampa misija neįmanoma.
„Aktorių ruošia daug, bet Lėlių vežimo teatras specifinis – reikia šokti, dainuoti, mokėti prakalbinti bet kokį daiktą. Ne kiekvienas tą gali. Net bandėme imti žmones iš gatvės, galima išmokti techniškai valdyti lėlę, teatro terminų, bet pašaukimo negalima išmokti. Tai turi būti žmogaus viduje. Negalime atrodyti bet kaip, jaučiame atsakomybę ne tik prieš savo teatro lankytojus, bet ir tarptautinio teatro bendruomenę. Tad nebežinodamas, ką daryti, iš nevilties lėlininkų pradėjau ieškoti svetur“, – atviravo teatro vadovas.
Kadangi su Ukraina visada buvo glaudūs santykiai, o ir pastaruoju metu į šią šalį dažnai driekdavosi kelionių maršrutai, A. Markuckis žinią, kad ieško aktorių, norinčių ir gebančių dirbti Lėlių vežimo teatre, išplatino Ukrainos teatro bendruomenėje. Jo nuostabai, atsiliepė apie šešios dešimtys norinčiųjų. Kai kurie jų – net įžymūs ir nusipelnę teatro aktoriai. Tačiau dažno jų reikalavimas buvo, kad į Panevėžį galėtų atvykti su visa šeima. Deja, apgyvendinti aktorius su šeimomis teatrui būtų per didelė prabanga.
„Atsiliepė ir Kijevo kino ir teatro universiteto paskutinio kurso, kuriame kaip tik lėlių teatrui buvo ruošiami aktoriai, režisieriai ir scenografai, vadovas. Viešėdamas teatrų festivalyje Moldovoje, susitikau su jaunaisiais aktoriais ir netrukus pradėjome tvarkyti dokumentus. Šie žmonės jauni, talentingi, gabūs, entuziastingi, motyvuoti, o svarbiausia, turintys pašaukimą“, – savo pasirinkimu džiaugėsi A. Markuckis.
Prašo pagalbos
A. Markuckis mano, kad sunkumų dėl kalbos barjero neturėtų kilti. Vaikiškuose spektakliuose didelių monologų nebūna, tad nesunkiai galima bus tiesiog žodžius išmokti atmintinai. Gal kiek daugiau teks padirbėti su akcentu.
„Geriau jau aktorius tekalba su akcentu nei puikiai lietuviškai kalbantis žmogus iš gatvės, nieko neišmanantis apie teatrą. Tarptautiniai kolektyvai teatre – jau seniai ne naujiena. Kiek žinau, Klaipėdos miesto orkestre – kone pusė ukrainiečių ir baltarusių. Tai gera galimybė dalytis ir patirtimi“, – mano teatro direktorius.
Jau antrą savaitę Panevėžyje apsistoję trys jaunieji aktoriai iš Ukrainos kol kas glaudžiasi teatro patalpose. Šiandien Panevėžio miesto taryba turėtų nuspręsti, ar šiems jauniems žmonėms skirti būstą. Pagal sutartį aktoriai iš Ukrainos Panevėžio lėlių vežimo teatre turėtų darbuotis mažiausiai dvejus metus. Tačiau problema, kad skiriamas butas visiškai tuščias. Teatras neturi galimybių supirkti reikalingų baldų bei buičiai reikalingų daiktų.
„Dabar jaunuoliai glaudžiasi kur pakliūva, valgyti gamina teatre, lagaminai taip pat čia sukrauti. Bet reikės kažkaip įsikurti. Jau geri žmonės atidavė dvi lovas, spintą, bet trūksta dar dviejų lovų, šaldytuvo, patalynės, indų – visko, ko reikia gyvenimo pradžiai. Būtų labai šaunu, jeigu atsirastų ir daugiau žmonių, kurie galėtų paremti jaunuosius Ukrainos aktorius. Mes patys atvažiuotume ir su didžiausiu džiaugsmu paimtume“, – kalbėjo Lėlių vežimo teatro vadovas.
Jis viliasi, kad pradžia visiškai svetimoje šalyje jauniesiems aktoriams nebus sunki. Visi jie atvyko iš Kijevo, kur žmonių tiek, kiek, galima sakyti, visoje Lietuvoje, tad ramus ir tylus Panevėžio gyvenimas – visiška priešingybė jiems įprastajam.
„Labai bijau, kad jie gali išsigąsti tos ramybės, tylos, visai kitokio gyvenimo, negu turėjo Ukrainoje. Bet labai tikiuosi, kad pati pirmoji darbo vieta ir gyvenimo sąlygos jų nenuvils“, – sakė A. Markuckis.
Kitokia patirtis
Jaunieji lėlininkai atviravo, kad jų gyvenimo kelią padiktavo noras būti scenoje, vaidinti. Besimokydami pirmame aktorystės kurse suprato, kad ir lėlių teatre yra labai įdomių dalykų, čia visai kitoks stebuklų pasaulis.
Jaunieji aktoriai – Mariia Patokova, Marharyta Kisilova, Ihor Ihnatenko bei po savaitės prie jų prisijungsiantis Olexander Zheleznov prisipažino, kad jiems svarbiausia yra patirtis, todėl sulaukę pasiūlymo padirbėti Panevėžio lėlių vežimo teatre ilgai nedvejojo, tuo labiau kad Ukrainoje, ypač Kijeve, konkurencija tarp aktorių yra didžiulė. Be to, viliojo galimybė ir prisiliesti prie svetimos šalies kultūros. Kas bus po dvejų metų, kai baigsis sutartis su Panevėžio lėlių vežimo teatru, jaunieji aktoriai dar negalvoja. Kaip juokauja merginos, jos dar net nespėjo naujoje vietoje apšilti kojų.
„Mes net pirmame kurse nežinojome, kas bus toliau. Nežinome, kas bus, ir dabar, tikriausiai tik gyvenimas parodys“, – sakė merginos.
Nors Panevėžys vadinamas provincija, joms Aukštaitijos sostinė tokia neatrodo. Gal taip yra todėl, kad provincija Ukrainoje ir Lietuvoje skiriasi kaip diena ir naktis. Panevėžys yra gana nemažas, sutvarkytas ir jaukus miestas, ko nebūtų galima pasakyti apie Ukrainos nuo didžiųjų miestų nutolusius miestelius.
„Ta ramybė mūsų negąsdina, nes mes žinojome, kur vykstame. Kita vertus, labai įdomi patirtis bus pagyventi ir nedideliame mieste. Įdomu pabandyti kažką visiškai kitokio. Svarbiausia, kad mes galime dirbti pagal savo profesiją, tie metai universitete nenueis perniek. Be to, čia galėsime tobulėti visapusiškai, išmokti ne tik aktorystės paslapčių, bet ir lietuvių kalbą“, – atviravo jaunieji aktoriai.
Nors aktoriaus atlyginimas nedidelis, tačiau, ukrainiečių akimis, jis yra gana patrauklus. Mat Ukrainoje aktoriai uždirba dar mažiau arba išvis jokio atlygio negauna.
Kvepia egzotika
Anot teatralų, Ukraina paskutiniais metais purtoma neramumų ir kataklizmų, bet visi šie įvykiai teatro nelabai palietė. Kaip jis gyvavo prieš visus kataklizmus, taip gyvuoja ir dabar. Tiesa, kai prasidėjo visi neramumai, ir teatro pasaulį buvo apėmusi stagnacija. Mat Rusija iki to laiko labai daug filmavo įvairių filmų Ukrainoje, todėl ir daug šios šalies aktorių turėjo pakankamai darbo. Bet tie įvykiai Ukrainos žmonėse įžiebė patriotiškumo ugnelę, tai buvo tarsi postūmis visiems susitelkti, susivienyti ir išlaikyti savo kultūrą, identitetą.
Patys menininkai savo atvykimo į Panevėžį nevadina emigracija. Ir Ukrainoje jauni žmonės turi perspektyvų, žinoma, yra ir sunkumų, bet viskas įmanoma.
„Viskas bus gerai Ukrainai, bet reikia šiek tiek laiko, kol viskas nurims. Turim padaryti daug namų darbų, kad saulė vėl šviestų virš Ukrainos“, – „Sekundei“ tvirtino jaunieji lėlininkai.
Artimieji, nors ir buvo sunku, išleido savo atžalas į Lietuvą. Ukrainiečiai visuomet apie Lietuvą atsiliepia labai gerai. Netgi tarybiniais laikais Lietuva, Baltijos šalys buvo savotiški vedliai. Nors jaunieji aktoriai vos spėjo apšilti kojas, jau bando įsilieti į teatro veiklą, kartu su trupe keliauja po darželius, ruošiasi naujų spektaklių premjeroms ir laukiančioms gastrolėms. Ukrainiečiai pastebi, kad vaikai visur yra vaikai – nuoširdūs, smalsūs. Tačiau vargu ar kur kitur gautų tokios patirties, kokią gaus Panevėžio lėlių vežimo teatre – vaidinti ne tik teatre, bet ir keliauti legendiniu teatro vežimu.
„Vargu ar gyvenime teks keliauti į gastroles arklių traukiamais vežimais. Tai unikali patirtis, kurios su nekantrumu laukiame. Mums čia labai daug egzotikos“, – šypsosi jaunieji aktoriai.
