„Šaltinėlio“ bibliotekos langus puošia netradicinės lėlės. Jos neturi nieko bendra su dizainerių diktuojama mada ar šiuolaikiškomis šukuosenomis. Teatrališkos, dramatiškos, gyvybe alsuojančios puošmenos – panevėžietės menininkės Ritonės Klizienės darbai.
R. Klizienė niekada nekurtų barbių ir lėlių, maišančių puodus. U. Mikaliūno nuotr.
Alsuoja gyvybe
„Jos charakteringos, nepakartojamos, pagamintos vieną kartą ir visiems laikams. Tai – mano širdis ir mano vaikai. Jos turi savo prasmę ir reikšmę. Kiekvienoje užkoduoti mano jausmai“, – tvirtina lėlių meistrė.
Menininkė lėlę angelą glaudžia prie veido ir sako: „Pažiūrėkit, koks jis panašus į mane, o mūsų nosys visiškai vienodos.“
Ritonė lėles kuria bet kur ir bet kada. Viską diktuoja pasąmonė ir rankų miklumas. Kūrybinių galių užvaldyta moteris pirmąją lėlę pagamino virtuvėje tupėdama po stalu. Dabar ji visur nešiojasi didelę rankinę, o joje yra įvairiausių įrankių ir medžiagų.
„Lėlė gali gimti bet kuriuo momentu, visiškai netikėtai, to niekada neplanuoju. Kartais įvairios mintys į galvą šauna važiuojant autobusu ar tiesiog vaikštant gatvėmis. Man visiškai nesvarbu aplinka: jei užsidegu, tai ir darau“, – prisipažino R. Klizienė.
Lėlės – ne keksiukai
Ritonė neseniai atšventė 60-metį. Lygiai tiek lėlių yra moters kolekcijoje. Visos jos skirtingos, nesurastum nė vienos identiškos. Nepaprastos lėlės įamžintos ką nors darančios.
„Antrą kartą pagaminti tokią pačią lėlę neįmanoma. Ne tik dėl to, kad jos atlieka tam tikrą judesį, bet ir todėl, kad skirtingais momentais aplanko kitokie išgyvenimai. Tai ne tas pats kaip pagal receptą iškepti keksiukus“, – aiškino Ritonė.
Menininkė jau trisdešimt metų yra Juozo Miltinio dramos teatro dailininkė dekoratorė. Jai kurti milžiniškas spektaklių dekoracijas taip pat smagu, kaip ir palinkti ties kuriama lėle.
Nors abu darbai mieli širdžiai, pasak Ritonės, teatras atima daugiau laiko, todėl lėlėms dažnai tenka laukti. Jos kantrios ir laukia jau dvejus metus, mat menininkė neranda laiko kūrybai.
„Aš net laisvalaikio nebeturiu. Viską atima teatras. Darbas teatre – tarsi lėlių kūryba, tik viskas kitokiu mastu. Lėles galima paimti į rankas, pasisodinti ant kelių, o didžiulės dekoracijos nepakelsi. Labai norėjau čia dirbti, įklimpau visam gyvenimui, bet nė vienos akimirkos dėl to nesigailėjau. Kūryba mane „veža“. Ji – mano aistra ir gyvenimas“, – prisipažino dekoratorė.
Įkvepia Pegasas
R. Klizienė, baigusi tuometį Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, lėlių gamybos amato niekur nesimokė ir savęs lėlininke nevadina. Anot dailininkės, viskas yra po ranka, tik reikia mokėti naudotis.
Menininkė lėles kuria kaip skulptūras. Jas gamina ne tik iš audinio, papjė mašė, bet ir iš vielos, tinklo, įvairių metalinių detalių. Iš vielos išlankstytą žmogaus figūrą uždengia audiniu, padengia dažais ir įvairiomis detalėmis.
„Nėra nė vienos minutės, kad neklijuočiau, nelankstyčiau, todėl ir lėlės figūringos. Darau tol, kol pavyksta pasukti rankelę ar sukryžiuoti kojas taip, kaip noriu. Kūrybos procese lėlės sustabdytos šokančios, dainuojančios, sportuojančios, skaitančios. Visos kuo nors užsiėmusios“, – „Sekundei“ pasakojo menininkė.
R. Klizienė savo meno kūrinius dar vadina sparnuotomis būtybėmis. Mat menininkė, gimusi Arklio metais, beprotiškai myli žirgus. Net ir teatro dirbtuvėse ant stalo guli knyga, kurioje yra visko, ko reikia sukurti lėlei: skausmas, nerimas, netektys, ilgesys, išsiskyrimas ir laimingos akimirkos.
„Tai kažkas nerealaus ir jaudinamo. Sparnuotos, su uodegomis lėlės – normalios moterys, tik truputį pakilusios nuo žemės. Todėl niekada nesukurčiau maišančios puodą lėlės. Viskas gimsta nuo Pegaso. Jis suteikia skrydį, laisvės ir kūrybos polėkį. Lėlė – ne žmogus, ne šuo, ne arklys. Tai – ne buitiniai reikalai, o viską iškenčianti gamta“, – paaiškino Ritonė.
Turi šeimininkus
Kukli, apie save mažai pasakojanti Ritonė rodo rankas. Jos byloja apie sunkų, kruopštų, daug jėgų reikalaujantį darbą. Ne gana to, lėlėms kurti reikia susikaupimo, atsidavimo, ramybės.
„Man nesvarbu, kad pirštai subadyti vielų ir adatų. Svarbiausia, kad turiu fizinių jėgų ir idėjų, kurios mane neša. Nuo pačios idėjos iki jos įgyvendinimo reikia keturių mėnesių. Kartais lėlė gimsta greitai, kartais – labai lėtai. Visos jos – mano gyvenimo netyčiukės“, – šypsosi Ritonė.
Kai kurios lėlės bevardės, kitos turi vardus. Juos autorė renka taip pat atsitiktinai, kai pagauna tam tikras impulsas.
Anot menininkės, skaičiuojant pagal medžiagų kainas lėlės nėra ypač brangios, tačiau pagal sugaištą laiką, sąnaudas, patirtus išgyvenimus jos neįkainojamos.
Kantrybe ir begaliniu kruopštumu pasižyminti R. Klizienė lėles gamina jau penkiolika metų. Visas jas moteris vadina savo vaikais ir visos turi šeimininkus.
Dalis jų iškeliavo į didžiąsias pasaulio šalis, kitos liko Lietuvoje ir tik viena kita stovi parodose, menininkės namuose ar teatro dirbtuvėje.
„Lėlės mano gyvenime atsirado kaip gamtoje uraganas. Man tai labai jautri tema, net nesinori kalbėti. Visos lėlės gyvena savo namuose ir turi šeimininkus“, – sakė lėlininkė.
Ritonė niekada lėlių neneša į muges ir nekuria pagal individualų užsakymą. Ji tiki, kad ne žmogus pasirenka lėlę, o ši pasirenka savo šeimininką. Pavyzdžiui, dvi menininkės sukurtos balerinos iškeliavo į namus, vėliau juose gimė dvynukai.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
