Sausio 17 dieną Panevėžio „Vyturio“ progimnazijos 5c klasės mergaitės – Kotryna, Akvilė, dvi Gabijos, Marja ir Marija, Gabrielė, Iveta, Jogailė – skaitykloje laukė pradinukų ir savo klasės draugų. Jos ketino pristatyti Metų knygos rinkimuose dalyvaujančią Nomedos Marčėnaitės knygą „Lėlė“.
Kai pradėjo rinktis mokiniai, renginio organizatorės apsidžiaugė, kad į skaityklą atnešė tiek suoliukų, kiek tilpo. Sulaukta netikėtai daug renginio dalyvių – atėjo beveik šimtas mokinių! Penktokės jiems pasakojo apie rašytoją, „Lėlės“ kūrimą ir jau pelnytus knygos apdovanojimus – viską, ką sužinojo internete. Mergaitės raiškiai ir jautriai skaitė pasirinktus tekstus iš knygos „Lėlė“, o renginio dalyviai ekrane stebėjo iliustracijas.
Tačiau ne tik knygos herojė turi mylimą seną lėlę. Skaitykloje buvo surengta paroda „Seniausia šeimos lėlė“. Parodoje puikavosi lėlės, kurias vaikystėje sūpavo mokinių mamytės ar mokytojos. Lėlytės, nors labai senos, bet gražios, nes branginamos, saugomos. Renginio vedėjos paprašė mokinių ir mokytojų papasakoti savo lėlyčių istorijas. Antrokas Simonas parodai atnešė mamytės vaikystės lėlytę Mildą. Penktokė Gabrielė lėlę Emilytę gavo dovanų būdama penkerių. Su šia lėlyte mergaitė žaidė iki pirmos klasės, o dabar su Emilyte nesiskiria Gabrielės sesutė. Mokytojos Aušros lėlytei tiek metų, kiek ir jos savininkei. Šią lėlę mamos bendradarbės atnešė, kai atėjo aplankyti ką tik gimusios mažylės. Didžiausio susidomėjimo sulaukė penktoko Igno mamytės lėlė. Jos vardo Igno mamytė nebeatsimena. Igno atneštai lėlytei – 33 metai, ji pagaminta Vokietijoje, o kainavo net 55 rublius. Su šia lėlyte dabar žaidžia Igno sesutė. Ketvirtokė Meda pasakojo, kad mamos lėlytę surado sandėliuke. Meda kartu su mamyte žaislą nuprausė, sušukavo, išplovė ir susiuvo suplyšusius drabužėlius. Mokytoja Elena lėlę Rastinukę atrado tvarkydama palėpę. Mokytojos artimieji pasakė, kad su šia lėle niekas nebežais, ir norėjo sudeginti kartu su senais nebereikalingais daiktais.
Mokytojai pagailo lėlės, tad ją išsaugojo. Dabar Rastinukė džiaugiasi galinti dalyvauti parodoje. „Tikriausiai apie kiekvieną iš parodoje besipuikuojančių lėlyčių galėtume parašyti knygą“, – juokavo renginio vedėjos.
Penktokės tikisi, kad mokiniai, išklausę N. Marčėnaitės knygos „Lėlė“ ištraukų, panorės patys ją perskaityti. O skaitydami sužinos, kiek daug malonių dienų galima praleisti kaime net tada, kai tau liūdna, kai labai ilgiesi mamos, išvykusios dirbti į kitą šalį. Renginio vedėjos patikino klausytojus, kad jie, perskaitę knygą, sužinos, kaip palėpėje rasta lėlė tapo tikra gražuole.
Raimonda Budnikienė
