Yra miesto vietų, kurios, rodos, gyvena savo gyvenimą. Keičiasi laikai, valdžios, pavadinimai, o jos lieka – stebinčios, menančios ir kaupdamos istorijas.
Viena tokių – Laisvės aikštė. Pasakojimuose apie ją faktai susipina su legendomis.
Kas tarpukariu Laisvės aikštę siejo su Italija? Kas privertė daugiau nei 700 panevėžiečių susivienyti ir pasirašyti skundą prieš tai, kas šiandien daug kam keltų nostalgiją? Kur miesto širdyje kadaise kvepėjo ne gėlėmis, o vynu ir šviežiai virtais saldainiais? Ir kodėl ši aikštė, kad ir kaip buvo pervadinama, vis grįždavo prie Laisvės vardo?
Per 470 metų Laisvės aikštė matė visko: turgų ir paradus, gaisrus ir šventes, trispalves ir svetimus paminklus, tylų pasipriešinimą ir atgimimo džiaugsmą. Tai vieta, kurioje nakvojo užsienio valstybių vadovai, o paprasti miestiečiai sprendė Panevėžio likimą.
Aikštės sukaktis
Panevėžiui žengiant link 523-iojo gimtadienio, miesto širdyje esanti Laisvės aikštė šiemet minės kiek kuklesnę, bet vis tiek gražią sukaktį.
1556 metais suformuota pagrindinė miesto viešoji erdvė – centrinė aikštė šiemet sulauks 470 metų.
Tai puiki proga ir panevėžiečiams, ir svečiams dar kartą atidžiau pažvelgti į šią miesto dalį, prisiminti jos praeitį bei čia vykusias neįtikėtinas permainas per, žmonijos istorijos mastu, ne tokį ir ilgą laiko tarpą.
Pirmajame gyvavimo šimtmetyje vaizdas čia labai skyrėsi nuo dabartinio, o ir pavadinimo aikštė neturėjo.
Anuomet Panevėžyje, remiantis istoriniais šaltiniais, tebuvo trys į šią aikštę vedusios gatvės ir visos taip pat be pavadinimų.
Vėliau iš jų išaugo tada didžiausia Ramygalos gatvė, kita gatvė ‒ kelias į Livoniją, vėliau pavadinta Šeduvos gatve, dabartinė Vasario 16-osios gatvė, ir gatvė, vedusi per tiltą į Senąjį Panevėžį ir šiaurės rytų Lietuvą, dabar Smėlynės gatvė.
Dešimtmečiams dėstantis į šimtmečius, ir gatvės, ir centrinė aikštė vis kito – daug mačiusi ir girdėjusi, įvairiai vadinta ji pasiekė tokį, dabartinių panevėžiečių akims įprastą pavidalą, taip pat neabejotinai su laiku kisiantį ir tobulėsiantį.
Užsukus į turgų
Kad šioje aikštėje daug metų šurmuliavo miesto turgus, žino kiekvienas bent kiek miesto istorija besidomintis panevėžietis.
Turgūs čia pradėti rengti dar gerokai iki tol, kol 1872 metais aikštė oficialiai gavo Turgaus vardą.
Nuo tada iki dabartinio aikštės vaizdo dar buvo toli.
1878 metais Turgaus aikštėje testovėjo tik du mūriniai pastatai.
Kitoks vaizdas buvo ir po 1917 metų gaisro, nuniokojusio aikštę, pasiglemžusio daug aplinkinių namų.
Šiais laikais nebėra tokių turgų, kuriuos bent iš dalies galėtume lyginti su prieš šimtmetį buvusiais.
Senajame turguje ūkininkai savo prekes siūlydavo tiesiai iš vežimų, buvo galima įsigyti visko: nuo daržovių, pieno, mėsos produktų, malkų, drabužių iki gyvų paukščių, paršelių, karvių ir kt.
Kvapai, musių spiečiai, vežimų dardėjimas grindiniu, šūkavimai, šurmulys buvo nuolatiniai Panevėžio centrinėje aikštėje šurmuliavusio turgaus dienų palydovai, bet visgi tai nebuvo palaida bala – miesto valdžia buvo nustačiusi taisykles ir jų reikalavo griežtai laikytis.
Pavyzdžiui, prie aikštės medžių rišti arklius buvo draudžiama.
„Prekiauti negalėjo bet kas, prekybai turguje reikėjo gauti savivaldybės leidimą ir laikytis nustatytų reikalavimų. Pavyzdžiui, parduodantieji maisto produktus privalėjo juos saugoti nuo musių, dulkių ir prieš atiduodami pirkėjui dėti į švarų vaškuotą popierių – pergamentą“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas.
Prieš įvažiuodami į turgų prekiautojai turėjo sumokėti mokestį, o 15 valandą teritoriją prekeiviai privalėjo apleisti – turgus uždaromas.
Skundas su šimtais parašų
Turgus Panevėžio centre turėjo būti visiems labai patogus, bet kuo toliau, tuo labiau panevėžiečiams jis nebetiko.
Aplinkiniams gyventojams nebesinorėjo nesibaigiančio vežimų dardėjimo, kvapų ir triukšmo.
O kai mieste aplink aikštę pradėjo kurtis valstybinės įstaigos, besipiktinančiųjų dar padaugėjo.
Ir prieš 90 metų, 1936-aisiais, miesto valdžiai buvo įteiktas prašymas iškeldinti turgavietę iš Laisvės aikštės.
Prašymas buvo svarus – jį pasirašė net 736 Panevėžio gyventojai.
Permainų imtasi ne iš karto – pirmiausiai uždrausta Laisvės aikštėje statyti arklius – ūkininkams juos tekdavo palikti toliau. Nebeleista prekiauti malkomis, gyvuliais.
O 1939 metų spalio 7 dieną turgus iš Laisvės aikštės galutinai iškeldintas į buvusią Gedimino, dabartinę Savanorių, aikštę.
Tada Laisvės aikštė tapo gražesnė, jaukesnė – jos dalyje nuo Ramygalos gatvės, kur anksčiau stovėdavo arkliai, suvešėjo gėlynai.
Tačiau iki 1940 metų nedidelis turgus aikštėje vis dar vykdavo – jame buvo galima nusipirkti žolelių, kitų smulkmenų.
Vilniaus ąžuolas
Prieškario Panevėžio centre ne tik turgus šurmuliavo, čia vykdavo daug įvairių renginių, skambėjo muzika, buvo sodinami proginiai medžiai.
1924 metų gegužės 1-ąją Laisvės aikštėje pasodintas ąžuoliukas, skirtas Vilniaus 600 metų jubiliejui.
Prie šio gražiai augusio medžio vėliau vykdavo pagrindiniai miesto renginiai.
1930 metų rugsėjo 8-ąją čia panevėžiečiai rinkosi į minėjimą, skirtą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties 500 metinėms.
1935-ųjų gegužės 26-ąją per kariuomenės ir visuomenės susiartinimo šventę po pamaldų bažnyčioje prie ąžuolo vyko kariuomenės paradas, kurį priėmė generolas Pranas Tamašauskas.
Užrašytuose prisiminimuose, spaudoje minima ir daugiau įspūdingų renginių, organizuotų Laisvės aikštėje.
Svarbiausieji – centre
Metams bėgant centrinėje miesto dalyje kūrėsi vis daugiau oficialių įstaigų.
Panevėžio savivaldybės pastatas taip pat buvo čia pat, dabartiniu adresu Laisvės aikštė 20.
Mūriniame Savivaldybės pastate buvo įsikūrusi raštinė, pasų registratorius, kurjeris, sargas, vežikas. Savivaldybėje tuomet veikė keli skyriai: butų, socialinės apsaugos, statybos ir ūkio, finansų.
Tiesa, anuomet ta vieta aikštei nepriklausė, Savivaldybės adresas – Ramygalos gatvė.
Išlikęs ir pastatas, kuriame 1938 m. veikė Panevėžio ūkininkų smulkaus kredito bankas – vienintelis pačių panevėžiečių sukurtas bankas, sėkmingai plėtojęs savo veiklą.
Bankas buvo antrame aukšte, o pirmame įkurdinta Panevėžio savivaldybės vaistinė.
„Įdomu, kad Laisvės aikštėje buvo atidarytos dvi iš keturių mieste veikusių benzino stočių ir viena iš keturių policijos būdelių“, – sako muziejininkas.
Dabartiniame Laisvės a. 9-ajame pastate, kuriame daugybę metų veikė fotografijos studija, tarpukariu ne fotografų aparatai spragsėjo, o zujo kambarinės ir pro langus į aikštę žvalgėsi miesto svečiai. Šiame pastate veikė viešbutis, turėjęs skambų pavadinimą – „Italija“.
Ir geležis, ir vynas
Koks gi miesto centras be parduotuvių.
O tokių prieškario metais Laisvės aikštėje tikrai buvo daug. Ir ne tik parduotuvių, čia kūrėsi įvairios dirbtuvės, paslaugų teikėjai.
,,1923 metais iš užsienio grįžęs fotografas Trakmanas savo fotoateljė taip pat atidarė Laisvės aikštės 24-ajame pastate, vadinamajame Rubinšteino name“, – pasakoja D. Pilkauskas.
O pastate, pažymėtame antru numeriu, buvo galima įsigyti geležies prekių – jas pardavinėjo vienas turtingiausių to meto Panevėžio žydų Buchas Nisonas.
Brolių Šulmanų parduotuvėje Laisvės aikštėje 37 buvo galima gauti kokio tik nori vyno, o 5-ajame pastate – įvairiausių baldų ir pan. Laisvės aikštėje 40 buvo Panevėžio žemės ūkio draugijos krautuvė, o B. Pranevičius nuo 1926 metų atidarė manufaktūros skyrių Laisvės aikštės 24-ajame name.
Aikštėje 1932 metų lapkritį atidaryta lietuviškų saldainių įmonė, čia pat tuos saldainius ir pardavinėjusi.
Nuo 1874 metų aikštėje veikė brolių V. ir S. Subockių manufaktūros ir galanterijos parduotuvė.
Tačiau visa tai liko tolimoje praeityje.
1940 m. prasidėjus sovietinei okupacijai visas šis ramus įprastas gyvenimas staiga pasikeitė – įmonės, namai buvo nacionalizuoti, o žmonės, vienai okupacijai keičiant kitą, labai nukentėjo – kai kurie sušaudyti, kiti ištremti, įkalinti, suluošinti.
Trispalvės triumfas
Vartant Laisvės aikštės istorijos puslapius matyti, kad čia būta įvykių ne tik sukeliančių liūdnus prisiminimus, bet ir suteikiančių tai vietovei didelę garbę.
Laisvės aikštėje, prie vadinamojo M. Rosako namo, dabar pažymėtu pirmuoju numeriu, 1919 metais pirmą kartą Panevėžyje suplevėsavo trispalvė.
1918 metų pabaigoje karininkas Jonas Variakojis pradėjo telkti Panevėžio srities savanorius ir, padedant vokiečiams, 1919-ųjų kovo pabaigoje iš bolševikų atkovojo miestą.
Išvaduotame Panevėžyje J. Variakojo štabas įsikūrė Laisvės a. 1 ir prie jo 1919 metų kovo 27 dieną pirmąkart iškėlė Lietuvos trispalvę.
„Vėliavą J. Variakojui įteikė Katalikių moterų draugijos narės. Vėliau ši trispalvė buvo saugoma Karo muziejuje Kaune“, – sako D. Pilkauskas.
Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjus okupacijai, Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės simbolis trispalvė buvo uždrausta, o ją slapta iškėlusieji persekiojami ir griežtai baudžiami.
Vyresnės kartos panevėžiečiai pamena sovietmečiu garsiojo M. Rosako namo pirmame aukšte veikusį lietuviškų patiekalų restoraną „Seklyčia“. Likimo ironija – vieta, kur tarpukariu plevėsavo trispalvė, sovietmečiu virto KGB spąstais nepaklūstantiems to meto ideologijai.
„Panevėžiečiai man yra paliudiję, kad „Seklyčioje“ buvo staliukas su įrengta KGB pasiklausymo aparatūra. Sovietų požiūriu nepatikimus piliečius personalas specialiai prie jo sodindavo, kad agentai pasiklausytų pokalbių“, – „Sekundei“ yra pasakojęs istorikas Donatas Juzėnas.
Iškėlė maestro J. Miltinis
Vėl suplevėsavo trispalvė tik prasidėjus Lietuvos atgimimui ir panevėžiečiai ją pamatė būtent Laisvės aikštėje
1988 metų spalio 21-osios, penktadienio, vakarą į Laisvės aikštę tautiniais drabužiais pasipuošęs jaunimas atnešė Kristaus Karaliaus katedroje klebono Juozapo Antanavičiaus pašventintą trispalvę.
Po pasakytų iškilmingų kalbų skambant bažnyčių varpams, tautinę trispalvę ant dramos teatro stogo iškėlė režisierius Juozas Miltinis. Tiesa, pats maestro ant teatro stogo nelipo.
Susitelkimą ir dvasinį pakilimą išgyvenanti minia sugiedojo Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, Maironio „Lietuva brangi“.
O 1989 metų vasario 16-ąją Laisvės aikštėje buvo pasodintas dar vienas istorinis medis – Atgimimo ąžuoliukas.
Jis, kaip ir kitas ąžuolas – Vilniaus medis – aikštėje ošia iki šiol.
Nakvojo ir Vokietijos prezidentas
Legendinei aikštei Laisvės vardas suteiktas 1919 metų lapkričio 22 dieną, kai Lietuva jau turėjo, nors ir labai trapią savąją laisvę ir nepriklausomybę.
Iki to laiko ji buvo vadinta ne tik Turgaus, bet ir, Pirmojo pasaulinio karo metais, visiškai svetimu vokiečio Hindenburgo vardu.
Paulis von Hindenburgas – Vokietijos imperijos armijos Rytų fronto vadas generolas feldmaršalas, o 1925 metais net buvo išrinktas Vokietijos prezidentu.
Tas ponas, pasirodo, ir Panevėžyje buvo lankęsis, ir netgi toje pat aikštėje buvusiame viešbutyje, Laisvės aikštės 1-ajame name, nakvojęs.
Laisvės vardas aikštei, suteiktas po Hindenburgo, turėjo dar kartą trauktis – po daugiau kaip 30 metų aikštė vėl priverstinai gavo kitą svetimą Lenino vardą.
Tai nutiko 1952 metų vasarą – nelikus Laisvės vardo, aikštės garbingoje vietoje pastatytas ir svetimkūnis – Lenino paminklas.
O 1982-aisiais prireikė naujo Lenino – kitoks ir kitoje vietoje buvo įkurdintas, tik jau neilgam.
1989 metais sugrąžinus aikštei Laisvės vardą, netrukus, 1990 metų rugpjūčio mėnesį, priimamas sprendimas iškelti Lenino paminklą iš Laisvės aikštės ir rugpjūčio 17-ąją „tautų vadas“ iš aikštės buvo išmestas.
Teatrui vietos žvalgėsi ir kalėjimo kaimynystėje
Sovietmečiu aikštė nekart keitė veidą.
1968-ųjų pradžioje joje duris atvėrė iki šiol vienas reikšmingiausių pastatų – dramos teatras.
„Ieškant vietos naujam Panevėžio dramos teatrui, siūlyta visokių idėjų – jį statyti šalia pašto, netgi kalėjimo teritorijoje. Bet galiausiai apsispręsta, kad tinkamiausia tuščia erdvė Laisvės aikštėje“, – pasakoja D. Juzėnas.
O dar po ketverių metų kitoje Laisvės aikštės pusėje iškilo ir kelis dešimtmečius prabanga garsėjęs viešbutis.
„Atkreipkite dėmesį, kad ir teatras, ir viešbutis suprojektuoti vienas priešais kitą, specialiai juos šiek tiek atitraukus nuo aikštės“, – pabrėžia D. Juzėnas.
Dar vieno svarbaus įvykio aikštėje sulaukta 2003 metų rugsėjo mėnesį, kai, minint Panevėžio miesto 500-metį, atidengtas Stanislovo Kuzmos sukurtas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Aleksandrui.
Panevėžiečiai pasakoja, kad Laisvės aikštė – ne šiaip miesto centras, o gyva vieta, turinti atmintį. Esą ji „nepaleidžia“ to, kas su ja susiję. Todėl čia vis sugrįžta laisvės ženklai, net jei laikinai būna užgožti svetimų vardų, paminklų ar ideologijų.
Sakoma, kad ir dabar naktimis, kai aikštė ištuštėja, o vėjas perbėga grindiniu, joje galima išgirsti arkliais traukiamų vežimų dardėjimą, turgaus balsus, karių žingsnius ir teatro žiūrovų aplodismentus. O senieji aikštės ąžuolai saugo šias istorijas ir primena: kas čia pasodinama su laisvės mintimi, tas ir išlieka.
