Panevėžietė Daiva Skorkienė yra iš tų žmonių, kurie šviesą skleidžia visur. Dienomis ji dirba sudėtingą socialinį darbą įkalinimo įstaigose, kur padeda kenčiantiesiems dėl priklausomybių, o laisvu laiku savanoriauja su specialiųjų poreikių vaikais.
Panevėžietė Daiva Skorkienė yra iš tų žmonių, kurie šviesą skleidžia visur. Dienomis ji dirba sudėtingą socialinį darbą įkalinimo įstaigose, kur padeda kenčiantiesiems dėl priklausomybių, o laisvu laiku savanoriauja su specialiųjų poreikių vaikais.Daiva įsitikinusi: kuo daugiau atiduodi kitiems, tuo daugiau pats gauni atgal. Jos istorija – apie tai, kad širdies dosnumas neturi ribų.
Penktadieniai Daivai Skorkienei – ypatingi. Ir ne dėl to, kad penktadieniais jai laisvadieniai. Tai diena, kai dažniausiai panevėžietė susitinka su Elija – ypatinga mergaite. Nors Elija ir nekalba visiems suprantama kalba, turi gerokai daugiau iššūkių gyvenime nei įprastinės raidos vaikas, tačiau jos abi viena kitą supranta be žodžių – širdžių kalboms jų ir nereikia.
Daivą ir Eliją suvedė Panevėžio autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ tarptautinės mentorystės programa „Big Brothers Big Sisters“, kurios tikslas – vaikams ir paaugliams, turintiems autizmo spektro sutrikimą arba kitų specialiųjų poreikių, suteikti suaugusiojo draugystę.
Tokie vaikai dažnai jaučiasi vieniši, atstumti, patiria sunkumų bendraujant, bet suaugusio draugo buvimas šalia leidžia būti tokiam, koks vaikas yra, – ši draugystė leidžia jam patikėti savimi ir aplinka.
„Savanorystė man nėra svetima, tad kai sulaukiau kvietimo išbandyti save bendraujant su autistiškais vaikais, nė nedvejojau. Tikriausiai visi esame daugiau ar mažiau girdėję apie autizmą, bet savo aplinkoje tokių vaikų nepažinojau. Sakyčiau, į šią programą atėjau vedina daugiau smalsumo, noro pažinti autistiškus vaikus“, – pasakoja D. Skorkienė.
Sugrįžta dvigubai
Taip Daivos gyvenime atsirado Elija – trylikametė mergaitė, su kuria dažniausiai susitinka penktadienio popietę, kai jai baigiasi pamokos.
Jei oras gražus, abi draugės mėgsta keliauti į parkus ar Senvagę. Taip pat abi lankėsi kine, įvairiose edukacijose ar tiesiog mėgavosi ledais kavinėje.
„Elija tiesiog dievina paukščius. Galėtų visą dieną praleisti tarp paukščių, tad jau turime savo vietas, kur einame jų palesinti“, – mėgstamiausias mažosios draugės veiklas atskleidžia D. Skorkienė.
O jei orai nelepina, Eliją pasikviečia pas save į svečius – mergaitė labai mėgsta piešti ir dėlioti dėliones, yra dalyvavusi net dėlionių čempionate.
O kartais abi draugės tiesiog žaidžia įvairius žaidimus. Daiva šypsosi, kad ir pati nesupranta, kaip joms pavyksta susikalbėti, bet moteris ir be žodžių moka pajausti, kada Elija laiminga, o kada dėl kažko nerimauja.
„Ši patirtis man davė daug, labai laukiu tų susitikimų su Elija, po jų ir pati jaučiuosi geriau. Kai save kažkam atiduodi, gauni dvigubai atgal. O šie vaikai – nuostabūs“, – sako D. Skorkienė.
Kaip ir vaikai, dalyvaujantys šioje programoje, taip ir savanoriai – ypatingi, didelių širdžių žmonės. Daiva įsitikinusi, kad tokios savanorystės tikrai gali imtis ne bet kas.
„Manau, tas noras turi ateiti. Kai pats turi tai, kuo gali dalytis, sulauki to ypatingo grįžtamojo ryšio. Ši draugystė augina ne tik vaiką, bet ir suaugusįjį. Vis pagalvoju, kad ateis ta diena, kai šis projektas baigsis, bus be galo liūdna, nes tarp mūsų užsimezgė tikrai ypatingas ryšys“, – net susigraudina savanorė.
Emigranto duona
Darbas su specialiųjų poreikių vaikais nėra pirmoji D. Skorkienės patirtis savanoriaujant. Pirmą kartą savanorystę ji išbandė Vokietijoje, ten išvyko ne tik sotesnio kąsnio, bet ir noro patirti, ką reiškia būti emigrantu.
Svečioje šalyje panevėžietė savanoriaudama padėdavo į šią šalį atvykstantiems emigrantams. Anot Daivos, Vokietija tuo metu susidūrė su nemaža pabėgėlių krize. Į šalį plūdo daugybė emigrantų, reikėjo padėti jiems įsikurti, susitvarkyti dokumentus, integruotis į gyvenimą ar tiesiog pabūti ramsčiu sudėtingu metu. Nemaža dalis atvykėlių susidūrė su stipriu vienišumo jausmu, ypač gimtojoje šalyje palikusieji šeimas.
„Mums visiems reikia palaikymo. O kai esi visiškai svetimoje šalyje, nemoki kalbos, nežinai tradicijų, pagaliau sunkiai orientuojiesi mieste, pagalbos ranka kaip niekad reikalinga. Kadangi pati buvau emigrantė, puikiai supratau ir kitus atvykėlius. Be to, Vokietijoje jau tuomet buvo visai kitoks požiūris į savanorius. Tikiuosi, kad tai kada nors ateis ir į Lietuvą“, – pasakoja D. Skorkienė.
Visos patirtys augina
Po ketverių metų, praleistų Vokietijoje, panevėžietė nusprendė grįžti į gimtąjį Panevėžį.
Pasak Daivos, Vokietijoje ji ir neplanavo apsistoti ilgam. Nors turi ne vieną aukštojo mokslo diplomą, emigracijoje dirbo sunkius fizinius darbus. Tiesa, buvo galimybė rasti darbą ir pagal įgytą išsilavinimą, tačiau šioje šalyje gana ilgai trunka įvairių dokumentų tvarkymas.
„Neplanavau Vokietijoje įleisti šaknis. Važiavau ten iš smalsumo. Taip jau yra, kad jeigu gyvenimas pradeda tekėti ramia vaga, aš mėgstu sau mesti iššūkį. O kai esi vienas, gali sau tai leisti. Labai norėjosi išbandyti emigranto duonos, o darbo nebijau jokio. Visos patirtys, kad ir kokios būtų nelengvos, mus augina“, – šypsosi buvusi emigrantė.
Grįžusi atgal į gimtinę, Daiva vėl ėmėsi socialinio darbo, kaip savanorė įsitraukė į Raudonojo kryžiaus veiklas, dažniausiai lankydavo vienišus senelius.
„Mano vaikai jau užauginti, anūkai jau irgi dideli, tad visas laikas – tik man. O ir mano vaikai žino, kad negaliu nusėdėti vienoje vietoje“, – pasakoja D. Skorkienė.
Anot Daivos, laiko jai užtenka viskam: kelionėms, žygiams dviračiais, pėsčiomis ar baidarėmis. Nesvetimas jai ir kultūrinis gyvenimas. Televizoriaus žiūrėti nemėgsta, tačiau gerai knygai visuomet randa laiko.
Laužo stereotipus
Savo gyvenimu D. Skorkienė ne tik griauna tam tikrus stereotipus, bet ir įkvepia kitus gyventi taip, kaip šaukia vidus.
Moteris šypsosi, kad visuomet svajojo užaugusi būti mokytoja, bet mama, visą gyvenimą dirbusi pedagoginį darbą, atkalbėjo nuo šio žingsnio.
Tad teko rinktis praktiškesnę specialybę – statybos inžineriją.
Baigusi studijas, ilgus metus gana sėkmingai dirbo statybose darbų vykdytoja, tačiau vis graužė kirminas, kad jos tikrasis pašaukimas – ne čia.
Nors buvo bandymų ieškoti kito profesinio kelio, bet nepavyko jų suderinti su šeiminiais rūpesčiais. Tačiau vaikams užaugus, o su vyru pasukus skirtingais gyvenimo keliais, atsirado galimybių įgyvendinti svajones – būdama 45-erių pradėjo mokytis socialinio darbo.
D. Skorkienė šypsosi, kad visame kurse visgi nebuvo vyriausia studentė.
„Vis dar gajus stereotipas, kad jei vyresnis amžius, sunku bus rasti darbo. Nieko panašaus, svarbu, kad būtų noras. Nuo to, ką turi savyje, niekur nepabėgsi, anksčiau ar vėliau tai prasiverš. Socialiniai mokslai savotiškai sujungė visą mano gyvenimo patirtį“, – šypsosi panevėžietė.
Padeda atsikelti
Po studijų pašnekovė dirbo socialinį darbą su rizikos šeimomis, taip pat save išbandė mokykloje, kol galiausiai savo vietą atrado dirbdama su priklausomais žmonėmis, kalinčiais Panevėžio kalėjime ir Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Kartu su medikų komanda ji padeda nuo priklausomybių kenčiantiems žmonėms išlipti iš to liūno.
„Kai žmogus užsisuka vartojimo rate, iš jo ištrūkti sudėtinga, bet kartais tereikia, kad kažkas padėtų, parodytų kelią. Gana dažnas mitas, jog reikia nukristi į gyvenimo dugną, kad būtų nuo ko atsispirti. Nebūtinai, kartais tiesiog žmogus tiek pavargsta nuo tos sekinančios priklausomybės, kad tereikia tik nedidelio stumtelėjimo“, – pasakoja socialinė darbuotoja.
Ji pastebi, kad kiek daugiau to stumtelėjimo reikia jaunam žmogui, kurio organizmas dar nepavargęs nuo nuolatinio psichotropinių medžiagų ar alkoholio vartojimo.
Darbas įkalinimo įstaigoje, kur patekusieji jau kurį laiką būna blaivūs, kiek kitoks nei laisvėje.
Tačiau išėjusieji į laisvę ne visi atlaiko jos išbandymus ir vėl grįžta į pradinį tašką.
Visgi D. Skorkienė sako matanti ir šviesių pavyzdžių, kai žmonės atsitiesia ir kaip tie feniksai vėl tiesia sparnus į gyvenimą, tik jau blaivų.
„Labai svarbu, kad žmogus turėtų gyvenime tikslą, motyvaciją, tuomet ir kabintis į gyvenimą lengviau“, – pastebi pašnekovė.
