Visų Panevėžio krašto kelių dar neišmaišiusiems naujose kelionėse gali atsiverti netikėti atradimai, tokie kaip netoli Upytės vidury plyno lauko kryžių nešančio sulinkusio Jėzaus Kristaus figūra.
Aplankius Upytę, pavaikščiojus Čičinsko kalno takais galima suteikti progą dar vienai maloniai akimirkai.
Tik trumpa kelio atkarpa, ir prieš akis atsivers ypatingas krašto objektas – paslaptingoji Memenčių koplytėlė, gal ir mažokai turistų dėmesio sulaukianti, tačiau savo istorija bei išvaizda mažai nusileidžianti kitiems paveldo statiniams.
Vieškeliu nuo legendinio Čičinsko kalno automobilių stovėjimo aikštelės pasukus link Berniūnų ir kiek pavažiavus, išnirs netikėtas reginys – vidury laukų stūksantis didelis senas paminklas su kryžių nešančio Kristaus figūra.
„Tai vienas gražiausių, o gal ir pats gražiausias tokio pobūdžio mažosios architektūros kūrinys Panevėžio rajone“, – sako Panevėžio rajono savivaldybės vyriausiasis specialistas Skirmantas Vertelka.
Iš kelių dešimčių Panevėžio rajone esančių koplyčių vos kelios yra mažos, o dauguma jų pastatytos kapinėse ir yra didesnės, tinkamos užeiti į vidų, aukoti mišias, melstis.
Paveldo specialistas kaip mažosios architektūros kūrinius rajone dar mini tik Pašilių ir Šilų koplytėles.
Netoli Upytės esanti Memenčių koplytėlė – vietinės reikšmės architektūros paminklas – šioje krašto vietoje atsirado daugiau kaip prieš 160 metų.
Įsimintini įvykiai
Koplytėlės pastatymo data 1861-ieji jau savaime kelia versiją, kad paminklas iškilo įamžinti baudžiavos panaikinimą. Juk būtent tais metais sulaukta svarbaus įvykio.
Tai datai paminėti paminklų Lietuvoje statyta ir kitur, tad gali būti, kad ir Memenčių dvaro savininkas Simonas Tauginas taip pat skyrė lėšų, kad atsirastų koplytėlė.
Nors gali būti, kad tokiam tvariam statiniui sukurti būta ir kitų priežasčių.
„Statytojas galėjo turėtų ir kitų minčių, juk tais pačiais metais dvarininkų Tauginų šeimoje gimė vaikas, tad paminklas galėjo būti skirtas ir šiam įvykiui paminėti“, – mano S. Vertelka. Jis nepaneigė ir vyraujančios nuomonės, kad taip įamžintas baudžiavos panaikinimas.
Tik dėl pastatymo laiko ir paminklo statytojo neabejojama.
Koplytėlės cokolyje dar išlikęs užrašas nurodo pastatymo datą ir lenkiškai užrašytą statytojo pavardę – Szymon Tovvgin.
S. Tovginas (Tauginas) valdė šalia buvusį Memenčių dvarą.
Ankstyvojo klasicizmo stiliaus koplytėlė pastatyta iš plytų ir lauko akmenų.
Keturšlaičiu skardiniu stogu dengto, keturių kolonų atvirų arkų supamo paminklo viduje – medinė Jėzaus, nešančio kryžių, skulptūra.
Ne bet kas ir ne bet kaip
Įspūdingasis statinys šioje vietoje išliko ir spaudos draudimo, ir valstybės atkūrimo, ir karų, pokario, okupacijos metais. Jis tebėra ir tebesaugo šio krašto gyventojus – vėl laisvoje Lietuvoje savo ilgu buvimu tarsi įrodydamas tikėjimo, prisikėlimo reikšmės prasmę ir svarbą.
Žinoma, per tiek metų tam paminklui buvo nutikę visko. Ir vėjai stogą plėšė, ir dažai bluko. Dešimties metrų aukščio koplytėlę, kolonas, Kristaus figūrą reikėjo ne kartą tvarkyti, dažyti, atnaujinti, perdengti stogą.
Bet, kaip sako paveldo žinovas, tokių objektų negalima tvarkyti, dažyti, permūryti bet kaip – kaip kas sumano. Turi būti rengiami projektai, tariamasi su specialistais ir taip saugoma paminklo išvaizda bei jo vertė.
„Paminklo gerbėjų bandymas sulaikyti byrančius akmenis užtepliojant juos tinku yra blogis“, – sako S. Vertelka.
Prieš kelerius metus koplytėlė buvo restauruota pagal atitinkamus reikalavimus, tam lėšų skyrė nepanoręs viešintis verslininkas.
S. Vertelka primena įdomų faktą, kad rengiantis šiai restauracijai buvo aptikti netikėti koplytėlės „svečiai“ – medinio Kristaus nugaros plyšiuose tarsi aviliuose buvo apsigyvenusios bitelės.
Žalos paminklui jos nepadarė, tačiau neįprastos įnamės buvo priverstos kraustytis iš šios vietos.
Memenčiai per šimtmečius
Koplytėlė vadinama šalia esančio nedidelio, nuo pagrindinių kelių nutolusio ir vienu žvilgsniu aprėpiamo Memenčių kaimo vardu.
Vienoje kaimo kelio pusėje dar matyti išlikęs buvusio dvaro ūkinis pastatas, čia pat fermos, o kitoje pusėje – laukuose stypsantis daugiabutis su aplink išrikiuotais ūkiniais pastatais ir dar vienu namu už jų.
Iš daugiabučio kiemo puikiai matyti koplytėlė – vargu ar dar kokiame nors kaime gyventojai į tokį reginį gali žiūrėti.
Jiems kasdien matomas po kryžiumi sulinkęs Kristus turėtų būti ne tik praeities įvykių priminimas, bet ir saugumo bei šviesios vilties ženklas.
Vietiniai mato, kai ties skulptūra retkarčiais stabteli automobiliai, šiaip pravažiuojantieji ar specialiai čia atvykusieji apžiūri koplytėlę, ją fotografuoja.
Istorikų žiniomis, gyventojų šioje vietoje – kada daugiau, kada mažiau – buvo visada.
Paties kaimo vardas pirmą kartą dokumentuose paminėtas 1555 metais.
Vykdant valakų reformą karališkajame Upytės valsčiuje atsiradus Panevėžio vaitijai, joje ir buvo Memečiai.
Kaimo pavadinimas ne kartą kito – 16-ajame amžiuje kaimas buvo žinomas kaip Memeičiai, Memečiai. Atsiradus palivarkui tapo Memenčiuvka, tik paskui – Memenčiais, taip yra vadinamas ir dabar.
Iš Lietuvių kalbos institute saugomos medžiagos žinoma, kad 1935 metais sudarant žemės vardų anketas Upytės pradinės mokyklos mokytojas Augustinas Jasėnas kaip vieną žymiausią šios vietovės, užrašytos kaip Memenčiuvkos dvaras, objektą laikė paminklą – koplytėlę ir Kristaus, nešančio kryžių, figūrą.
Bendraamžė Roduose
Nors visai šalia Krekenavos regioniniam parkui priklausantis Upytės piliakalnis, Memenčių koplytėlė į saugomą teritoriją neįeina.
Kaip sako Krekenavos regioninio parko grupės patarėja Alma Kavaliauskienė, parko teritorijoje yra kitas architektūros ir istorijos paminklas – į Kultūros vertybių registrą įrašyta buvusio Rodų dvaro koplyčia.
Ji Memenčių koplytėlės bendraamžė – iš lauko akmenų, skaldos ir plytų buvo pastatyta taip pat 1861 metais.
Rodų koplyčia priklausė Švoinickiams, jos viduje buvo laidojami šios garsios giminės nariai.
1942-aisiais jau gerokai apleista koplyčia suremontuota, uždengtas naujas stogas, tačiau karo metais vėl gerokai nukentėjo.
Sovietmečiu koplyčia buvo plėšiama ir niokojama: stogas nudraskytas, grindys išluptos, čia besiilsinčiųjų palaikai išmėtyti, o karstai sudeginti.
Prasidėjus Atgimimui, Rodų koplyčia įrašyta į saugomų objektų sąrašą, restauruota, o 2000 metų rugpjūtį pašventinta Panevėžio vyskupo Juozo Preikšo.
Vėliau šalia koplyčios pastatytas ąžuolinis koplytstulpis „Kristus su angelais“ (aut. tautodailininkas Petras Vainauskas) palaidotiems koplyčioje ir Rodų II kaimo mirusiems atminti.
Raudonas mūras kapinėse
Kaip dar vieną gražų ir įdomų statinį, nors ir neįtrauktą į paveldo sąrašą, S. Vertelka mini Krekenavos kapinių koplyčią.
Ši laidojimo koplyčia stūkso senųjų Krekenavos miestelio kapinių dalyje šalia XIX amžiaus vidurio antkapių su lenkiškais užrašais, pagal to meto tradiciją nurodančiais mirusiųjų amžių.
Kai kuriuose šaltiniuose pateikiama koplyčios pastatymo data – 1840 metai. Ji siejama su vienu iš bajorų Bytautu, valdžiusiu Vadaktų dvarą.
Nykstanti kapinių koplyčia apie 1990 metus Krekenavos parapijos klebono Petro Budriūno buvo tvarkoma, užmūrytos atsivėrusios angos.
Paskui koplyčia nebebuvo remontuojama.
