Pernai po Smėlynės gatvės daugiabučių langais įkurdinusi lauko bibliotekėlę, šiemet Sandra Mikonienė ją pakeitė knygų nameliu.
Pastačiusi šį savo pačios kieme, panevėžietė pasirinkti knygų, jas skaityti kviečia kiekvieną.
Susidomėjimo sulaukė kaipmat
Sandra Mikonienė – Alfonso Lipniūno progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, deganti noru ir savo mokinius, ir jų tėvus, kaimynus bei jų pažįstamus užkrėsti meile knygoms.
Vieniems knygos jau yra tapusios pačiais geriausiais draugais, kiti, pedagogės paskatinti, dar tik pradeda su jomis draugauti.
Kad skaitymo džiaugsmu galėtų dalytis ne tik su tais, su kuo bičiuliaujasi, kas užsuka į į svečius, bet ir tais, kurie pro jos namus eina, Sandra jau anais metais sugalvojo nemokamą knygų platinimo būdą.
Mažą dalelę – o tai buvo dvi kupinos dėžės, – per gyvenimą sukauptų knygų mokytoja išnešė už savo namų tvoros Smėlynės gatvėje, šalia pastatė kėdę ir pakabino užrašą, kviečiantį skaityti.
S. Mikonienės teigimu, susidomėjimo idėja sulaukė kaipmat. Praeiviai ėmė stoviniuoti prie improvizuotų lentynų ir vis drąsiau rinktis knygas. Viena senjorė skaityti įsitaisė čia pat, ant Sandros paliktos kėdės, o pasiūlymo neštis pasirinktą knygą namo griežtai atsisakė – esą smagu pabūti būtent lauko bibliotekėlėje.
„Knygos lauko lentynose išbuvo iki rudens darganų, – pasakoja S. Mikonienė. – Tik šioms prasidėjus susinešiau jas atgal. Per tą laiką, kol bibliotekėlė veikė, daug sykių ją pildžiau pati, taip pat matydavau, kad knygų atneša kiti žmonės.“
Svajonė dovanų
Lauko bibliotekėlės iniciatorei džiugu, kad šioji niekam per tą laiką neužkliuvusi.
„Deja, knygas buvo suteršę šienpjoviai. Pjaunant veją, ant kurios stovėjo lentynos, visos knygos taip ir liko apneštos nupjauta žole – teko valyti“, – S. Mikonienė apgailestauja, kad aplinkos tvarkytojams nepasirodė svarbu jų apsaugoti.
Bet kaip tik tai ir paskatino ją pradėti dairytis knygoms saugesnės pastogės, galinčios pakeisti atviras lentynas.
Sandra prisipažįsta seniai svajojusi apie tvirtą dailų knygų namelį, bet svajonei vis nebuvo lemta išsipildyti. O tada nutiko stebuklas: pavėsinių ir ne tik meistras biržietis Aidas Katkevičius pasisiūlė jai nemokamai pagaminti knygų namelį.
Daugybę metų Panevėžyje gyvenanti Sandra ir pati yra kilusi iš Biržų rajono, tačiau kraštiečio iki šiol nepažinojo. Jo dėka puikus, išmoningai sukurtas knygų namelis, kurį pati S. Mikonienė vadina nameliu ant vištos kojelės, atsidūrė jos kieme. Kad bibliotekėlė šįkart niekam netrukdytų, čia ir liks.
Knygų namelį šeimininkė pastatė arti tvoros, kad einantieji pro šalį galėtų ištiesę ranką lengvai ir pasiimti knygų, ir jas atgal padėti.
„Labai tikiuosi, kad šis knygų namelis, skirtingai nei lauko bibliotekėle, išstovės per žiemą – iš jo pasiimti knygų žmonės galės visus metus“, – viliasi S. Mikonienė.
Patepa širdį medumi
Knygų namelis pastatytas netrukus po Joninių. Visą vasarą pedagogė sako iš ryto skubanti į kiemą – jo durelių atidaryti.
„Kad žmonės žinotų, jog namelis atviras, knygos jų laukia“, – paaiškina Sandra.
Vakarais uždarinėti bibliotekėlę sako jau seniai nebesirūpinanti – nuėjusi pažiūrėti, randa dureles tvarkingai užvertas.
„Tikiu, kad išsirinkusieji knygą ją ir perskaito, o tai mano širdį tiesiog medumi patepa.“
S. Mikonienė
„Sykį dieną užpliaupė lietus, o aš buvau pamiršusi namelį atvirą. Ir, neslėpsiu, tikrai susigraudinau pro kambario langą pamačiusi, kaip dureles uždarė pro šalį einanti moteris. Pati neturėjo skėčio, bet sustojo pasirūpinti knygoms. Labai pradžiugau, kad yra žmonių, kuriems knygos svarbu“, – pasakojo S. Mikonienė.
Šviesus graudulys, anot Sandros, ją apima ir matant, kaip pro šalį einantys žmonės, kurie dėl savo gyvenimo būdo išpuoselėtose bibliotekose greičiausiai pasijustų nejaukiai, tiesia ranką į jos namelio knygas. Ilgai renkasi, varto, paskaitinėja.
„Tikiu, kad išsirinkusieji knygą ją ir perskaito, o tai mano širdį tiesiog medumi patepa“, – prisipažįsta pedagogė.
Skaitydami išsaugosime kalbą
A. Lipniūno progimnazijoje lietuvių kalbos ir literatūros vaikus mokanti S. Mikonienė ne tik įrengė knygų namelį Smėlynės gatvės praeiviams, bet ir kabinete pastatė knygų lentynų, į kurias iš namų neša knygas. Jų paskirtis tokia pati – imkite ir skaitykite.
„Ir vaikai tikrai jas skaito, – šypsosi Sandra. – Menu, kai šiame kabinete buvo daromas remontas ir lentynos buvo išneštos, mokiniai jose buvusių knygų dar ir kaip pasigedo.“
Mokytoja sako įvedusi tokią tvarką tam, kad atlikę užduotis mokinukai pernelyg neįsišurmuliuotų, o iš knygų lentynos imtų knygas ir skaitytų. Kadangi mokymo programos reikalauja, jog vaikai per mėnesį perskaitytų bent po vieną knygą ir už tai atsiskaitytų, tokia praktika duoda dvejopą naudą.
„Kai vaikams aiškinu, kas yra mūsų šalis, kokia ji mums svarbi ir kad privalu ją ir saugoti, ir ginti, visada pabrėžiu, kad visus mus vienija gimtoji kalba, kurią taip pat reikia ir saugoti, ir ginti, – sako S. Mikonienė. – O savąją kalbą išsaugosime, ją puoselėsime tuomet, kai skaitysime knygas.“
