ATSIVĖRĖ. Keliems šimtams praėjusį sekmadienį Valstybės dienos proga Anykščiuose apsilankiusių panevėžiečių atsivėrė istorinės atminties paslaptys. A. Repšio nuotr.
Apie Anykščių apylinkių grožį mokykloje skaitėme visi, nes Antano Baranausko „Anykščių šilelis“ tokia rašytinė reklama, kuri ne vieną iš mūsų atlydėjo dar iš praeito amžiaus. Tačiau tik tas, kuris pats savo akimis ir širdimi pajautė tikrąjį aplink Anykščius atsiveriančių lygumų, pievų, kalnelių ir kalvelių grožį, čia ošiančių pušingų miškų kvapą ir spalvą, neleis sumeluoti, kad šios žemės vertos gražiausio mūsų valstybę toli už jos ribų grasinančio gamtovaizdžio vardo.
Septyni, penkiasdešimt ir trys
Aukštaitijos siaurojo geležinkelio kvietimu siauruku iš Panevėžio į Anykščius atvykę panevėžiečiai tą dieną toliau keliavo dviračiais, žirgais ir automobiliais. Per beveik septynias žygio dviračiais valandas keliautojai įveikė beveik 50 kilometrų ir aplankė tris su valstybės istorija ir pačiu karaliumi Mindaugu bei karūnavimo procesu, pasak istorikų, neįtikėtinai glaudžiai susijusias vietas.
Vorutės kalno paslaptys
Pirmasis svarbus objektas – Šeimyniškėlių piliakalnis, kurį lengvai rasite, jei vyksite per Anykščius į Rokiškį. Iškart už ženklo, žyminčio Anykščių miesto pabaigą, kairėje pusėje pamatysite medinės pilies bokštą ir aukštą rąstų pilies tvorą. Šis jau mūsų laikais suręstas statinys – pavyzdys to, kaip galėjo atrodyti ant Šeimyniškėlių piliakalnio pastatyta karaliaus Mindaugo pilis Voruta. Spėjama, kad būtent šioje tvirtovėje 1251 metais Livonijos ordino padedamas Mindaugas apsigynė nuo savo konkurento Tautvilo puolimo.
Kad tai galėjusi būti istoriniuose šaltiniuose minima Voruta, byloja ir tai, jog aukštumos kyšulį, kuriame supiltas piliakalnis, iš vienos pusės juosia upelis Varelis, iš kitos – Volupis. Ir iki šių laikų apylinkėse žmonės šį piliakalnį kartais dar pavadina Vorutės kalnu. Tarsi bandydami nuslėpti tikrąją didžiąją Lietuvos kunigaikštystę menančią paslaptį, bet kartu tą paslaptį perduodami iš kartos į kartą paprastame pavaidinime užkoduotu raidžių junginiu.
Šiuo metu Šeimyniškėliai yra vienintelis visiškai ištirtas piliakalnis Lietuvoje ir vienas labiausiai tyrinėtų visame Rytų Pabaltijyje. Net penkiolika metų (nuo 1990-ųjų iki 2005 metų) trukusių archeologo Gintauto Zabielos tyrinėjimų metu buvo ištirta visa piliakalnio aikštelė, padaryti abiejų pylimų ir šlaitų pjūviai, kuriuose rasti pilies įtvirtinimai ir čia buvusių pastatų liekanos. Tarp vertingiausių XIII–XIV a. menančių radinių – čia gyvenusių žmonių papuošalai, buityje naudota keramika, gyvulių kaulai. Nustatyta, kad piliakalnyje stovėjo stipri medinė pilis, pastatyta XIII a. iki tol negyvenamoje vietoje ir perstatyta XIV a. Yra parengtas šios pilies maketas ir tikimasi, kad gavus reikalingą finansavimą ši pilis galėtų būti atkurta autentiškai. Beje, būdas, pagal kurį mūsų protėviai statė Vorutos pilį, yra vadinamas sibirietiškuoju, nes jo principas atkartoja Sibiro pilių statybos metodą.
Brasta ties Karalienės kapu
Pasigrožėję nuo Šeimyniškėlių piliakalnio atsiveriančiais vaizdais, sugrįžę atgal į Anykščius ir dviračius pasukę palei Šventąją, atvyksite į Niūronių kaimą. Čia įkurtas Arklio muziejus, Jono Biliūno memorialinis muziejus, didelėje sodyboje veikia maitinimo įstaiga, yra vaikų žaidimų aikštelė.
Nuo Šeimyniškėlių piliakalnio iki Niūronių – apie 10 kilometrų. Tai gana žinoma Lietuvos vieta, tačiau žygio iš Panevėžio į Anykščius dalyviams Niūronys atskleidė kitokių paslapčių.
Iki šiol ties šiuo kaimu išlikusi brasta per srauniąją Šventosios upę, kurią nesunkiai rasite žvyruotu keliu pasukę į Andrioniškį. Dabar čia įrengta vaizdinga poilsio aikštelė, keliautojai dažnai mėgsta šioje vietoje sustoti užkąsti ar pasistatyti palapinę ir likti nakvynei.
Organizatorių buvo sumanyta, kad žygyje drauge su dviratininkais nuo Šeimyniškėlių piliakalnio iki Niūronių žirgais atjoję raiteliai bandys pasinaudoti tik jiems vieniems težinoma brasta kaip tiltu. Tačiau šį kartą upėje buvo per daug vandens – jo lygis siekė suaugusio vyro smakrą, ir perbristi upę raitomis nebūtų buvusi itin lengva užduotis. Todėl ji buvo pakeista žirgų maudynėmis pažadėjus gražų sumanymą pakartoti kitąmet. Juo labiau kad ir tikslas prasmingas: vietiniai žmonės nuo senų laikų pašnibždomis kalbasi ir savo vaikams pasakoja, kad kitoje Šventosios upės pusėje yra svarbi vieta – Karalienės kapas. Istorikai irgi puse lūpų užsimena: jei jau karalius Mindaugas laikė šias valdas savo namais, vadinamajame Karalienės kape amžinojo poilsio galėjo atgulti jo žmona, o tai reiškia, kad Šventosios krantas ties Niūroniais priglaudė pačios karalienės Mortos kūną.
Miškas saugojo praeitį
Iš Niūronių pasukę į Andrioniškį, ties kuriuo yra tiltas per upę, žvyruotu keliu palei Šventąją įveiksite 16 kilometrų. Tačiau kelias neprailgs, nes galėsite grožėtis puikiu gamtovaizdžiu – pievomis, miškais, viena kita gražiai tvarkoma sodyba, tarp kurių ir garsaus architekto Algirdo Kaušpėdo tėvonija.
Pasiekus Andrioniškį, įrengtoje maudykloje nuplausite kelio dulkes itin skaidriu vandeniu garsėjančioje Šventosios upėje. O pervažiavę tiltą išvysite įspūdingą 1935 metais inžinieriaus Prano Morkūno iniciatyva ir pinigais pagal architekto Vaclovo Michnevičiaus projektą vietoj senos medinės pastatytą akmeninę Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Šventovė išsiskiria ne tik architektūriniu sumanymu, bet ir tuo, kad jos statybai naudoti šiose apylinkėse rasti rieduliai.
Jei turėsite kelias laisvas minutes, galite užsukti ir į netoliese esančias jaukias senovines kapinaites čia pat miškelyje, ant kalvelės. Garbingiausioje jų vietoje – bažnyčios fundatoriaus kapas.
Išsimaudę žygeiviai skuba į galutinį tikslą – pasiekti tik 1997 metais miško gelmėje surastą Palatavio piliakalnį. Iki jo teks įveikti dar 10 kilometrų, o iki Anykščių liks dar tiek pat.
Idėja aplink Anykščius ieškoti istoriniuose šaltiniuose minimos pagrindinės Mindaugo pilies, vadinamos Lietovijos vardu, kilo jau minėtų archeologo G. Zabielos tyrinėjimų metu. Ir štai – miškuose prie Latavos upelio, stipriai apaugęs dideliais medžiais ir krūmynais, kruopščiai nuo pašalinių akių saugomas eglių miško tankmės, randamas žmonių supiltas kalnas.
Kopiame į piliakalnį dideliais mediniais laiptais, o su kiekviena pakopa krūtinėje sudunksi širdis – ar iš nuovargio, ar iš susijaudinimo. Net sunku patikėti, kad galbūt esame vietoje, apie kurią pats karalius Mindaugas rašė, kad jo karūnavimas įvyko In curija nostra („mūsų dvare“, išvertus iš lot. k.) – Lietovija. Iki šio piliakalnio suradimo buvo manoma, kad šiuo vardu Mindaugas vadino pačią valstybę, tačiau dažniausiai tokiuose raštuose yra fiksuojama konkreti vieta, kurioje įvyko kažkas svarbaus. Manoma, kad karaliaus ir karalienės karūnavimas galėjo vykti ir ne ant paties piliakalnio, bet galbūt šalia pastatytoje bažnyčioje, juk aplink piliakalnį paprastai kūrėsi kaimai, gyveno žmonės.
Tačiau šiemet Valstybės dieną Mindaugo karūnavimą pagerbti sumanę aktoriai – karalius Mindaugas ir karalienė Morta – sėdo į sostą ant pačios Palatavio piliakalnio viršūnės. Prasmingai skambėjo Justino Marcinkevičiaus eiliuotos istorinės dramos „Mindaugas“ žodžiai, ištarti miškų gelmėje, žemėse, kurios svarbios kiekvienam lietuviui. Nes labai tikėtina, kad nuo čia pradėjo kurtis Lietuvos valstybė.
Palatavio piliakalnio papėdėje tekantis Latavos, o kai kuriuose šaltiniuose Lietovijos vardu vadinamas, upelis įteka į Šventąją netoli Andrioniškio, panašiai toje vietoje, kur prie Niūronių įsitikinome esant brastą per upę. O kaip tik panašiai toje vietoje, kur Latava susilieja su Šventąja, ilsisi rūpestingąja ir meilingąja karaliene žmonių vadinta Lietuvos kunigaikštienė Morta, kurios kapą galbūt iškilmingai aplankysime jau kitąmet.
Luka GAIŽAUSKAITĖ
A. Repšio nuotr.
