Laisvės aikštės senoliai sulaukė globos

Aukštaitijos sostinė dar labiau gręžiasi į savo praeitį ir architektūrinį paveldą.

Miesto istorinėje širdyje, Laisvės aikštėje, stovintys dar du namai, kaip ir anksčiau nemaža dalis šioje aikštėje esančių senolių, įtraukti į Kultūros vertybių registrą ir pripažinti saugomais.

Saugos dar du senolius

Panevėžio savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba dar du namus Laisvės aikštėje, pažymėtus 11 ir 13-uoju numeriais, įtraukė į Kultūros vertybių registrą.

Pasak Savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vyriausiosios specialistės Loretos Paškevičienės, kadangi abu namai stovi bendrame sklype, jie vertinti kaip vienas architektūrinis ansamblis.

Namai statyti skirtingais laikotarpiais. 13-uoju numeriu pažymėtas daugiabutis jau perkopė šimtą metų – statytas 1920 m., o 11-uoju numeriu pažymėtas – 1955 m.

Nors per tiek metų abu jau gerokai pakeitę savo pirminę išvaizdą, pasak paveldosaugininkės, abu tebeturi nemažai vertingųjų savybių.

Pasak L. Paškevičienės, saugotinomis vertingosiomis savybėmis pripažintas kompaktiškas namų tūris, L formos planas, pusrūsis, šlaitinis stogas, pastogė, autentiškos langų ir durų angos, fasado apdailos bei puošybos elementai.
„Net ir pripažinus pastatą saugomu, tai nereiškia, kad jis turi būti paliktas likimo valiai. Tokį statinį galima ir reikia tvarkyti, tačiau prieš pradedant darbus būtina parengti projektą, kad nebūtų pažeistos vertingosios savybės. Pastatas yra gyvas – jis turi gyventi“, – teigia Savivaldybės atstovė.

Požiūris keičiasi

Specialistė sako pastebinti, kad panevėžiečiai tampa sąmoningesni – vis daugiau žmonių patys siekia išsaugoti vertingus architektūros elementus, net jei jų pastatai nėra įtraukti į Kultūros vertybių registrą.

Paveldosaugininkė svarsto, kad tam įtakos galbūt turi ir tai, kad semtis patirties galima iš kitų šalių, kaip Italija ar Prancūzija, kurios itin rūpinasi savuoju paveldu. Čia senieji pastatai – tautos pasididžiavimas.

„Panevėžys neturi labai didelio skaičiaus itin vertingų paveldo objektų, todėl turime saugoti tai, kas dar liko. Jei turime gražų fasado dekorą, originalų tinką ar turėklus – juos verta išsaugoti. Pastebime, kad žmonės vis mažiau bijo žodžio „paveldas“, priešingai – didžiuojasi turėdami saugotiną pastatą. Yra net tokių, kurie patys nori išsaugoti, net jei pastatas nėra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Bet yra ir tokių, kurie nori būtinai daryti tai, ką suplanavo, ir jiems nebesvarbu įstatymai. Bet tokių vis mažėja, žmonės tikrai sąmonėja“, – teigė L. Paškevičienė.

Nors į Kultūros vertybių registrą įtrauktų pastatų remonto darbai dėl tam tikrų reikalavimų gerokai pabrangsta, pasak Savivaldybės atstovės, tokių pastatų savininkai gali kreiptis į įvairius fondus paramos tvarkybos darbams.

„Yra daugybė variantų, kaip tokį pastatą tvarkyti. Jo apsauga padeda užkirsti kelią chaotiškai statybai ir užtikrina, kad istoriniai miesto fragmentai išliktų ateities kartoms“, – pabrėžė L. Paškevičienė.

Pastatų vertinimas – į pabaigą

Panevėžio nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba po šešerių metų pertraukos atnaujino veiklą ir iki šių metų pabaigos planuoja užbaigti visų pastatų miesto istorinėje dalyje vertinimą.

Šiuo metu Panevėžyje yra apie pustrečio šimto į Kultūros vertybių registrą įrašytų objektų, iš kurių dalis – vietinės reikšmės.

Pasak L. Paškevičienės, specialusis Panevėžio miesto istorinės dalies planas buvo parengtas dar 2017–2018 m., o 2020 m. atnaujintas. 2024-aisiais ir vėl buvo peržiūrėti visi istorinėje dalyje esantys pastatai, žemės sklypai, net sandėliukai, mat per šį laiką kai kurių pastatų visai nebeliko arba buvo sunaikintos jų vertingosios savybės.

Nuo to laiko peržiūrimi ir tikslinami duomenys apie istorinėje dalyje esančius statinius bei jų vertingąsias savybes.

Numatoma, kad 2026 m. pradžioje registre jau bus pateikti visi atnaujinti apskaitos duomenys.

Specialistės teigimu, Panevėžys per istoriją daug neteko – senieji pastatai nyko per gaisrus, karus ir vėlesnes pertvarkas, todėl labai svarbu išsaugoti bent tai, kas dar išlikę.

„Mūsų tikslas – išsaugoti miesto tapatybę. Todėl dabar kiekvienas išlikęs statinys mums svarbus“, – pabrėžia L. Paškevičienė.

Naikino ir gaisrai, ir santvarkos

Kodėl Panevėžys neturi išlikusio savo architektūrinio miesto veido, yra kelios priežastys.

Istoriniai šaltiniai byloja, kad Panevėžys daug metų buvo medinis. Bėgant metams dauguma jo pastatų sudegė. Nuo gaisrų Panevėžys ypač nukentėjo 1881 ir 1882 metais.

Tuomet sudegė daugybė pastatų pačiame miesto centre: Turgaus aikštėje (dabar Laisvės a.), Ukmergės, Bajorų (dabartinė Respublikos gatvė), Kranto, Šeduvos (dabartinė Vasario 16-osios gatvė) gatvėse.

Gaisrai savaip keitė miestą.

Jo centre mūriniai namai masiškiau pradėti statyti tik XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje.

Ir taip nedaug senųjų pastatų turėjęs Panevėžys sovietmečiu buvo dar „apvalytas“ – senieji istoriniai statiniai arba nugriauti, arba neatpažįstamai rekonstruoti.

Pasak Panevėžio kraštotyros muziejaus vyriausiojo muziejininko Donato Pilkausko, Laisvės aikštės 13 numeriu pažymėtas namas statytas 1920-aisiais, po Pirmojo pasaulinio karo sugriauto pastato vietoje. Trečias jo aukštas pristatytas gerokai vėlyvesniais laikais.

O Laisvės aikštės 11-asis namas statytas dar vėliau, 1955-aisiais.